Žinomas šefas Robertas Ščesnavičius grįžta į ekranus su naująja BTV laida „Šefas rekomenduoja. Robertas pasakoja naujojo autorinio kulinarinio šou „Šefas rekomenduoja“  atsiradimo priežastis ir tikslus, apie gastronomines keliones, naujas idėjas, autoritetus ir pasaulį, kuriame egzistuoja labai skirtingi mitybos įpročiai. 

Robertas Ščesnavičius drauge su žmona vadovauja ne vienam restoranui ir kavinei Kaune, šefo aptarnaujami banketai ir furšetai keliauja po Lietuvą, jo virtuvę giria politikos ir verslo elitas, gerai pažinodami Robertą, šefo patiekalais ir receptais mėgaujasi sporto ir šou pasaulio žmonės. Galima sakyti, Robertas – visada ant bangos. 

- Kodėl turėdamas tokį didelį verslą, tiek ištikimų klientų, nusprendėte dalį savo laiko paaukoti televizijai? Kas paskatino jus sugrįžti?

- (Šypsosi.) Juokais galėčiau pasakyti, kad vieną kartą patekęs į televizijos pinkles ne taip lengvai iš jų išsivaduoji. Kita vertus, tame yra dalis tiesos. Net pasinėręs į savo profesinę sritį nuolat jaučiau įvairių žmonių dėmesį ir kai gavau pasiūlymą vėl atsistoti kitoje ekrano pusėje, kiek pasvarstęs sutikau. Pirmas dalykas todėl, kad man patinka gaminti ir kurti, o antras, per tiek metų gimė daugybė naujų receptų, susikaupė naujų žinių, techninės informacijos ir visu tuo aš šiandien turiu galimybę dalintis su žiūrovu. Tai nuostabu, nes dalindamasis jautiesi tūkstantį kartų prasmingiau, nei to nedarydamas. Štai ir visa paslaptis. 

- Ne paslaptis, jog pastaruoju metu televizijos eterį užkariauja virtuvė, įvairiausi projektai ir šou suburia nemažas auditorijas ir rodos jų tiek daug, kad gal jau daugiau ir nebereikia. Kuo laida „Šefas rekomenduoja“ skirsis nuo kitų kulinarinių laidų?

- Mano laida kulinarinė ir tai reiškia, kad joje svarbiausia – maisto gaminimas, o ne mano asmuo ar šokiruojantys triukai, neturintys nieko bendra su virtuve. Tik nepagalvokite, kad man nepatinka kulinariniai šou projektai, tiesiog asmeniškai norėčiau sukurti tokią laidą, kurioje dominuotų geras skonis, kokybiški produktai ir nepriekaištinga technika.

- Kartais žiūrint kulinarines laidas atrodo, kad visa tai, ką daro patyrę virėjai yra aukštasis pilotažas ir namuose tie triukai ir išmonė yra neįgyvendinama, nes taip pabandęs pasiausti savo namų virtuvėje - garantuotai liksi alkanas. Kaip iš tiesų reikia žiūrėti į kulinarines pamokas per televiziją? Ar įmanoma idealiai atkartoti rodomą receptą? 

- Mano pareiga ir tikslas – pateikti žiūrovui galutinį kokybišką produktą. Ką su juo daryti, tegul sprendžia pats vartotojas – pagaminti jį originaliai, pasisavinti tik idėją, perdaryti, supaprastinti, patobulinti, pabranginti ar atpiginti, tik pasižiūrėti,  – tai jau jo reikalas. Manau, kad žmogus, žinantis, kur virtuvėje yra peiliai, samtis ir puodai, tikrai žinos ką daryti su naujomis žiniomis ar nematytais produktais. Aš pats laidą žiūrėčiau vien dėl galimybės pasisemti naujų idėjų, pamiklinti smegenis ir skonio receptorius. Galų gale kaip ten sako, kad gražu žiūrėti į dirbantį ugniagesį, o man gražu žiūrėti kaip akyse gimsta nematytas ir neragautas patiekalas. 

- Dabar madinga sakyti, jog mūsų gyvenimas yra per greitas, kai kurie specialistai tikina, kad net valgymo tempus reikia gerokai sulėtinti, norint pajusti gerą skonį ir malonumą, o kaip yra su gaminimu? Jūs pats esate greito ar lėto gaminimo šalininkas? 

