Per šiuos kelis dešimtmečius Lietuvoje bendrasis vidaus produktas (BVP) pakilo beveik keturis kartus, vidutinis darbo užmokestis padidėjo daugiau nei keturis kartus, nusikaltimų sumažėjo daugiau nei perpus.

Tačiau, nepaisant akivaizdžios pažangos, daug nuveikti vis dar reikia socialinės lygybės, sveikatos apsaugos ir kitose srityse. M. Vaščega akcentuoja, kad dabartinių visuomenės nuotaikų fone būtina aktyviai dalyvauti Europos Parlamento (EP) rinkimuose, po kurių vyks pokyčių ir pačioje EK.

Jis mano, kad dėl EK vadovo posto vėl kovosianti dabartinė institucijos lyderė Ursula von der Leyen ir vėl į rankas paėmusi bloko vairą artimiausius penkerius metus jį kreiptų gynybos ir strateginės autonomijos sprendimų link. Apie tai byloja jos nuostata palaikyti naują gynybos komisaro posto steigimą ir tolesnis pasiryžimas remti Ukrainą.

„Šią savaitę EK pasiūlys naują gynybos pramonės skatinimo paketą, ką galime padaryti visos ES mastu. Nepamirškime, kad gynybos sąjunga yra NATO, tokia ji ir turi išlikti, bet ES irgi gali padaryti daug tose srityse, kurios sustiprintų pačios Europos gynybą, tokiu būdu sustiprintų ir NATO. Neabejoju, kad saugumas turės būti vienas pagrindinių naujos EK prioritetų“, – tvirtina M. Vaščega.

Tačiau galvoti, kad masiniai ūkininkų protestai galiausiai privers visiškai atsisakyti žaliojo kurso, nevertėtų, interviu „Kauno dienai“ pabrėžia EK atstovybės Lietuvoje vadovas.

Vaizdai: Kaune atidarytoje parodoje „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: istorinis apsisprendimas“ eksponuojamos įvairių fotografų nuotraukos. / E. Cickevičiaus nuotr.

– Šiemet minėsime Lietuvos narystės ES dvidešimtmetį, šia proga pristatyta paroda „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: istorinis apsisprendimas“. Didelė dalis joje eksponuojamų nuotraukų susijusi su referendumu, kurio metu už Lietuvos narystę ES pasisakė 91,07 proc. iš 1,5 mln. balsavusių. Kaip apibūdintumėte tuos dvidešimt Lietuvos metų jau būnant ES dalimi? Ką šaliai davė narystė ES, kaip tai pakeitė Lietuvą?

– Artėjant įstojimo į ES dvidešimtmečiui – jį minėsime gegužės 1-ąją – turbūt bus daug įvairių skaičiavimų ir vertinimų. Didžioji dalis jų, manau, bus susiję su ES finansavimu, makroekonominiais rodikliais, kurie iš tikrųjų yra įspūdingi. BVP pakilo beveik keturis kartus, vidutinis darbo užmokestis padidėjo daugiau nei keturis kartus, nusikaltimų sumažėjo daugiau nei perpus – galima vardyti ir vardyti rodiklius. Ekonomikai tai buvo didžiulis tramplinas, kai lietuviai sugebėjo panaudoti savo darbštumą, kūrybiškumą ir su Europos parama sukurti ekonominės sėkmės istoriją.

Paminėčiau ir kitus dalykus, kurie susiję su mūsų pačių kultūros, tarpusavio elgsenos, bendravimo pokyčiais. Pasižiūrėjus į 2004-ųjų „Eurobarometro“ duomenis, tik keturi iš dešimties sakydavo, kad yra patenkinti gyvenimu, o dabar taip atsako aštuoni iš dešimties. Nesakau, kad viskas idealu, bet pokytis yra.

Dažnai sankcijų įgyvendinimas tam tikra prasme yra lenktynės su laiku, nes natūralu, kad sankcijas stengiamasi apeiti, dėl to turime būti greiti, ryžtingai veikti.

