LRT TELEVIZIJOS laida „Emigrantai“ pradeda pasakojimų seriją iš Danijos Karalystės, nuo kuriuos mus skiria vos pusantros valandos skrydis lėktuvu. Danija – nedidelė, ten gyvena tik 5 mln. gyventojų, tačiau įdomybių šioje šalyje tikrai netrūksta.

Daniją sudaro apie šimtas salų. Čia net nerastumėte vietos, kuri nuo jūros būtų nutolusi daugiau kaip 50 km. Dviračių danai turi dvigubai daugiau nei automobilių. O plaukti moka tikriausiai visi, nes plaukimas įtraukas į mokymo programas.

Oras Danijoje – nekoks. Nuo jūros vis pūsteli žvarbūs vėjai, o pagal orų statistiką čia lyja arba sninga kas antrą dieną. Tačiau gerai nuotaikai subjurę orai netrukdo. Kiekvienas metais danai patenka tarp laimingiausių pasaulių tautų. Manoma, kad tai lemia stabili valdžia, socialinės garantijos ir, žinoma, aukštas pragyvenimo lygis. Čia, kaip ir Norvegijoje ar Švedijoje, gerai gyventi galima ir stovint prie konvejerio morkų apdirbimo fabrike. Apie tai – šis „Emigrantų“ pasakojimas.

Morkyčių fabrike – apie 150 lietuvių 

Arūnas – vienas iš vyrų, dienas leidžiančių prie konvejerio. Arūno kolegos – daugiausiai irgi lietuviai. Danijoje Arūnas jau 12 metų. Iš Jonavos kilęs vyras emigraciją pasirinko vos sulaukęs aštuoniolikos. Išbandė daugybę darbų, bet čia, kaip pats sako, „prie morkų ir porų“, patinka labiausiai. „Aš kaip pakuotojas esu – pakuotojas, prižiūrėtojas“, – sako Arūnas.

Filmuoti į perdirbimo fabriką „Emigrantų“ kūrybinė grupė atvažiavo šeštadienį, kai veikė vos vienas konvejeris. Savaitgaliais ar švenčių dienomis čia dirbama tik nenumatytais atvejais. Prie daniško konvejerio stovintis jonavietis sako, kad darbas, nors iš pirmo žvilgsnio ir nuobodokas, nėra sunkus. Darbo valandos – ne per ilgos, todėl laiko užtenka ir laisvalaikiui.

„Važiuojame į zoologijos sodą, į „Summerland`ą“ – ten atrakcionų parkai, muziejai. Netoli yra Vokietija, ten irgi visokie pramogų parkai. Savaitgaliai čia būna laisvi, labai retai kada reikia dirbti. Šiaip čia labai puiku dirbti“, – tvirtina Arūnas.

Arūną Danijoje tenkina ne tik darbas, bet ir atlyginimas. Vyras sako, kad tam, jog gerai gyventum, čia nebūtina tapti verslininku ar direktoriumi – pakanka paprastų pareigų žemės ūkyje ar fabrike ir jau gyveni kaip ponas.

„Ką galima leisti? Viską. Praktiškai nieko nereikia imti išsimokėtinai, kaip žmonės Lietuvoje daugiausiai daro. Čia užsinorėjai daikto, nuėjai, nusipirkai, ir viskas. Ką esu nusipirkęs? Daug ką, turėjau ir mašinų prabangių“, – sako Arūnas.

Tame pačiame fabrike pluša dar apie 150 lietuvių. Visi jie, pasak Arūno, gyvena panašiai: nugaras lenkia Danijoje, bet vis tiek svajoja kada nors grįžti į Lietuvą, perka ten butus ir sodybas.

Planuose – grįžimas į Lietuvą

Per aštuonerius metus Skandinavijoje Arūnas su žmona jau sutaupė butui Kaune, kur apsistoja į tėvynę grįžę atostogų. Tačiau butas – ne galutinis tikslas. Vyrui norisi vis daugiau ir daugiau.

„Dabar norime gal kotedžo ar namo. Vis tiek žiūriu į priekį kažkiek, nėra taip, kad liksiu čia. Mes planuojame gal dar kokius ketverius metus padirbti čia, o paskui žiūrėsime, kas Lietuvoje gero bus. Jau nenorime čia būti, ir taip jau per daug metų čia sėdime. Jau norėtųsi grįžti ir į Lietuvą“, – neslepia Arūnas.