- Mes  esame taip stipriai įtakojami ir manipuliuojami kitų, kad dažniausiai užmirštame, jog savo gyvenimo tempą turime reguliuoti patys. Atsisakę beprasmių darbų ir kalbų galime sutaupyti daug laiko, bet užuot tai darę, lakstome po prekybos ir pramogų centrus, valgome kur papuolė ir ką papuolė, beviltiškai socializuojamės internete. O aš, žinoma, tik už lėtą gaminimą ir lėtą mitybą. Tik taip pajuntamas tikras malonumas.

- Jums tenka nemažai keliauti po pasaulį, sakykite, kurioje šalyje kaip patyręs, bet žingeidus virėjas būtumėte norėjęs užsilaikyti ilgiau? 

- Jeigu jūs man būtumėt turėjusi galimybę šį klausimą užduoti prieš kokį 20 metų tikrai įvardinčiau kokią nors konkrečią šalį, bet dabar sunku pasakyti. Gal būt norėtųsi daugiau praleisti laiko Tolimuosiuose Rytuose ar Pietryčių Azijoje, šios virtuvės pastaruoju metu mane labiausiai jaudina ir domina. Keliauti mėgau visada, dabar galbūt vis rečiau, tiesiog su metais supranti, kad kūrybiškumas nėra labai tampriai susijęs su patirtimi ir kelionėmis. Čia kaip toje istorijoje apie didįjį keliautoją,  – apkeliavęs visą pasaulį ir sugrįžęs namo, prie namo slenksčio, pamato ant besikalančio daigo mažą rasos lašelį ir staiga supranta, kad jame telpa visas pasaulis. Be to, man labai patinka gyventi ir dirbti Lietuvoje, čia tiek daug galimybių.

- Koks ingredientas ar prieskonis jums yra nepamainomas valgių gaminime? Kas jūsų galva gali pakeisti nykų patiekalą į išskirtinio skonio šedevrą?

- Nėra jokio stebuklingo ingrediento ar prieskonio, kuris būtu nepamainomas. Jeigu jūs galvojate, kad atradę tokį ir jūs pats tapsite nepamainomu, tai jūs skaudžiai apsirinkate. Sėkmė priklauso  virėjui, kuris manipuliuoja ir žaidžia tais ingredientais, o ne atvirkščiai. Mes, postsovietiniai produktai, dažnai stengiamės sumenkinti asmenybę, priešpastatydami jai daiktus. O jei klausiate, kokius mėgstu prieskonius, galiu išvardinti: juodąjį pipirą, aitrųjį raudoną pipirą, kalendrą, peletrūną, čiobrelį. Yra daug puikių prieskonių, svarbu žinoti, kas su kuo dera.

- Jei jau pradėjome kalbėti apie skonį, pasakykite, ką galvojate apie dietas, vegetarizmą ir veganus? Ar esate kada bandęs pakeisti savo mitybos įpročius?

- Kiek aš pažįstu gyvūnų pasaulį, nieko nesu girdėjęs, kad bent vienas iš jų mėgintų pakeisti savo mitybos įpročius. Tai daro tik žmogus, nes jis yra protingas, bet gal ne visuomet išmintingas. Apskritai, žmogus vienintelė būtybė, kuri nenori būti tokia, kokia yra. Tai jau filosofinis klausimas. Asmeniškai aš negaliu ir nenoriu nei girti, nei peikti žmogaus pasirinkimo valgyti vienokį ar kitokį maistą. Vieną tikrai žinau – tai ne man.

- Iki vėlumos užtrukus filmavimui nuogąstavote, kad namuose, Kaune nerimauja likusi viena mama. Suprantu, kad turite didelę ir rūpestingą šeimą. Kaip tikroje kauniečių šeimoje švenčiamos Kalėdos? 

- Buvo toks laikas, kai kiekvienais metais prieš šventes įsigydavau vienokį ar kitokį stalo papuošimą. Per eilę metų jų susirinko gan nemažai, o dabar jie būna retai išpakuojami. Nesinori dirbtinos pompastikos, nes su kiekvienais metais vis dažniau prisimenu vaikystę, senas Kalėdų tradicijas, išimu iš indaujos didįjį senelės servizą, prisimenu jos receptus, iškepu mamos pyragą. Per Kalėdas visada norisi susigrąžinti praeities dalykus ir tai daugiau susiję su prisiminimais ir geromis emocijomis. Kasmet per šventes labai pasiilgstu senelės ir jos kapotos silkės, ilgų ir šiltų pokalbių su tėčiu, vaikystės sniego kvapo ir geros senos eglutės, kurią puošdavo mandarinai, saldainiai ir tikros žvakutės. Žinau, kad šįmet tikrai būsiu bažnyčioje, puošiu eglutę, sėdėsiu su namiškiais prie gausiai nukrauto stalo ir ilgai su jais kalbėsiu.