Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje lietuvė žavėjosi Italijos meno ir architektūros lobynu, todėl, prieš septynerius metus Florencijoje susiradusi savanorėms skirtą projektą, sėdo į pirmą lėktuvą, nuskraidinusį ją svajonės link.

Nors daugelis, galvodami apie Italiją, vaizduotėje piešia spalvingą paveikslą, kuriame – akmenimis grįstos mažos gatvelės, vijokliais paraizgyti namukai ir daugybė kavinių, iš kurių sklinda romantiška muzika, D. Smagurauskaitė savo kailiu patyrė, kad ne viskas šioje šalyje yra taip, kaip rodoma filmuose.

Kažkada reikėjo išsiųsti laišką į Lietuvą, paštininkė sakė, kad užrašyčiau šalį ir teko įtikinti, kad Lietuva ir yra šalis.

„Jei sapnuoti košmarą, tai turbūt sapnuočiau Italijos paštą, nes kuriozinių situacijų ten būdavo nuėjus kiekvieną kartą. Turbūt pati įdomiausia buvo dėl italų geografijos žinių ir apskritai Europos suvokimo. Kažkada reikėjo išsiųsti laišką į Lietuvą, paštininkė sakė, kad užrašyčiau šalį ir teko įtikinti, kad Lietuva ir yra šalis“, – prisimena moteris.

Atvykusi į naują šalį, ji bendrų draugų dėka greit susipažino su Frederiku, kuris moters gyvenime liko iki šiol.

„Jis nėra tas italas, kuris šaukia gatvėje „gražuole“, kuris užverčia dovanomis ar panašiai, nėra iš tų stereotipinių, kuriuos mes įsivaizduojame“, – apie 10 metų vyresnį mylimąjį pasakoja lietuvė.

Jos teigimu, porą suartino atrasta aistra kelionėms bei fotografijai. Florencijoje gimusiam ir užaugusiam Frederikui lietuvaitė iš karto kito į akį, todėl, nieko nelaukęs, vyras pasiūlė tapti gidu klaidžiose Florencijos gatvelėse.

Jau po pusmečio pora kūrė bendrus namus Florencijoje. Lietuvė greitai suprato, kad italų gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo jai įprasto.