Paklaustas, kodėl dabar negrįžta, atsako: „Nežinau, gal dėl darbų negrįžtame, gal nemokėsime gyventi. Nes nuo tokių pinigų grįžti prie [lietuviško] minimumo... Vis tiek mes, kai grįžtame, mėgstame pasitaškyti pinigais“, – sako Arūnas.

Apie užsienyje fabrikuose dirbančius, o Lietuvoje pinigais besišvaistančius lietuvius jau prikurta net anekdotų. Bet Arūnas turi pasiteisinimą. Vyras sako, kad po šitiek mėnesių darbo per atostogas norisi sau nieko negailėti.

„Per dvi savaites atostogų, kai būdavo litai, 5 tūkst. litų laisvai išeidavo. Nes pasiilgsti visko. Čia dirbi ir dirbi, grįžti į Lietuvą – barai, draugai, pas vienus, pas kitus, pirtelės. Čia tokių dalykų – pirčių – nėra“, – pasakoja emigrantas.

Bet atostogauja Arūnas retai. Jeigu anksčiau į tėvynę skrisdavo vos progai pasitaikius, tai dabar taip dažnai jau nebepavyksta: „Čia po truputį visi draugai suvažiavo, o Lietuvoje nieko nebeliko. Tai ko ten grįžti? Tik pas tėvus nuvažiuoji, pabūni ir vėl atgal.“

Už fabriko darbą atsakingas lietuvis

Danija – Europos gyvulininkystės ir žemdirbystės lyderė. Pagal užauginamų audinių kiekį ši šalis pirmauja visame pasaulyje, mažai atsilieka ir kiaulių ar avių augintojai. Danai kasmet patenka tarp didžiausių maisto eksportuotojų. Danijoje stovi daugybė modernią techniką turinčių fabrikų. Darbas čia taip suorganizuotas, kad per mažiausiai laiko būtų galima pasiekti didžiausių rezultatų.

Iš lietuvių Tomas čia yra seniausias darbuotojas. Jis – jau seniai nebe morkų plovėjas, o viršininkas. Tomas atsakingas už visą fabriko darbą.

„Morkos [iš mūsų fabriko] keliauja į Danijos, Norvegijos, Vokietijos, Švedijos prekybos centrus, truputį į Suomiją“, – sako Tomas.

Sunku būtų rasti žmogų, daugiau už Tomą išmanantį apie morkas. Nuo sodinimo iki derliaus nuėmimo, nuo plovimo iki pakavimo – per ilgus darbo metus jis jau žino viską. Nuo tada, kai Tomas pradėjo čia dirbti, ir fabrikas pasikeitė: išsiplėtė, įsigijo naujesnės technikos, darbuotojų irgi padaugėjo.

Tomas sako jau ir pats neatsimenąs, kada valgė morką, nebent žmona jomis pagardina kokį nors patiekalą.

„Kad ekspromtu būtų: o, gražiai atrodo, suvalgysiu – taip nebūna. Bet būna, kad reikia paragauti, ar geras skonis, ar gerą morkytę užauginome“, – pasakoja Tomas.

Lietuvis sako, kad darbas jam labai patinka. Juk dėl jo, atvykęs greitai užsidirbti, Danijoje jis gyvena jau devynerius metus.

„Tiesiog stengiuosi atlikti savo darbą gerai. Ne tai, kad jį myliu. Tiesiog jaučiu pareigą daryti viską gerai, įdėti tiek jėgų, kiek galiu, kad viskas būtų gerai“, – tvirtina Tomas.

Dar besimokydamas mokykloje Tomas klausėsi istorijų, kad užsienyje galima užsidirbti daug daugiau nei tėvynėje, kad ten mokamos tokios didelės algos, jog pavyksta ir pragyventi svečioje šalyje, ir dar siųsti pinigų į Lietuvą arba taupyti.

„Nesu kilęs iš kažkokios pasiturinčios šeimos, teko užsidirbti daug ką pačiam nuo mažų dienų. Galbūt matė tai ir mama, girdavo ir savo draugei, ir atvažiavau čia būtent padedamas mamos draugės pas čionai jau dirbantį jos brolį.

Pradėjau nuo gana paprasto darbo, nuo griovimo darbų, dvi savaites dirbome šiltnamiuose, griovėme ne šiltnamius, o juose esančius stelažus, ant kurių buvo kažkas auginama“, –prisimena Tomas.

