„Emigrantai“ pradeda pasakojimų seriją iš Anglijos – vis dar labiausiai lietuvių emigrantų pamėgtos šalies. Mančesteris – didmiestis, kuriame gyventojų vos ne tiek pat, kiek visoje Lietuvoje, o judėjimas gatvėse nerimsta iki paryčių. Mančesterio pakraštyje, toliau nuo triukšmo ir automobilių spūsčių, gyvena Neringa Kvitnickytė-Casado. Istorija, kurią ji papasakojo, pribloškia. To, ką emigracijoje ištvėrė ši jauna moteris, patirti nenorėtų niekas. Laiminga jos santuoka su turku iš Stambulo baigėsi vos prasidėjusi. Grįžtant iš medaus mėnesio, mylimasis žuvo autokatastrofoje. Ir tai buvo tik daugybės Neringą į Angliją atgynusių nelaimių pradžia.

Tačiau šią istoriją pradėkime ne nuo Anglijos, o nuo Akademijos miestelio Kėdainių rajone. Tada, įgijusi magistro laipsnį, lietuvių kalbos mokytoja dirbusi Neringa su drauge nusprendė išvykti atostogų į Turkiją. Ten ji ir susipažino su vyru, jos gyvenimą aukštyn kojomis apvertusiu net du kartus. Vieną – kai Neringa jį įsimylėjo, kitą – kai jo visiems laikams neteko.

„Ta egzotiška Turkija, visas tas gyvenimas man pasirodė „wow“.[…] Grįžau į Lietuvą, nusprendžiau, kad gyvensiu Lietuvoje, kad čia tebuvo kažkoks miražas. Bet tas miražas man taip įstrigo, kad pusę metų jame gyvenau, susirašinėjau su tuo žmogumi, su kuriuo susipažinau“, – pasakoja Neringa.

Lietuvė stengėsi į santykius žiūrėti ne taip rimtai ir neįsimylėti, tačiau jausmus drąsiai deklaravęs vyras diena po dienos darė vis didesnį įspūdį.

„Gal jam, žmogui, dirbančiam techninį darbą, pasirodė, kad čia kažkas tokio ypatingo – mokytoja, nes Turkijoje mokytojai yra labai gerbiami, su jais sveikinamasi, jiems netgi yra nuolaidos autobuse. Jį labai sužavėjo mano darbas, kad aš tokia išsilavinusi. Manau, tas jam padarė didžiausią įspūdį. O man, žinoma, didžiausią įspūdį padarė komplimentai, dėmesys – tai, ko trūksta Lietuvoje“, – neslepia Neringa.

Tuo metu Neringa kalbėjo, kad į Turkiją tikrai nesikraustys. Tačiau saldžiomis kalbomis turkas lietuvės nuomonę sugebėjo pakeisti: „Jis mane įtikino, kad nors atskrisčiau pasižiūrėti, kaip jis gyvena. Per tuos pusę metų jis netgi išmoko anglų kalbą dėl manęs, nes prieš tai jis nelabai puikiai kalbėjo. Pirmi jo žodžiai buvo „where are you from“ (liet. iš kur tu esi) – tai buvo viskas, ką jis galėjo pasakyti. Bet mes turbūt kalbėjomės akimis, tai buvo meilės kalba.“

Vietiniai papročiai vargino

Iš Akademijos miestelio kilusi Neringa Stambule pasijuto kaip kosmose. Minios žmonių, mečetės, milžiniški turgūs, prekeiviai gatvėse ir kaljanų kvapai – viskas atrodė labai įdomu ir nepažinta. Be to, ir musulmonas gerbėjas žavėjo vis smarkiau.

„Labai patiko. Sakyti „patiko“ – per maža. Tada taip patiko, kad aš tuo ir gyvenau. Man atrodė, kad aš noriu vėl [į Stambulą] ir kuo greičiau – ir tada skridau dar kartą. Ir po paskutinio karto nusprendėme, kad jau jam reikėtų apsilankyti mano šalyje ir susipažinti su mano šeima“, – pasakoja Neringa.