Galima atsiminti ir tokius dalykus, kurių dabar negalėtume įsivaizduoti. Pavyzdžiui, 1997-aisiais moterų krepšinio rinktinė autobusu važiavo į Vengriją dalyvauti Europos čempionate, nes nebuvo pinigų lėktuvui užsakyti. Tik po to, kai jos laimėjo čempionatą, tuomečio premjero prašymu buvo nusiųstas lėktuvas parskraidinti čempionių. Tokios istorijos rodo, kad paprasčiausiai pamiršome, kiek užaugome ir pasikeitėme.

– Jūs Europos institucijose dirbate nuo pat 2004-ųjų. Kaip prisimenate pradžią ES kuluaruose, kaip anuomet viskas atrodė iš arti? Kaip Lietuvai sekėsi įsitraukti į įvairius procesus ir ar jos balsas buvo girdimas?

– Pradžioje Lietuvą mažiau pažinojo dėl to, kad žemėlapyje, kitaip nei kitos centrinės Europos šalys, neturėjome savo pavadinimo, mus buvo okupavusi Sovietų Sąjunga. Mus pažinti šiek tiek užtruko, gal dėl to iš dalies ir mūsų kelias į ES buvo šiek tiek duobėtas. Atsiminkime nesėkmę 1997 m., kai nebuvome tarp pirmųjų pakviestų pradėti derybas dėl stojimo į ES, bet susiėmėme ir parodėme, kad galime.

Prisiminkime, kad, kai įstojome į ES 2004 m., Lietuva nebuvo Šengeno erdvės narė, irgi šiek tiek užtruko prie jos prisijungti. Nebuvome euro zonos nariais, taip pat šiek tiek užtruko prisijungti, bet jau praėjo devyneri metai, kai įsivedėme eurą. Integracija buvo palaipsnė ir su kiekvienu etapu turbūt tampame vis geriau pažįstami ir patys vis geriau jaučiamės ES. 2013 m. pirmininkavimas ES Tarybai buvo labai svarbus momentas, kai visa Europa galėjo įsitikinti Lietuvos gebėjimu laikyti ES vairą.

Man vienas įdomiausių momentų buvo, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine ir buvo ja ištisus metus, o tai jau antras Lietuvos miestas, kuriam buvo suteiktas toks statusas. Tada pagalvojau, kad mes tikrai užaugome.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Tradiciškai EK kasmet pateikia savo vertinimus, rekomedacijas, ataskaitas apie šalių narių ekonominius ir socialinius iššūkius. Kokiose srityse Lietuvai vis dar reikia pasitempti? Į kurias sritis dažniausiai bedama pirštu?

– Tose srityse, kuriose ES įsitraukimas mažesnis, ten ir progreso  mažiau. Jeigu pasižiūrėtume į socialinę sritį ir į nelygybę, tai labai nedaug pakitę nuo 2004-ųjų. Yra visokių rodiklių. Imame 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių, 20 proc. didžiausias pajamas gaunančių ir skaičiuojame skirtumą tarp jų, – tas skirtumas yra minimaliai pakitęs. Lietuvių sveikatos rodikliai tikrai vis dar stipriai atsilieka nuo ES vidurkių. Tai sritys, kurios labiau paliktos valstybėms narėms reguliuoti, ES galios čia nedaug.

Dar plačiau galima pagalvoti ir atrasti tokių dalykų kaip ekonomikų tvarumas. Jau kurį laiką Lietuva lyderiauja atsisakydama rusiškų energijos išteklių, tačiau importuojame daug elektros energijos, nors, aišku, tai susiję ir su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, bet jau praėjo daug laiko ir iš tikrųjų dėl gamybos apimties turbūt reikia pasistengti.

– Europai pastarieji keleri metai – sudėtingų lūžių etapas. Šiemet laukia EP rinkimai, kartu ir kitų bloko institucijų perkrova, o euroskepticizmas, atrodo, vis auga. Kaip manote, ar politinių jėgų pusiausvyra Briuselyje labai pasikeis?