Nuo griovimo darbų – prie salotų. Jaunas lietuvis staiga tapo sodininku, besirūpinančiu lapinėmis daržovėmis. Salotų ūkis bankrutavo ir Tomas jau išsigando, kad neberas darbo. Tačiau jam labai pasisekė: „Dabartinis šios firmos savininkas paprašė buvusio mano viršininko gero žmogaus ir taip atsiradau čia.“

Patinka iššūkiai

Jokių mokslų, išskyrus vidurinę mokyklą, Tomas nebaigęs. Bet tai jam visiškai nesutrukdė tapti viso fabriko vadovu.

„Žinoma, visą laiką buvo svajonė stoti į universitetą, bet gyvenimas taip susiklostė, kad pasisekė būtent čia, ir likau čia, toliau nesimokiau“, – sako Tomas.

Mokslų čia ir nereikėjo – svarbiausia buvo išmokti danų kalbą ir kuo atsakingiau atlikti visas užduotis bei išspręsti kilusias problemas. Tomas sako nežinantis, kodėl savininkas fabriką patikėjo būtent jam, bet dėl vieno yra tikras: jis išmano visas darbo proceso grandis, nes pats jas išbandė, pradėjęs nuo morkų su lapais pakavimo.

Kad ir ką darytų – ar koordinuotų fabriko darbą, ar stovėtų prie konvejerio, Tomas stengdavosi dirbti kruopščiai ir nenuvilti ne tik viršininko, bet ir bendradarbių. Dabar lietuviui niekieno klausyti nebereikia. Jis atsakingas už tai, kad fabrikas dirbtų sklandžiai, pats priima į darbą, o jeigu reikia – ir atleidžia.

„Mano darbas yra įvairus, jaučiuosi svarbus, nesėdžiu vietoj ir viskas įdomu. Kiekvienais metais vis kažką naujo išbandome, patinka šiokie tokie iššūkiai, kur reikia galvą pasukti“, – sako emigrantas.

Tomui – vos 27-eri metai. Tačiau jo pavaldiniai net neabejoja, kas čia viršininkas.

„Aš manau, kad galbūt kai kurie ir prisibijo, kai kurie gerbia, kai kurie tiktai klauso, nes žino, kad reikia klausyti, nes žino, kad, jeigu sakau kažką, tai taip ir turi būti. Kol kas dėl to problemų neturiu“, – teigia Tomas.

Iš paprasto darbuotojo vadovu tapęs Tomas žino, kad privalo būti geras pavyzdys, tik tada jo klausys ir tik tada jį gerbs.

„Esu visoks: ir karštakošis, ir mokantis bendrauti – būtent su darbuotojais, nes negali ateiti ir aprėkti, reikia su žmogumi pabendrauti taip, kad jis suprastų, kad galbūt klaidą padarė, galbūt labai gerai kažką padarė, ateiti pagirti visąlaik smagu. Sportininkas [esu]. Koks dar? Tikiuosi, žmona nesupyks, esu šeimos žmogus“, – sako Tomas.

Išgėrinėjančius atleidžia

„Emigrantų“ laida gyvuoja jau ne vienerius metus. Jos kūrėjai aplankė keliolika šalių, bendravo su daugybe lietuvių, kai kurie jų – jau vadovai. Ir visi sakė tą patį: didžiausia problema fabrikuose ir fermose – ne tinginystė, o alkoholio vartojimas. Po sunkios darbo dienos vyrai dažnai mėgsta išlenkti vieną kitą taurelę ir dažniausiai tai ir tampa atleidimo priežastimi.

„Būna, kad ateina į darbą išgėrę, reikia duoti papeikimą, tada išeiginę, jeigu nepasitaiso – atleisti iš darbo“, – neslepia Tomas.

Darbuotojo atleidimas – pats nemaloniausias įrašas Tomo dienotvarkėje. Bet, anot pašnekovo, jei leis vieniems rodyti blogą pavyzdį, jį perims ir kiti.

„Jeigu pavyksta su žmogumi susikalbėti, tada jis paprasčiausiai gauna išeiginę ir kitą dieną ateina su visais kitais bei daugiau tokios klaidos nebekartoja. Jei elgesys kartojasi, žmogui nepavyksta suprasti, kaip iš tikrųjų reikia dirbti, tenka atleisti“, – pasakoja Tomas.

