Prieš daugelį metų, 1962-aisiais, į kino pasaulį įsiveržė žmogus, prisistatęs taip: "Aš esu Bondas. Džeimsas Bondas". Dabar šį pasisveikinimą išgirsime jau dvidešimt ketvirtą kartą.

Agento 007 fenomenas

Bene tiksliausiai Bondo fenomeną apibrėžė Simonas Winderis monografijoje "Žmogus, kuris išgelbėjo Didžiąją Britaniją". Atsispyręs nuo amerikietiško posakio apie žmogų, tinkamu metu atsidūrusį reikiamoje vietoje, autorius teigia: "Traumuota dėl imperijos statuso praradimo Britanija entuziastingai sutiko Iano Flemingo herojų, kuris priminė "auksinį sapną apie prarastą šalies galybę".

Internetiniame tinklalapyje pateikiamas universalesnis Džeimso Bondo populiarumo paaiškinimas: "Tokie filmai žiūrovus žavi fantazijos skrydžiais, netikėtais siužeto posūkiais, gėrio pergale prieš blogį, pagrindinio personažo charakteriu, egzotiškomis veiksmo vietomis, gražiomis merginomis, įspūdinga muzika ir kitomis specifinėmis detalėmis."

Su politikos užtaisu

Nuo 1962-ųjų pasaulis įprato besibaigiančius metus palydėti ne tik su Kalėdų Seneliu, bet ir su naujais agento 007 nuotykiais. Vėliau šie susitikimai darėsi nebe tokie reguliarūs, tačiau vis tiek populiarus herojus, gelbėjantis pasaulį ir, net patekęs į mirtiną pavojų, nepamirštantis paglamonėti dailią gražuolę, vėl sugrįždavo.

Pirmasis filmas apie Bondo nuotykius "Daktaras Ne" (1962 m.) pasirodė Karibų krizės išvakarėse, kai pasaulis stovėjo ant Trečiojo pasaulinio karo slenksčio. Tąsyk patirtas stresas dar ilgai maitino bondiados siužetus, o agento 007 priešininkai buvo klastingi kagėbistai ir nuožmūs Kinijos komunistiniai fanatikai.

Žlugus Berlyno sienai, ėmė atrodyti, kad netekęs svarbiausio šaltojo karo priešininko Bondas išeis pensijon. Taip neatsitiko, bet kaip tik tuomet serialo autoriai į tradicinį kanoną ėmė diegti permainas. Jau "Auksinėje akyje" (1995 m.) Bondo viršininku tapo moteris. Tai buvo gudrus reklaminis triukas, turėjęs dvigubą tikslą – nuraminti karingai nusiteikusias feministes ir pritraukti į kino sales kuo daugiau moterų.

Dar daugiau permainų į populiarų kino serialą atėjo kartu su pagrindinio vaidmens atlikėjo estafetę perėmusiu aktoriumi Danieliu Craigu.

Geriausias Bondas?

Džeimsą Bondą kine įkūnijo Seanas Connery, Rogeris Moore‘as, George‘as Lazenby, Timothy Daltonas ir Pierce‘as Brosnanas. Visi jie savaip vaidino tą patį tipažą – nepriekaištingai atrodantį galantiškų manierų anglų džentelmeną, kurio jokia situacija nepriverčia sutrikti ir kuris priešus įveikia taip, tarsi jie būtų operetės personažai.

Kai agentą 007 ėmė vaidinti mėlynakis D.Craigas, britai iš karto šį Bondą pavadino ponu Blondu, mat D.Craigas buvo vienintelis šio vaidmens atlikėjas blondinas. Joks kitas bondiadios filmas nesusilaukė tokios atmetimo reakcijos, kaip "Kazino Royale" (2006 m.). Tačiau kai prieš trejus metus pasirodė trečiasis "perkrauto" serialo filmas "Operacija Skyfall", beveik visi sakė, kad D.Craigas – pats geriausias Bondas.

Pažadėjo daugiau nevaidinti

Dabar ekranuose pasirodo filmas "007 Spektras", kurio premjeros išvakarėse D.Craigas pasižadėjo Bondo daugiau nebevaidinti ("jau geriau persipjausiąs venas").

"Operacijoje Skyfall" painios intrigos centre atsidūrusi Bondo viršininkė, bėganti nuo savo praeities paslapčių, buvo nužudyta, todėl naujausiame filme jos vietą užėmęs Garetas Meloris (akt. Ralphas Fiennesas) stengiasi susigrąžinti sukompromituotą slaptosios organizacijos reputaciją. O Bondas gauna velionės šefės dėžutę, kurios turinys priverčia keliauti į Meksiką, Austriją ir Maroką. Čia Bondas tikisi aptikti galingo nusikaltėlių sindikato "Spektras" pėdsakus ir susipažįsta su Francu Oberhauzeriu (šiuo vaidmeniu Christophas Waltzas papildo savo įspūdingų piktadarių galeriją), kuris, regis, ir laiko savo rankose visas "Spektro" valdymo gijas. Bondas susitinka ir savo seną priešą, kuris jam atskleis faktų, priversiančių slaptąjį agentą abejoti viskuo, dėl ką jis iki šiol kovojo.