Šitaip musulmonas, vardu Memetas, atsirado šviesiaplaukės lietuvės tėvų namuose Akademijos miestelyje. Bet jis, pasak Neringos, nebuvo praktikuojantis musulmonas – jis ir vartojo alkoholį, ir valgė kiaulieną.

„Važiavome pas mano tėvus susipažinti. Jie pridarė vaišių ir buvo tokia oficialesnė vakarienė. Žinoma, mano tėvai nekalba angliškai, o mano vyras nekalbėjo lietuviškai, tai buvo tokia labai juokinga ir gana sudėtinga vakarienė“, – sako Neringa.

Tačiau nei kalba, nei atstumas nesutrukdė staiga įsiplieskusiai lietuvės ir turko meilei. Pagaliau sulaukusi moksleivių atostogų, Neringa atsisveikino su kolegomis, susikrovė daiktus ir visam laikui išsikraustė į Stambulą. Tada ji net nenutuokė, kokia tragedija baigsis ši kelionė.

„Tas, kas nutiko po to, ir kai teko jau grįžti į Lietuvą – tai buvo toks visiškai baisus periodas“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė.

Neringa nedrįsta sakyti, kad nelaimę nujautė, tačiau prisipažįsta: gyvenimas Turkijoje su kiekviena diena vis mažiau džiugino ir labiau nervino.

„Iš pradžių man atrodė, kad labai smagu – kol buvo tas atostogų metas. Bet kai susidūriau su kasdienybe, mane truputėlį pradėjo varginti. Kalbos tuo metu nemokėjau, kažkokių perspektyvų nemačiau, tada pradėjau galvoti – o tai ką aš darysiu. Meilė – puiku, bet aš ta meile soti nebūsiu, vis tiek kažkur norėsiu save realizuoti, kažką norėsiu veikti. O ką aš čia galiu dirbti, kalbos tai nemoku“, – tuometinius svarstymus prisimena lietuvė.

Nors Memetas ir nebuvo radikaliai nusiteikęs musulmonas, jo žmonai vis tiek reikėjo taikstytis prie svečios šalies papročių, jaustis savimi ji galėjo tik tarp pačių artimiausių žmonių.

„Truputėlį vargina, kai kiekvieną dieną turi galvoti, ar tinkamai apsirengiau, ar ne per daug kojų matosi, ar krūtinės iškirptė ne per gili. [...] Aš net nežinau, kaip būtų baigęsi, jeigu būčiau ilgiau pagyvenusi. Kai dabar žvelgiu iš šitos perspektyvos, abejoju, ar aš ten būčiau buvusi laiminga. Nors žinau, kad ten gyvena daug laimingai ištekėjusių lietuvių. Bet tos lietuvės, kurias aš žinau, yra ištekėjusios už turtingų vyrų ir tas gyvenimas, žinoma, yra kitoks, smagesnis, nes mato gražesnę Stambulo pusę“, – teigia Neringa.  

Laimingą santuoką nutraukė avarija

Rugsėjo 4 dieną Neringa tapo Memeto žmona. Ji nenorėjo pompastiškų turkiškų vestuvių su šimtais svečių, kurių net nepažįsta. Taigi šventė buvo kukli, ir, kaip pasakoja emigrantė, truputį komiška.

„Turkiškas metrikacijos skyrius atrodo labiau kaip teatras, nes jaunieji sėdi ant pakylos su liudininkais ir su tuo žmogumi, kuris pasirašo. Jis atrodė netgi labiau kaip vedėjas, nes buvo su mikrofonu, su kažkokia raudona mantija, o visi svečiai sėdėjo amfiteatro pobūdžio salėje. Tai buvo truputėlį juokinga. Mes atėjome iš užkulisių, atsisėdome prie stalo ant tos pakylos, visi atsistojo, paplojo, tada jau prasidėjo oficialioji dalis, kuri irgi buvo juokinga, nes aš tuo metu turkiškai visiškai nekalbėjau, tik kelis žodžius mokėjau. Mane buvo perspėję, kaip pasakyti „taip“ ir ko manęs klaus. Klausimai buvo be galo juokingi, nes klausė, iš kokio miesto kilusi. Lietuviški miestai Turkijoje skamba labai juokingai“, – vestuvių ceremoniją prisimena Neringa.