Žmones, kuriuos atleido per visus savo karjeros metus, Tomas gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tiems, su kuriais taikstytis nebeketina, jis stengiasi gerai paaiškinti, dėl kokių priežasčių jie neteko darbo vietos. Fabriko vadovas nenori kelti intrigų ar meluoti.

Pusantro šimto tautiečių įdarbinęs Tomas teigia, kad mūsiškius jis renkasi ne dėl sentimentų, bet todėl, kad jie – patys geriausi darbuotojai.

„Kiekviename susirinkime kalbame, kad be lietuvių čia nebūtų taip gerai. Šimtas procentų, kad nebūtų taip gerai. Nes atvažiavęs lietuvis yra daug lankstesnis, galbūt jam ir įdomu, jis nori pateisinti lūkesčius, nes atvažiavo užsidirbti ir nori, kad savininkas būtų patenkintas“, – tikina Tomas.

Kartais vis dar pasijaučia nevisavertis

Palyginti, pavyzdžiui, su Anglija ar Norvegija, lietuvių Danijoje nelabai daug. Konkrečiai apie lietuvius danai savo nuomonės dažniausiai neturi – kartais net neskiria jų nuo lenkų ar kitų atvykėlių iš Rytų ar Vidurio Europos. Kiekvienam vietiniam gyventojui, manančiam, kad imigrantai – ne darbininkai, o vagys, Tomas turi parengęs aiškų atsakymą. 

„Didelis procentas danų galvoja, kad žmonės, suvažiavę iš Vakarų ar Rytų Europos, vagia darbo vietas. Bet kiekvienas firmos ar fabriko savininkas supranta, kad tai netiesa.

Jei jie norėtų, tikrai turėtų darbo vietas ir visi būtų patenkinti, bet galbūt kitiems lengviau nedirbti, gauti socialines išmokas ir lai kiti dirba“, – svarsto emigrantas.

Nors Tomas puikiai kalba daniškai ir užima svarbias pareigas, vyras prisipažįsta: svečioje šalyje jis kartais vis dar pasijaučia nevisavertis. 

„Tenka pavažinėti ir bendrauti su daug žmonių, kai kur pajauti, kad vis tiek esi iš kitos šalies, į tave nežiūrės kaip į daną. Kai, pavyzdžiui, žaidžiame krepšinį, teisėjai vis tiek labiau myli daną“, – teigia Tomas.

Nevisavertiškumo kompleksą greitai atperka pinigai. Visi „Emigrantų“ kalbinti fabriko darbuotojai sakė, kad, jeigu Danijoje netinginiausi ir negirtausi, pinigų užteks viskam – ir pramogoms, ir reikalingiems daiktams.

„Galiu leisti viską, ko noriu. Gal mano poreikiai nėra dideli. Atostogų tikriausiai turiu mažiausiai iš visų, nes mano atsakomybės jausmas gal yra gana didelis. Jeigu man patikėta kažkas, tai aš noriu stengtis, kad viskas būtų gerai nuo a iki z. Man smagiau pasportuoti nei kažkur keliauti, [smagiau] sužaisti kokias varžybas ir laimėti, pasidžiaugti su draugais, su šeima“, – sako Tomas.

Iš aštuonių vaikų šeimos kilęs Tomas jau nuo vaikystės žinojo, kad viską turės užsidirbti savo rankomis, kad negaus didelio palikimo, kad tėvai neturės, iš ko leisti į mokslus ar nupirkti automobilio. Taip jis ir atsirado šiame fabrike, iš kurio duoną dabar valgo ne tik jis pats, bet ir visa šeima.

„Esu vyriausias, todėl kiekvienam turėjau rodyti pavyzdį, tempti paskui save – ir atsitempiau. Kol kas, aišku, kai kurie jauni ir jiems nėra lengva suprasti tai, ką reikia vertinti, ko nereikia, kaip reikia gyventi, bet po truputį visi kruta į priekį“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.

Tomui iš paskos į Daniją atvyko visi jo artimieji – broliai bei seserys irgi pluša tame pačiame daržovių apdirbimo fabrike.

Na, ir pabaigai – tradicinis „Emigrantų“ laidos klausimas: ar grįš Tomas į Lietuvą?

„Šiuo metu manau, kad taip, kažkada vis tiek grįšiu, nes bet kuriuo atveju, kad ir koks aš geras būčiau, kad ir kiek aš uždirbčiau, vis tiek būsiu čia svetimšalis“, – įsitikinęs Tomas.

„Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ – antradieniais 19.30 val. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.