Emigracijos mastai Lietuvoje nemažėja. Auga nauja  – emigrantų paliktų vaikų – karta. Kokia ji? Laiminga dėl materialinės gerovės, ar traumuota, susigūžusi, išgyvenusi netektį ir atstūmimą?
"Kauno diena" apie emigrantų vaikų rūpesčius ir problemas kalbasi su Dainavos jaunimo centro psichologe Asta Blande.

– Ar galima spėti apie emigracijos mastus iš to, su kiek vaikų jums tenka kalbėtis apie juos palikusius tėvus?

– Manau, taip. Tenka dirbti įvairiuose miestuose ir miesteliuose, pastebiu tendenciją, kad mažesniuose miesteliuose, kaimuose emigrantų vaikų skaičius yra gana didelis. Didesniuose miestuose taip pat tenka bendrauti su vaikas, kurių vienas arba abu tėvai išvykę, tačiau ten, kur yra daugiau gyventojų – problema šiek tiek mažesnio masto. Vaikai paliekami tetų, senelių, kaimynų globai. Vaikai pasakoja, kad kartais tėvai išvyksta pusmečiui, kai kurie grįžta kartą per tris mėnesius kelioms savaitėms, o po to vėl išvyksta. Būna, kad vyresni (15–16 metų) vaikai paliekami vieni gyventi savarankiškai.

– Kaip jie jaučiasi?

– Dažniausiai jie turi labai daug rūpesčių. Pirmiausia dėl to, kad su jais nebuvo tariamasi apie tai, kad keisis šeimos gyvenimas, nesusitarta, kada, kuriam laikui yra išvykstama. Dažnai vaikai paliekami nežinomybėje. Kai klausia manęs rekomendacijos, kaip elgtis planuojant išvykti, visuomet sakau, kad apie planus turi žinoti ir vaikai. Žinoma, kalbėti su jais reikia atitinkamai, atsižvelgiant į jų amžių. Dažniausiai vaikams pranešamas jau priimtas sprendimas: "Mes išvykstame, o tu palauk, uždirbsime pinigėlių ir grįšime." Neretai grįžimo data nukeliama po kartą ar net kelis.

– Kas geriausiai pastebi, kad emigravusių tėvų vaikui sunku ir jam reikia pagalbos?

– Dažniausiai problemas pastebi pedagogai, dirbantys su vaikais. Jie mato pasikeitusią vaiko savijautą, elgesį, bendravimo pokyčius, prastėjančius mokymosi rezultatus.

– Kuo pasireiškia tie vaiko savijautos pokyčiai?

– Vaikai gali tapti abejingi bet kokia veiklai, mokslui, gali atsisakyti bendrauti su draugais, užsisklęsti savyje. Per pamokas galima pastebėti jų nesugebėjimą susikaupti. Tokie vaikai dažnai atrodo esantys kažkur kitur, paskendę savo mintyse. Pamenu vieną mergaitę, kuri, paklausus, kas su ja vyksta, pasakojo, kad kasdien nerimauja, ar toli esančiai mamai viskas gerai sekasi, ar jai saugu ten būti. Per televiziją ji buvo mačiusi įvairiausių istorijų, kurios nutinka žmonėms užsienyje, ir ta jos baimė tikrai neišgalvota. Esant tokiems išgyvenimams, nuolatiniam nerimui, natūralu, kad prastėja ir mokymosi rezultatai. Kartais vaikai gali elgtis ypač priešiškai kitų žmonių ar savo atžvilgiu. Agresija gali tapti nuolatinių konfliktų su mokytojais, bendraamžiais priežastimi, yra paauglių, kurie nukreipia agresiją į save, taip save žaloja.

– O kas atsitinka, jei nesiimama vaikui padėti?

– Nekreipiant dėmesio į pasikeitusį vaiko elgesį, bendravimo sunkumus, problemos gilėja. Ilgalaikis nerimas gali sukelti ir fizinės, ir psichinės sveikatos sutrikimų, nesprendžiami bendravimo sunkumai gali privesti prie situacijos, kai vaikas jaučiasi nesuprastas, niekam nereikalingas ir keliantis sunkumų visai aplinkai. Būna, kad imama galvoti apie pasitraukimą iš gyvenimo. Klausydama tokių istorijų, dažnai pagalvoju, ar tie, kurie tuos vaikus paliko, supranta, kad rizikuoja savo vaikų gyvenimu.

– Kokio amžiaus vaikai labiausiai jaudinasi dėl tėvų emigracijos?

– Manau, tai nepriklauso nuo amžiaus. Jaudinasi visi. Gali skirtis būdai, kaip tą skausmą, netektį išgyvens skirtingo amžiaus vaikai. Tėvai teigia, kad jie ne visai dingsta iš savo vaikų gyvenimo, esą bendrauja per "Skype'ą", rašo laiškus, tačiau dažniausiai to nepakanka. Sukurti tikro ryšio tarp šeimos narių, net ir pasitelkus pačias moderniausias technologijas, neįmanoma.

– Ar dažnai tėvai, sužinoję apie savo vaiko išgyvenimus, spjauna į didesnį uždarbį ir grįžta?