Nors vestuvės nebuvo tokios, apie kurias svajotų nuotaka iš Lietuvos, jaunųjų santykiams tai nepakenkė. Jiedu su dar viena pora išsiruošė pailsėti į nedidelį kurortą Turkijos pietuose: „Tai buvo viešbutis prie jūros, tiesiog tradicinės kurortinės pramogos. Mes ten tik keturias dienas, kiek pamenu, pabuvome ir tada grįžinėjome atgal į Stambulą.“

Susituokę jie buvo vos vieną savaitę ir meilei buvo lemta baigtis: „Grįždami pakliuvome į didžiulę avariją ir mano vyras žuvo. Tiek aš, tiek kiti tos avarijos dalyviai buvome sužeisti gana smarkiai.“

Neringa atsidūrė vienoje iš Stambulo ligoninių. Jos kairė koja buvo tiesiog suknežinta. „Ligoninėje praleidau savaitę, mane ruošė operacijai, nes reikėjo koją surinkti iš gabaliukų, šlaunis buvo kaip blynas“, – prisimena lietuvė.

Moteris vis domėjosi, kaip jaučiasi jos vyras, tačiau tikslaus atsakymo taip ir negavo: „Man sakė, kad jis laukia operacijos ar kažkokio kraujo. Daktarai šeimai sakė, kad jie negali man pasakyti tiesos, nes tai pakenktų mano gijimo procesui ar tai operacijai. […] Po savaitės mane šeima parsivežė į namus. Aš, žinoma, kiekvieną dieną klausinėdavau, kas vyksta. Ten buvo toks detektyvas, nes buvo suskambinta netgi visai mano šeimai ir visiems mano draugams ir perspėta, kad man nesakytų, jog jis jau miręs. Man pradėjo „Facebooke“ eiti užuojautos, aš nesupratau, kas darosi – mano vyras juk laukia operacijos.“

Negana to, lietuvė sunkiai susikalbėjo ne tik su turkais gydytojais, bet ir su savo vyro šeima – nežinia, ar dar gyvo, ar mirusio.

„Iškvietė vertėją ir tada aš pastebėjau, kad visa šeima atšlijo nuo manęs, o tas vertėjas pradėjo man angliškai pasakoti, kad iš tikrųjų vyras mirė iš karto, žuvo avarijos metu, bet buvo neleista to pasakyti, nes tai būtų pakenkę [mano sveikatai]. Aš negalėjau patikėti, man atrodė, kad vis tiek čia kažkokia nesąmonė vyksta, man buvo per sudėtinga suvokti“, – kaip jautėsi vienu sunkiausių gyvenimo momentų, „Emigrantams“ atskleidžia Neringa.  

Tikslios savo reakcijos į pranešimą apie Memeto mirtį Neringa net neatsimena – toks didžiulis šokas ją ištiko. O vos tik atsipeikėjo, suprato, kad iš šios situacijos yra tik viena racionali išeitis.

„Mano pirmi žodžiai buvo tokie: prašau, leiskite mane į Lietuvą, leiskite pas šeimą. Buvo pasakyta, kad mėnesį laiko aš negalėsiu skristi į Lietuvą dėl savo sveikatos būklės ir dėl tam tikrų biurokratinių dalykų, nes reikia sutvarkyti teisinius klausimus prieš man išskrendant. Taigi dar mėnesį praleidau ant lovos Turkijoje“, – pasakoja Neringa.

