Režisieriaus Jean Perre Ameris kurtas filmas „Mari istorija“ žiūrovą nukelia į XIX amžiaus pabaigos Prancūziją, atokioje vietoje įsikūrusį moterų vienuolyną. Įprastą vienuolyno tylą sudrumsčia jauna mergina, Mari, kuri su išoriniu pasauliu bendrauja tik lytėjimu, uosle ir skoniu. Neturėjusi galimybės bendrauti su žmonėmis nei verbaliai, nei neverbaliai, ji elgiasi kaip neprijaukintas žvėrelis, kurios pasaulio suvokimą užsibrėžia pakeisti sesuo Margarita. Čia ir prasideda Mari Heurtin istorija.

Nors filmo veiksmas plėtojamas vienuolyne, tačiau šią erdvę būtų klaidinga laikyti vien tik pirmaplaniu veikėju, kitaip tariant, religija nėra pagrindinė filmo tema, čia ji iškyla kaip papildoma sąlyga, kuri nėra nuolatos pabrėžiama. Režisierius pagrindinę veikėją, vienuolę, pristato kaip ypač kantrią, siekiančią santarvės tarp aplinkinių ir pasiaukojančią kitiems, tačiau iš kitos pusės toks sesers Margaritos pristatymas žiūrovui atspindi visuomenės sukurtą vienuolės įvaizdį, kuris atrodo kiek stereotipiškas. Vis dėlto, nuolatos regimas vienuolės abitas tampa natūraliu, savaime suprantamu rūbu, kuris ne varžo šią veikėją, bet ją papildo ir padeda atskleisti filme. Tuo tarpu viena įsimintiniausių filmo scenų yra Mari pažintis su mirties sąvoka, kurią sesuo Margarita pristato per lytėjimą, o vėliau paaiškina per religinę prizmę. Lytėjimo pojūtis tampa pagrindiniu sprendimu, kurio ėmėsi vienuolė, siekdama išmokyti Mari komunikuoti su išoriniu pasauliu, kurį ji iki tol menkai pažinojo. Todėl scena, kurioje ant aklos ir kurčnebylės mergaitės veido pirmą kartą krenta snaigės, skatina žiūrovą pačiam patirti veikėjos emocinį pakylėjimą.

Vis dėlto šis filmas jau pirmosiomis scenomis išsiskiria kaip turintis ypatingai ryškų, šviesų koloritą bei yra jautrus garsams, o tai sukuria kontrastą tarp to pasaulio, su kuriuo supažindinamas žiūrovas ir to, kuriame gyvena viena pagrindinių veikėjų, Mari. Kontrastą galima pastebėti ir tarp mergaitės pasaulėvaizdžio suvokimo pasikeitimų, ką režisierius nusprendžia atskleisti per išorines priemones, pavyzdžiui, radikalius išvaizdos pokyčius. Filmo pradžioje ją išskiria skurdi apranga (purvini naktiniai marškiniai, basos pėdos, žaizdomis ir mėlynėmis nusėtos kojos ir rankos, purvinas veidas ir susivėlę plaukai), kuri vėliau pakeičiama į priimtinus visuomenei rūbus. Iš vienos pusės, toks pokytis kalba apie šio jauno žmogaus progresą tampant civilizuotu žmogumi, tačiau iš kitos pusės tai skatina kvestionuoti laisvo, nepaliesto žmogaus būtį, kai jam yra primetamos visuomenės normos ir taisyklės.

Filmas taip pat turi ir lengvą feministinį dvelksmą. Ypač išsiskiria moters kūno vaizdavimas ne kaip seksualizuoto objekto, bet kaip žmogaus, o tai tampa vis dažnesniu sprendimu šiuolaikiniame kine. Čia režisierius neskiria dėmesio stereotipizuotui lyčių suskirstymui, bet, priešingai, moteris veikia savarankiškai, individualiai ir niekieno nepadedama.

Mari istorija išsiskiria ne tik vizualiniu ir garsiniu turtingumu, bet ir paliečiamų temų gausa, kaip tikėjimas, nepriklausomumas ar negalia, o visa tai vainikuoja kiek feministinis vaizdavimo aspektas. Be to, jame jaučiama ir lengva moralizavimo potekstė. Kone Sizifo darbui prilyginamas sesers Margaritos tikslas išmokyti aklą ir kurčnebylę mergaitę bendrauti žiūrovui kalba apie tai, jog nėra neįmanomų darbų, tik reikia didelio noro ir kantrybės. Todėl į Mari istoriją galima žvelgti ne tik kaip į biografinę dramą, bet ir kaip į filmą, kuris motyvuoja žiūrovą atlikti savo didelius užmojus.

„Žmonės, kurie yra laikomi kitokiais, ir todėl yra atstumti, – pagrindinė tema mano filmuose. Tai, kas mane jaudina Mari Heurtin istorijoje, – išskirtinis sesers Margaritos charakteris ir jos nepajudinamas įsitikinimas, kad jai pasiseks išlaisvinti jauną Mari iš jos vidinio kalėjimo“, – teigia režisierius J. P. Ameris.

Filmas „Mari istorija“ apdovanotas Lokarno filmų festivalyje.

„Mari istorijos“ premjera Lietuvoje – vasario 12 dieną. Filmą bus galima išvysti Kauno kino centre „Romuva“, Vilniuje „Skalvijoje“ ir „Kino pasakoje“, Šiauliuose „Antaltic Cinemas“ ir Panevėžyje kino centre „Garsas“.