Pereiti į pagrindinį turinį

Bedarbė: po 5 metų paieškų noriu tik ramybės

2013-07-02 11:41
Bedarbė: po 5 metų paieškų noriu tik ramybės
Bedarbė: po 5 metų paieškų noriu tik ramybės / Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Įprasta manyti, kad bedarbis tėra valstybės pinigus siurbiantis kenkėjas, dienas leidžiantis šalia alubario. Tačiau tokius stereotipus pamina Lentvaryje gyvenanti Alicija Staševska. Nors moteris darbo nesėkmingai ieško jau penktus metus ir viltis rasti sau tinkantį jau beveik palaidojo, laisvo laiko veltui neleidžia ir iš visų jėgų stengiasi pagerinti jei ne savo, tai bent penkiolikametės dukters gyvenimą, rašo delfi.lt.

"Siūlė ir kelis darbus Vilniuje, bet ten užtenka savų. Yra pasiūlymų, bet jie skirti jaunimui. Kai sveikatos nėra, tai ir darbdavys atsisako, ir aš kartais sakau, kad nebegaliu. Labai sunku, o dar mano sveikata pašlijo... Turbūt dėl ilgo buvimo namuose atsirado ligos“, - atviravo moteris.

A. Staševska yra kilusi iš trijų dukterų šeimos ir pati turi tris dukreles.  15-likmetė nebijo svajoti apie šviesią ateitį.

Moters pajamos – socialinė pašalpa, siekianti 350 litų. Dar 180 Lt našlaitės pašalpą kas mėnesį gauna Beata. Už nuomą jos moka 200 litų per mėnesį, papildomai atsieina ir komunaliniai mokesčiai. Nors jokių lengvatų ši šeima negauna, džiaugiasi, kad bent šildymas nėra brangus – namas apšildomas malkomis.

Dukra svajoja apie mokslus, vyrą, namą ir vaikus

Mokykloje merginai sekasi neblogai, mėgstamiausias dalykas – matematika. Ateityje ji svajoja būti psichologe ir padėti nuo patyčių bei polinkio į savižudybę kenčiantiems vaikams.

„Pagal statistiką per mėnesį labai daug žūsta jaunų 14-15 metų paauglių. Noriu tai pakeisti, padėti jiems. Nes, iš tiesų, ir mokykloje daug matau patyčių, man tai labai žiauru. Pavyzdžiui, mūsų klasėje yra adaptuotas vaikas, ją visi spjaudo. Ji nemoka skaityti, kartais į mokyklą ateina purvina, bet tai ką padarysi?“, - kitų, o ne savo problemomis rūpinosi mergina.

Tiesa, pabėgti iš gimtojo Lentvario ji nenorėtų, tikina, jog yra pratusi prie žalumos, tad Vilniuje jai „siaubinga“. Po dešimties metų ji save įsivaizduoja kaip profesionalią psichologę, turinčia vyrą, didelį namą ir šunį.

„Aš baigsiu mokyklą, įstosiu kur nors, susirasiu ten sau „berną“, po to mes baigsim mokslus. Pažiūrėsim, kad vienas kitą labai mylim, susituoksim. Gražiai dirbsim, įsigysim didelį šunį, namą su dideliais langais, nes aš labai mėgstu, kad būtų šviesu. Na ir dirbsiu, o paskui vaikų bus - trys. Mama su manimi gyvens, neatiduosiu jos į senelių prieglaudą“, - nuoširdumu spinduliavo mergina.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų