Lietuvių kvartalas

Kaip emigracijos krizė atrodo emigranto akimis? Esu kaunietis, baigęs mokslus Bristolyje ir daugiau nei dešimt metų gyvenantis Londone. Mačiau besikeičiantį emigracijos veidą Didžiojoje Britanijoje – nuo vienintelės lietuviškos parduotuves Rytų Londone iki ištisos komunos. Šią vasarą tyrinėjau, kaip emigracija paveikė Lietuvos kaimus ir miestus.

Londono metro traukinys sustoja Karaliaus Georgijaus V stotelėje, Rytų Londone, iš kurio pasipila minia žmonių. Tarp jų – daugiausia lietuvių, kurie šiame rajone sudaro didžiausią tautinę mažumą.

Prie stoties išsiskiria trys vienas greta kito lietuvių verslai: stomatologijos centras, kirpykla bei parduotuvė. Tai – savotiškas lietuvių komunos epicentras šiame Londono North Woolwich rajone. Remiantis prieš penkerius metus atliktos apklausos duomenimis, šiame rajone po anglų antroji kalba yra lietuvių.

Kiekvieną rytą poromis ar po vieną lietuviai pakeliui į darbą, kuris neapsiriboja tik darbu gamyklose ar aptarnavimo sferoje, traukia į metro stotelę Tarp šios minios galima pastebėti ir vadinamąjį protų nutekėjimą – išsilavinę, ambicingi ir jauni mūsų tautiečiai drąsiai žengia į priekį užsienio šalyje, kuri darosi vis svetimesnė. Po "Brexit" referendumo pasipylė ksenofobinių išpuolių. Kol tėvai dirba, senyvos močiutės prižiūri anūkus, o savaitgaliais lietuviškai kalbančių vaikų klegesys pasklinda pro daugumos namų langus.

Primena Ąžuolyną

Aplankius šalimais esantį parką, galima pasijusti tarsi Ąžuolyne: lietuvių atžalos linksmai bėgioja tarp medžių, jaunimas sportuoja, o viską stebinčios močiutės, kaip ir Kaune, įsikuria ant šalia esančių suoliukų. "Tai geras rajonas. Rytais metro randi laisvų vietų atsisėsti, o šalia ir parkas yra", – lietuviškai aiškina  sportuojantis vaikinas.

Kirpykloje "Mystic" taip pat juntami emigrantų gyvenimo ypatumai. Savaitgalį užsukęs apsikirpti, lietuvis linksmai atsiprašo už savo kaimyną, kuris jau antrą kartą užeina mergintis lietuvei. Merginos linksmai pasijuokia: "Ai, yra buvę ir blogiau."

Šiame rajone gyvena ir britai, kurių daugumą sudaro juodaodžių etninė mažuma. Tad policijos reidai ir kaukiančios sirenos primena apie nuo seno vyraujančią skurdo problemą bei su ja susijusius  priklausomybės nuo narkotikų pančius.

Gretimai esančioje "Corner shop" – kampinėje parduotuvėje, kurioje galima nusipirkti ir pieno, ir atlikti pinigų pervedimą, savininkas indas pasakoja apie savo 29 metus veikiantį verslą. "Seniau viskas buvo kitaip, buvo sunku išgyventi. Tiesą sakant, ir tau būtų buvę sunku išgyventi. Tau balta odos spalva padėtų, bet vos prakalbėtum – viskas pasikeistų, – pasakoja jis. – Seniau čia gyveno tik anglų darbininkai, vieni rasistai. Dabar taip, daug žmonių iš Rytų Europos – ateina labai daug lietuvių."

Statistika neguodžia

Lietuvių emigrantų branduolį dažniausiai sudaro jaunos šeimos.  Labiausiai išaugo 25–29 metų amžiaus žmonių emigracija. Ir jų daugėja. Per 15 proc. iš 3,4 mln. žmonių emigravo po įstojimo į ES 2004 m., o daugiau nei 200 tūkst. pradėjo naują gyvenimą Didžiojoje Britanijoje.

"Eurostato" duomenimis, daugiau nei 1 iš 100 lietuvių emigravo vien 2015 m.

Emigracijos padariniai pačioje Lietuvoje labiausiai pastebimi provincijoje, ypač Pietryčių Lietuvoje. Dieveniškės ir Šalčininkų apylinkės apsuptos Baltarusijos. Čia nuo 2004 m. 14 proc. sumažėjo gyventojų. Tai Lietuvos statistikos departamento duomenys.

Kelionė po kaimus

Skaičiai skaičiais, bet norisi įsitikinti, ar išties Lietuvos provinciją taip paveikė emigracija.

Pakeliui į Dieveniškes kelias suka pro naujai pastatytą dvigubą tvorą tarp Baltarusijos ir Lietuvos – tai tarsi primena, kad čia ES periferija. Platūs miškai ir ramuma maloniai nustebina lankytojus, kurių buvo galima sutikti pagrindinėje Dieveniškių aikštėje, lankančių unikalesnes Lietuvos vietas. Medinė Dieveniškių bažnyčia stovi nuo 1783-iųjų, o minima nuo XV a. Vos už kelių kilometrų galima rasti Norviliškių pilį.

Kaimelyje, šalia Dieveniškių, gyvenimo tempas tarsi sustoja – gal ir dėl to, kad savaitgalis. Vyrai paprašo jų nefotografuoti: "Dabar savaitgalis, mes šiek tiek išgėrėme, paskui sakysite, kad čia visi prasigėrę."

Į parduotuvę kartkartėmis užsuka pirkėjai iš gretimų kaimų, o viduje pokalbį palaiko vietiniai gyventojai. Teresė, dirbanti šioje parduotuvėje, pasakoja, kad aplinkui tiek daug apleistų namų, nes jų savininkai išmirė, o vaikai išsikėlė i didesnius miestus.

"Jaunų žmonių beveik nėra, visi išvažiavo į Vilnių", – pastebi Teresė. "Iš kitų kaimų daug kas išvažiavo į užsienį, į ES", – prideda Jonas, į šeštą dešimtį įkopęs vyras. Jis pamoja ranka į apleistą pastatą: "Ji išvažiavo prieš ketverius metus – vaikai išsivežė į Vilnių. Daugelis kitų išvažiavo lygiai taip pat."

70 km nuo Vilniaus nutolęs Dieveniškių regionas tapo dar labiau atkirstas, kai iš trijų pusių supančiame Baltarusijos pasienyje nuo 2003-iųjų buvo iškeltos dvigubos tvoros, saugančios išorinę ES sieną. Kaip sako vietiniai, vis sunkiau  pasiekti gimines abipus pasienio.

Urulių kaime, šalia Baltarusijos sienos, tebėra trys gyventojai iš seniau buvusių dešimties šeimų. Namą su sklypu galima nusipirkti už 2 tūkst. eurų, aras žemės kainuoja vos kelis šimtus.

Aleksandras, kuris užaugo Uruliuose, dabar kartu su šeima teatvažiuoja aplankyti motinos –  jis jau per 30 metų dirba mokytoju Vilniuje.

"Seniau daugiau jaunimo atvažiuodavo studijuoti į Vilnių. Dabar mažiau. Visi išvažiuoja gyventi į užsienį", – sakė Aleksandras.

Gvidas Venckaitis, Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje atstovas spaudai, tai patvirtina: "Pastebime, kad Jungtinėje Karalystėje yra išaugęs lietuvių studentų skaičius."

Kauno duobės

Nuo 2010 m. Kauną paliko beveik 32 tūkst. žmonių, o ištuštėjusių gatvių nepalengvino neadekvatus miesto valdymo mechanizmas – taip gimė duobėto Kauno legendos. Kauniečiai dar dabar prisimena pseudopatriotinius plakatus, iškeltus gatvėse: "Kaunieti, nepasiduok!"

Pastaruoju metu jaučiamas atsargus optimizmas. Tai patvirtina ir į miestą sugrįžtantys užsienyje studijas baigę emigrantai. Darius Sčiuka – fotografas. Jis baigė studijas Portsmute, Anglijoje, tačiau sugrįžo į Kauną. Tiesa, šis sugrįžimas – santykinis, nes jis dažnai keliauja. Neseniai įgyvendino projektą Los Andžele.

"Emigranto kelias – ne man. Perspektyvų Lietuvoje mačiau daugiau, gal todėl ir buvo lengviau sugrįžti. Gyvendamas užsienyje tu esi svetimas, reikia labai daug laiko, kad tave priimtų kaip savą", – pastebi jis.

Dariaus teigimu, Lietuvoje yra daugiau galimybių išsilavinusiems žmonėms: "Žmonės turbūt traukia į užsienį, kur paprasti darbai,  tarkim, sandėlininko, yra gerai apmokami. Tokį darbą dirbant galima sau daugiau leisti."

"Smagu grįžti į Lietuvą, nes čia daug talentingų žmonių, su kuriais galima pasiekti puikių rezultatų. Pasaulis yra mažas, interneto galimybės didžiulės, tad gali planuotis darbus įvairiuose pasaulio kampeliuose, gali priimti užsakymus iš užsienio", – pasakoja Darius.

Kaimuose – sunkiau

Tačiau, tiems, kurie liko gyventi provincijoje, galimybių ratas siaurėja. Dauguma dirba žemės ūkyje arba gyvena iš pensijų ir socialinių išmokų.

27 metų Agnė iš Varėnos gauna 168 eurų antros grupės invalidumo mėnesinę išmoką. Kad išgyventų, ji renka grybus ir mėlynes, kurias parduoda supirkėjams. Dar dirba ūkiuose, kur, pasak jos, dauguma sezoninių darbuotojų gauna užmokestį vokeliuose.

Prakalbus apie kitokį pasirinkimą, ji nedvejoja: "Žinoma, emigruočiau dėl darbo, turbūt į Angliją. Bet kas mane įdarbins – esu neįgali."

Ūkininkas iš Žeronių kaimo, Pietų Lietuvoje, kuris nepanoro atskleisti savo vardo, pasakojo: "Man darbo pakanka čia. Turiu 2 ha žemės, dirbu kitiems žemdirbiams ir taip gaunu pinigų – subsidijų iš valdžios."

"Bet, žinoma, senstu. Seniau kiekvienoje šeimoje buvo daug vaikų, o dabar tik po vieną ar du, ir viskas. Aš turiu dukrą ir sūnų, kurie abu gyvena Vilniuje. Sūnus atvažiavo kartą padėti, bet tuo viskas ir užsibaigė", – nusišypso vyras.

Trys šešiolikmečiai jaunuoliai Dieveniškėse dėl ateities nesuka galvos: "Kas bus, tas bus – pažiūrėsime po poros metų." Pasiteiravus, ar norėtų emigruoti – papurto galvas: "Ne, geriau liksime arčiau namų."