Tikslių avarijos aplinkybių pašnekovė sako nežinanti iki šiol. Apimta streso, to, ką aiškino aplinkiniai, ji niekaip negalėjo suprasti: „Mes abu sėdėjome gale, sesers vyras vairavo. Kodėl tik vienintelis mano vyras žuvo, aš dar ir dabar nelabai suprantu. Aš galvoju, kad gal prispaudė jam kažką, kažkokius gyvybinius organus.“

Našlė, suknežinta koja, be artimųjų ar draugų, nemokanti turkiškai, viena reabilitacijos klinikoje. Pasak Neringos, tai buvo košmaras.

„Aš tiesiog gulėjau kaip daržovė toje lovoje, o bobulytės, tetulytės mane prižiūrėjo. Ten irgi buvo tragikomiškas mėnuo, nes jos nekalba angliškai, aš nekalbu turkiškai. Buvo kažkas žiauraus. Su šeima aš negaliu susitikti, mano mama eina iš proto, nes negali manęs slaugyti ar paguosti. Tą mėnesį atsimenu kaip košmarą, bet čia buvo tik košmaro pradžia“, – sako lietuvė.

Sugrįžus į Lietuvą – netikėta žinia

Pašnekovė neslepia: galbūt netrukus savo išgyvenimus perkels į knygą, nes tokių dramų ir peripetijų, su kuriomis susidūrė, ji nematė net meksikietiškuose serialuose. Tačiau dabar veiksmą trumpam perkelkime atgal į Akademijos miestelį, kur po itin nesėkmingų emigracijos mėnesių ji grįžo vos ne neįgali.

Čia Neringos laukė dar vienas akibrokštas, kurio tikėtis būtų galima nebent muilo operos scenarijuje: „Po mėnesio sužinojau, kad laukiuosi, o aš pati sutraiškyta, su ramentais ir be darbo. Grįžau iš tos svajonių Turkijos ir glaudžiuosi pas tėvus. Tai man atrodė kažkas tragiško.“

Žinia, kuri kitomis aplinkybėmis pradžiugintų, vyro ir pajamų šaltinio neturinčiai moteriai kėlė tik sielvartą ir baimę.

„Aš visą nėštumo laikotarpį prisimenu kaip košmarą, nes prisimenu ramentus, prisimenu, kaip aš griuvinėdavau su tais ramentais, prisimenu gydytojų kabinetus. Ryškiausiai prisimenu, kai sėdžiu prie ginekologo kabineto ir šalia sėdi porelės, glosto tuos pilvelius vyrai, o aš – viena su savo ramentais. Kažkoks košmaras“, – apie tuometines savo emocijas pasakoja Neringa.

Gimus sūnui, Neringos nuotaika pasitaisė, tačiau to negalima pasakyti apie sveikatą. Kol ji laukėsi, gydytojai negalėjo atlikti rentgeno tyrimo. Jie manė, kad pacientei jau laikas vaikščioti, o pasirodo, kaulai dar nebuvo pakankamai suaugę, tad visą gydymą teko pradėti nuo pradžių.

„Gimus vaikeliui, teko daryti antrą operaciją. Aš net nelabai įsivaizduoju, kaip ta operacija vyksta, tik žinau, kad kažkokį strypą stato. Tą kartą operaciją darė jau Kauno klinikose, ačiū Dievui, sutvarkė gražiai ir sugijo gražiai. Sėdėjusi dvejus metus, pradėjau vaikščioti – [dėl to buvau] laiminga, bet gyvenau su vaikeliu pas tėvus, jokių perspektyvų nemačiau“, – pamena „Emigrantų“ pašnekovė.

Neringa nebežinojo, ką daryti. Toliau dirbti lietuvių kalbos mokytoja ji negalėjo, o daugiau nelabai ką ir mokėjo.

