"Tai jau pasidarė rutina. Negerai", – taip į iškovotus publikos numylėtinio laurus reagavo dailininkas Pranas Griušys. Kaunietis ką tik ketvirtą kartą tapo parodos "Geriausias metų kūrinys" žiūrovų renkamu laureatu.

– Iš pirmosios jūsų reakcijos galima spėti, kad kitais metais panašiai parodai kūrinio nebeteiksite…

– Gal ir teiksiu. Tiesiog aš nieko prieš, kad ir kiti gautų tuos titulus.

– Publikos simpatijos – malonios?

– Geriau gauti apdovanojimą, nei jo negauti (juokiasi). Menus ne tik sau darai. Jei rodai juos visuomenei, jei tai jai tinka – gerai. Džiugu, kad mano nutapyta žirgo akis įkrito kauniečiams į akį.

– Kaip gimė tapybos darbas "Žirgo žvilgsnis", pelnęs publikos simpatijas?

– Žirgo akyje atsispindi mūšio scena. Nedidelio formato šio paveikslo eskizas gimė prieš pusantrų metų Trakuose, simpoziume istorine tematika. Pernai padariau didelį formatą.

– Radote kelią į kauniečių širdis. Supratote, ką jie mėgsta?

– Niekada specialiai šiai parodai nekuriu – atsirenku iš to, ką turiu pas save studijoje. O publika mėgsta tokius menus, kuriuos ji gali lengviau perskaityti. Meno kūrinius galima palyginti su literatūra – filosofinį traktatą skaityti kur kas sudėtingiau nei lengvo turinio romaną. Žmonėms mano kūriniai atrodo suprantami. Nors, pastebėjau, kad žiūrovai mano kūriniams neretai sukuria kitus siužetus, nei kurdamas aš pats turėjau mintyje. Jie perskaito kitaip, nei aš "parašau". Bet aš kurdamas ir siekiu palikti erdvės žiūrovo interpretacijai – kad jis susikurtų savo istoriją žiūrėdamas į paveikslą.

– Ne kartą kauniečiai balsavo už menininką, kurio kūrinyje "įskaitė" humoro gaidų. Peršasi išvada, kad publika mėgsta humorą?

– Galbūt publika mėgsta humorą. Tačiau ne visada. Pernai žiūrovai mane barė už tapybos darbą "Machas Razmachom (Linkėjimai iš Paryžiaus)" su didele, bet gal nelabai simpatiška nuogale. Nors aš tą kūrinį tiesiog juokdamasis tapiau. Žinojau, kad publikai nepatiks, bet vis tiek labai norėjau jį parodyti. Publikai nuogybės gal ir patinka, bet ne tokios drastiškos.

– Ar kurdamas bandote atsižvelgti į publikos skonį?

– Tuo metu, kai kūrinys gimsta, nei aš, nei, manau, daugelis menininkų, negalvoja apie tai, ar įtiks žiūrovui, ar ne. Menininkas pirmiausiai klausia savęs – mane tenkina tas rezultatas ar ne, ir tik po to jau – galima parodyti vienam kitam žiūrovui, pažiūrėti jo reakciją – ar adekvačiai "perskaito" žiūrovas tą kūrinį, o gal išvis tą kūrinį atmeta. Bet žiūrovas – antroje vietoje. Tikrai ne visi darbai pavyksta. Tokius darbus žiūrovai apskritai nebūtinai išvysta. Turbūt didesnė dalis vis dėlto yra nepasisekusių darbų nei tų, kuriais galėtum džiaugtis.

– Kokias tendencijas pastebėjote šiemetinėje "Geriausio metų kūrinio" ekspozicijos salėje?

– Nustebino tai, kad net ir studentai teikė palyginti nedaug konceptualių darbų – objektų, instaliacijų. Čia – ir pasaulinė tendencija: tapyba grįžta į parodų sales. Viename užsienio leidinyje radau tokį palyginimą – tapyba kaip senas šuo sugrįžta į parodų sales. Taigi, anksčiau skleistos žinios, kad tapyba mirė, nepasitvirtino. Ir dailininkai, ir tapyba – gyvi. Net studentai prie tapybos grįžta.

– Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto (VDA KDF) studentai pažįsta jus kaip dėstytoją. Ką po parodos pasakysite studentams – girsite ar peiksite?

– Dėstau tapybą, piešimą, kompoziciją. Studentus po parodos rengiuosi pabarti. "Geriausio metų kūrinio" parodoje nemažai studentų darbų. Parodai jie pateikė kursinius ar kitokius su studijomis susijusius darbus, kuriuos nemažai koreguoja dėstytojai, – pasiūlo ir temą, koreguoja ir patį piešinį, kompoziciją. Taigi, tai nėra šimtu procentų tų studentų darbai. Mes anksčiau taip nesielgdavome. Man dėl to keista.

– VDA KDF dirbate ir administracinį darbą – vadovaujate Vizualaus meno katedrai ir Tapybos studijai. Ar administracinis, pedagoginis darbas netrukdo kūrybai?

– Trukdo ne tiek dėstymas, kiek administravimas – jis suvalgo daugiausiai laiko, dėmesio ir jėgų. O pats dėstymas – nėra sunkus ar nemalonus. Bendrauju su jaunais žmonėmis. Dėstyti menus – vienas smagiausių užsiėmimų.

– Gal dėl to mažokai dalyvaujate parodinėje veikloje?

– Paskutiniai mano personalinę parodą matė jonaviečiai – tai buvo prieš pusmetį. Atrinkau apie dvidešimt darbų, atsižvelgdamas ir į formatą – kurie tilpo į mašiną, tuos vežiau.

– Esate kilęs iš Žemaitijos. Ar jūsų kūryboje atsispindi žemaitiškas charakteris?

– Žemaičiai mėgsta truputį labiau pasikrapštyti. Dėmesį detalei ir aš turiu, mėgstu ja pasinaudoti ir, kaip sakoma, padaryti viską iki galo.

Iš P.Griušio biografijos:

Nuo 1982 m. dirba pedagoginį, administracinį darbą VDA KDI.

1997–1998 ir 2001–2003 m. gavo Lietuvos Respublikos aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendiją.

Yra dalyvavęs grupinėse parodose Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Kinijoje, Čekijoje Lenkijoje, surengęs personalinių parodų Lietuvoje.