– Tikrai taip būna, deja, nedažnai. Tėvams dažniausiai atrodo, kad neturėti pakankamai pinigų yra daug baisiau, nei šeimai gyventi atskirai. Manau, kad jei jie įsigilintų į vaikų situaciją, nuoširdžiai pasikalbėtų apie tai, kaip vaikai jaučiasi ir ko jie bijo ar nerimauja, dalis tikrai nuspręstų neatskirti vaikų nuo savęs.

– Tačiau žmonės emigruoja ne todėl, kad labai nori. Kai kuriems tai vienintelė išeitis pragyventi. Ką daryti tokiu atveju?

– Viena taisyklių – daug ir ilgai kalbėtis apie tai, kas gali šeimoje keistis. Visi šeimos nariai turi pasiruošti būsimai situacijai. Kitas labai svarbus dalykas – neišvykti ilgam ir be konkretaus tikslo. Turėkite planą įsikurti, susirasti darbą, o po to atsivežti ir kitus šeimos narius. Tikiu, kad svečioje šalyje vaikai sukels papildomų rūpesčių, kurių nesinori, bet ką laikote prioritetu?

– Ar atsidūrę svečioje šalyje vaikai jau nepatiria nepatogumų ir išgyvenimų?

– Patiria, tačiau problemos bus tikrai daug mažesnės negu toje pačioje aplinkoje, bet be pačių svarbiausių žmonių. Juk nelengva būna ir persikrausčius iš vieno miesto į kitą – vaikai turi adaptuotis. Ir čia svarbiausia artimiausių žmonių meilė, supratimas, pagalba sprendžiant sudėtingesnes situacijas. O jei lieki vienas?

– Kas laukia tų, kurie vis dėlto paliko savo vaiką ir emigravo? Kokius jie gali rasti savo vaikus?

– Gali laukti jau aptarti sunkumai mokykloje, gali būti, kad sugrįžę gali rasti vaiką, nenorintį bendrauti su tėvais, gali nesuprasti, kodėl jis sutrikęs, nes turbūt vienu metu ir myli, ir nekenčia tėvų. Žmonių jausmai, ištikus krizei, netekčiai, gali būti susipynę: "Noriu, kad sugrįžtum, tačiau nekenčiu tavęs už tai, kad palikai."

Grįžę tėvai randa prarastą arba labai trapų likusį ryšį. Kartais vaikai ima bandyti savo tėvus: "O gal man tave palikti? Ką darytum, jei išeičiau iš namų?" Kilęs keršto jausmas gali būti priemonė parodyti, kaip sunkiai vaikas išgyveno įvykusią situaciją.

– Kas labiausiai sukrečia klausantis emigrantų vaikų pasakojimų?

– Mane labiausiai sukrečia tėvų nesupratimas, dažnai net nesigilinimas į tai, kaip jaučiasi vaikas, kuris nėra susiformavęs, kuris dar auga ir mokosi gyventi. Sukrečia tai, kad tėvai leidžia vaikams kentėti argumentuodami, kad jie visa tai daro dėl šeimos gerovės. Suaugę žmonės turi suvokti, kad vaikai yra prioritetas ne tik žodžiais, bet ir realiais sprendimais.

– Tačiau tėvai stengiasi uždirbti daugiau pinigų dėl vaikų...

– Bet ar jie paklausia vaikų, ko jiems labiausiai reikia? Kartais man atrodo, kad, pradedant valstybe, baigiant kai kuriomis šeimomis, prioritetas vaikams dažnai tik deklaruojamas.Yra šeimų, kurios negali pasigirti ypatinga prabanga, tačiau matydama, kaip jie vienas su kitu bendrauja ir kaip vienas kitam padeda spręsti sunkumus, palaiko, paskatina, suprantu, kad tos šeimos vaikai tikrai yra kur kas laimingesni. Kokybiški santykiai su žmonėmis yra laimė ir vertybė. Kartais mes patys siekiame turėti daugiau, nei mums reikia, bet jei tai kainuoja šeimos laimę – pasvarstykime, gal galime kažko atsisakyti?

– Neįvertiname to, kokie esame laimingi ir savo vaikų jausmų?

– Tikrai taip. Pagalvokime apie tai, kaip jautėmės, kai mirė mums artimas žmogus. Štai taip gedi ir vaikas, kurio tėvai išvyksta gyventi į užsienį. Pradžioje jis gali net nesuprasti, kas įvyko. Vaiką slegia nežinomybė, nesaugumas. Paskui kyla pyktis, kad kitų vaikų tėvai neišvažiavo, o jo išvyko. Vaikas stengiasi visais įmanomais būdais (netinkamu elgesiu, prašymais, pasižadėjimais) susigrąžinti tėvus. Galiausiai, kai mato, kad nebegali nieko padaryti, pasineria į liūdesį.

– Tada miršta meilė tėvams?

– Abejonė tėvų meile vaikui atsiranda vos tik supratus, kad yra paliktas. Suaugusieji turėtų prisiminti, kaip jaučiasi, jei palieka, išduoda jų mylimas žmogus. Ši savijauta bus labai panaši į tai, ką išgyvena vaikas. Tik tai bus stipriau, nes vaikas dar nėra subrendęs sudėtingiems gyvenimo iššūkiams.

Tam, kad nesusidurtume su ypač sunkiomis situacijomis, linkiu pasverti riziką, pasikonsultuoti su specialistais, skirti laiko pokalbiams su vaikais ir tik tada priimti labai svarbius gyvenimo sprendimus.