„Kai dirbau mokykloje, aš turėjau filologijos magistro išsilavinimą ir tuo metu to užteko. Buvau kalbos specialistė ir galėjau mokyti vaikus to dalyko, apie kurį nusimanau. Bet pedagoginio [išsilavinimo] neturėjau. O laikai pasikeitė – be pedagoginio [išsilavinimo], be to kvalifikacinio sertifikato aš nebegalėjau sugrįžti į mokyklą“, – teigia lietuvė.

Tam, kad gautų sertifikatą, reikėjo mokytis ir mokėti už mokslą. Tačiau to sau leisti jauna mama negalėjo. Taip ji pateko į uždarą nesėkmių ratą, iš kurio nebežinojo, kaip išsivaduoti.

„Siaubingai nerimavau. Aš galvojau: Dieve, ką aš darysiu, vis tiek su tėvais amžinai negyvensiu, kur aš eisiu, į kurią pusę. Kažkaip labai gąsdino mane ta mintis, bet turėjau tiek daug draugų, kad, atsimenu, keliaudavo siuntiniai. Aš vaikeliui nieko nesu nupirkusi – nei lovytės, nei sauskelnių. Tiek maišų atkeliaudavo. Prisimenu, viena draugė tiek rūpinosi, kad net į „Bėdų turgų“ parašė, bet mano tėvai sako – gal jau tiek to, taip blogai dar negyvenam, gal nereikia tų bėdų pardavinėti“, – pasakoja Neringa.

Vienintelis pasirinkimas – emigracija

Likimo į gimtąjį kaimą nublokšta moteris sprendimą vis dėlto rado. Pasak jos, vienintelis pasirinkimas buvo emigracija.

„Tuo metu pasiguodžiau savo gerai draugei, kuri gyvena čia, Mančesteryje, kad man jau tiesiog „stogas važiuoja“, nelabai įsivaizduoju, ką daryti. O ji čia jau keletą metų su vyru gyveno, jau buvo įsitvirtinę, ir ji vieną kartą man pasiūlė – o gal tu pas mane atskrisk, pagyvensi iš pradžių [pas mane], susirasi darbą. Čia vienišai mamai yra daugiau galimybių, nes valstybė padeda vienišoms mamoms kur kas labiau negu, sakykime, Lietuvoje“, – kaip gimė mintis emigruoti, atskleidžia Neringa.

Iš pradžių pasinaudoti draugės pasiūlymu Neringai atrodė baugu. Tačiau pamažu ji suprato: pabandyti verta, nes ji tiesiog neturi ką prarasti: „Susipakavau ir atskridau į Mančesterį. Pasiklioviau draugais ir pradžioje jie man padėjo: gyvenau pas juos, padėjo finansiškai ir padėjo ieškotis darbo. Nes aš čia atskridau tokia, liaudiškai tariant, kaip iš medžio iškritusi.“

Taigi per penkerius metus gyvenimą iš naujo lietuvė iš Akademijos miestelio pradėjo net trečią kartą. Bet jei kažkada Turkijoje įsimylėjęs vyras viskuo už ją pasirūpino, tai Anglijoje, kad ir su draugų pagalba, stengtis reikėjo daug. Pirmiausia – dėl Mančesterio anglų kalbos akcento, kurio ji tiesiog nesuprato.

„Pirmus kartus, kai ėjau į įstaigas, į banką ar dėl socialinio numerio, repetuodavausi, ką aš sakysiu, kaip sakysiu. Darbo paieškos nebuvo lengvos, kaip iš pradžių atrodė – kad atvažiuosiu, nueisiu, pasisiūlysiu ir mane išskėstomis rankomis priims. Nieko panašaus, du mėnesius vargau – vaikščiojau į visas puses ir palikau daugybę CV“, – savo istoriją, kalbėdamasi su „Emigrantais“, tęsia lietuvė.

Darbo paieškų užsienyje klasika: šimtai išdalintų CV, dešimtys pažadų paskambinti ir nulis skambučių. Bet vilties Neringa neprarado – stengėsi tol, kol pagaliau pavyko. Restorane įsidarbinusi moteris gavo ne tik algą, bet ir naują mylimąjį. Bet apie viską – nuo pradžių.

„Mano pirmasis darbas buvo padavėjos. Man buvo nesvarbu, koks, nes aš norėjau dirbti, norėjau už kažko užsikabinti. […] Ačiū Dievui, nejaučiau jokių kojos skausmų. Truputėlį kartais kaip sena bobutė pajaučiu oro permainas, bet ir viskas, daugiau jokių problemų su koja nebeturiu“, – tvirtina Neringa.

Iki tol kvalifikuotą mokytojos darbą dirbusi lietuvė susidūrė su lig tol nematytomis problemomis. Tragedija – tokiu žodžiu ji apibūdino restorane vyravusią atmosferą: „Didžiausia bėda man, panelei mokytojai, buvo, kai ant manęs šaukia kažkas iš virtuvės, šaukia kažkas nuo baro, kad aš kažko nepadariau. O aš kultūringa mergina, aš visur vaikštau, su visais kalbu, bendrauju, bet ten to nereikia, ten reikia greičio. Ten  niekam neįdomu, kokia aš mandagi ir kultūringa. Ten jiems įdomu, kad laiku maistą paimtum, nuneštum, kad gėrimus laiku nuneštum. Tas rėkavimas, stresas, įtampa – tai man buvo per sudėtinga.“

Būsimas vyras pasirodė laukinis

Augančio sūnaus Neringa beveik nematė. Ilgos darbo valandos restorane moterį labai vargino ir, nors laimės buvo daugiau nei gimtojoje Akademijoje, gerai ji vis tiek nesijautė. Bet čia pradėsime dar vieną šio painaus, bet labai įdomaus pasakojimo liniją. Pavardė Neringos pase – egzotiška: Kvitnickytė-Casado. Tame restorane ji susipažino su brazilų tautybės virtuvės šefu ir gyvenimas, nors ir labai iš lėto, pradėjo gerėti.

„Pirmajame darbe, restorane, susipažinau su savo dabartiniu vyru. Kai su juo susipažinau, jis dirbo virtuvėje, buvo to restorano vienas iš šefų, o aš – padavėja. Kažkaip nesisekė mums bendrauti, man jis pasirodė kažkoks truputėlį laukinis, nemokantis bendrauti, nemokantis kalbėti, o aš – tokia kultūringa moteris, panelė mokytoja, tai man jis nepasirodė įdomus. Aš jam pasirodžiau irgi kažkokia neaiški, per daug maloni. [...] Tai tame restorane [tarp mūsų] buvo tik darbo santykiai“, – pasakoja Neringa.

Meilė brazilui užgimė, kai lietuvė padavėjos darbą restorane iškeitė į senelių namus. Ji vis dar bendravo su buvusiais kolegomis ir kitoje aplinkoje atsiskleidė naujos jos būsimo vyro savybės: „Nes aš jo net nepažinojau, jis buvo toks uždaras, toks piktas, rimtas, kad aš net nesiartindavau prie jo, atstumo laikydavausi. O paskui kažkaip netikėtai susirašėme, jis pasisiūlė atvažiuoti atsigerti arbatos ar kažko. Man labai keista pasirodė, galvoju – niekada nebendravome, na, gal tiesiog žmogui išsipasakoti reikia, maža kas.“

Neringai tai buvo juodas metas ir naujiems santykiams ji negalėjo rasti daug laiko. Apie tai, kaip tuo metu jautėsi emigrantė, nežinojo net jos artimieji.

„Kol susitvarkiau elementarius gyvenimiškus dalykus, praėjo 7 mėnesiai. Per juos buvo visko – net vaiko pienui skaičiuodavau. Gėda buvo kreiptis į kažką, kažkam pasakoti – žinai, šiandien man pieno trūksta. Nebesinorėjo niekam pasakoti, užsidariau viena, nes jau gyvenau atskirai. Ir niekam nieko nesakiau, galvojau, kad pati kažkaip ištversiu, iškentėsiu. Ir šeimai nebepasakojau, nes šeima iškart sako – grįžk namo. O aš nenorėjau grįžti namo“, – prisimena Neringa.

Tačiau emigruoti nusprendusi lietuvė tarytum jautė, kad tik laiko klausimas, kada Anglijoje jai pasiseks, todėl nenustojo stengtis: „Buvo toks laikotarpis, kai keldavausi 5 val. ryto, susiruošdavau pati, suruošdavau vaiką ir pusę valandos per miestą stumdavau vežimėlį pas vaiko auklę. Palikdavau ten vaikelį, tada kitą pusę valandos bėgom į savo darbą – į tuos senelių namus. Ten atidirbdavau ir tada vėl varydavau visą tą pusę valandos.“

Brazilas, vardu Filipas, nenuleido rankų. Jis vis bandė kalbinti šviesiaplaukę iš Lietuvos ir pradėjo ją stebinti labai praktiškomis dovanomis, guosdavo ir žarstė komplimentus.

„Pamenu, mes kartu nuėjom pasilinksminti į naktinį klubą – sakykim, toks kaip pirmas pasimatymas buvo. Man tuo metu to labai reikėjo, nes jau buvau pamiršusi, ką reiškia atsipalaiduoti ir linksmintis. Ir nuo tada po truputį, po truputį kažkaip santykiai išsirutuliojo. Tie mūsų pasimatymai buvo visiškai ne romantiški. Jis atvažiuodavo pas mane į svečius po darbo ir atveždavo ne gėlių puokštes. Vieną vakarą atvežė virdulį, nes pastebėjo, kad neturiu virdulio. Kitą vakarą atvežė šluotą su kibiru, nes aš tokių daiktų dar buvau nespėjusi įsigyti“, – pasakoja Neringa.

Pagaliau gavo svajonių darbą

Tada moteris priėmė sunkų, bet tuo metu, anot jos, reikalingą sprendimą: mažąjį Beną keletui mėnesių išsiuntė į Lietuvą, o pati tik dirbo ir rūpinosi laiminga savo ir vaiko ateitimi. Santykiai su Filipu irgi nenutrūko: jiedu bendravo vis artimiau ir artimiau.

„Tada viskas pradėjo rutuliotis geryn. Atsikraustėm čia, parsivežiau atgal Benutį. Prasidėjo normalus gyvenimas. Tada jau pradėjau galvoti, kad man reikia pradėti judėti tolyn, nes gana su tais seneliais, man vis dėlto reikia kažko daugiau. Pradėjau domėtis mokslais, kursais ir tuo, kaip galėčiau grįžti į mokyklą – kokiu būdu aš galėčiau prasiveršti į anglišką mokyklą“, – atskleidžia Neringa.

Užsieniečiui Anglijoje tapti mokytoju – labai sunki užduotis. Bet Neringa pamanė, kad galbūt galėtų pradėti nuo pedagogo asistentės darbo. Ji išlaikė visus reikalingus egzaminus, turėjo visus dokumentus ir išsiuntė daugybę CV, tačiau vienintelis atsakymas, kurį girdėjo, buvo „ne“. Lietuvei teko priimti dar vieną sprendimą: ji įstojo į vietinį koledžą ir tik jį baigusi pagaliau gavo svajonių darbą. Dabar ji – mokytojo asistentė – padeda Anglijoje gyvenantiems užsieniečiams mokytis anglų kalbos.

Taigi išgyvenusi vyro žūtį, daugybę kraustymųsi ir kone skurdą, Neringa pagaliau šypsosi. Ji turi ne tik gerą darbą ir gražų sūnų, bet ir žiedą ant piršto, kurį vestuvių dieną jai užmovė antrasis sutuoktinis: „Labai gerai jaučiuosi. Aš bijau pasakyti „labai gerai“, atrodo, čia kažkas ims ir sugadins. Iš tikrųjų labai gerai jaučiuosi – grįžti nenoriu.“