– Visada labai sunku tokius dalykus prognozuoti. Rinkimai yra didžiulė demokratijos šventė, kai daug žmonių ateina, balsuoja, išreiškia savo pasitenkinimą ar nepasitenkinimą, dažnai tai sieja su savo asmenine padėtimi, su savo valstybės ekonomikos būkle. Iš tikrųjų EP sudėtis kažkiek keičiasi, nors visada tradicinės dešinės ir tradicinės kairės jėgos, taip pat tradicinės liberalios jėgos kartu su žaliaisiais iki šiol sudarydavo pagrindą. Dabar galima girdėti įvairiausių nerimo ženklų iš didesnių valstybių narių, bijoma, kad gali atsirasti daugiau antieuropietiškai nusiteikusių parlamentarų. Matysime.

Mano atsakymas – svarbiausia eiti, balsuoti, ir tai galioja tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje. Atsakymai į sudėtingus klausimus labai retai būna paprasti, o tai dažnai siūlo labiau marginalios jėgos. Dažniausiai reikalingi sisteminiai sprendimai ir kartais užtrunka laiko jiems įgyvendinti, todėl svarbu tęsti pradėtus darbus. EK vadovės U. von der Leyen pareiškimas, kad ji sieks antros kadencijos, turbūt irgi įkvepia galvoti, kad galime tikėtis politikos tęstinumo.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Sakote, kad galime tikėtis politikos tęstinumo. O gal iš tiesų perėjimo nuo žaliojo kurso, kuris šio mandato pradžioje buvo ES darbotvarkės centre, prie „daugiau gynybos“ kurso? Yra nemažai ženklų, kad iš EK pusės tarsi jaučiamas šioks toks atsitraukimas nuo žaliojo kurso itin ambicingų tikslų, pavyzdžiui, po ūkininkų protestų EK pritaikė išimtį pūdymams, kalbama apie plano sumažinti pesticidų naudojimą žemės ūkyje atšaukimą ir kt. Kaip reikėtų vertinti tokius žingsnius?

– Dar ankstoka kalbėti apie naujosios EK prioritetus. Pagal EK formavimo sistemą prioritetai pristatomi nominavus naują pirmininką. Be jokios abejonės, atsižvelgiama į EP rinkimus ir suformuojami tam tikri nauji politiniai prioritetai, jie ir yra teikiami EP, kuris tuomet balsuoja už naująjį EK vadovą.

Jeigu prisimename šios kadencijos pradžią, 2019-uosius, iš tikrųjų žaliasis kursas buvo vienas pagrindinių prioritetų. Tačiau ne tik žaliasis kursas, taip pat ir skaitmeninė pertvarka. Be galo daug dalykų buvo padaryta abiejose srityse. Tiesą sakant, nepraėjus nė metams nuo kadencijos pradžios, prasidėjo kiti iššūkiai – kovidas, su juo susijęs ekonomikos nuosmukis, plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, kuri kardinaliai pakeitė EK prioritetus.

Džiaugiuosi, kad šiame kontekste pavyko išlaikyti dviejų pradžioje suformuotų tikslų tęstinumą ir daug dėl jų padaryti. Žaliasis kursas yra labai aiškiai pastatytas ant vėžių, suformuluoti aiškūs tikslai […], yra labai aiški trajektorija, ką turime daryti. Kalbėti apie jo sustabdymą galbūt nebūtų visiškai tikslu, nes tam, kad pasiektume tikslų, turėsime daryti daug dalykų.

Aišku, kad šiandien vienas didžiausių prioritetų yra saugumas ir parama Ukrainai, Rusijos stabdymas. Tai privalo išlikti prioritetais. Šią savaitę EK pasiūlys naują gynybos pramonės skatinimo paketą, ką galime padaryti visos ES mastu. Nepamirškime, kad gynybos sąjunga yra NATO, tokia ji ir turi išlikti, bet ES irgi gali padaryti daug tose srityse, kurios sustiprintų pačios Europos gynybą, tokiu būdu sustiprintų ir NATO. Neabejoju, kad saugumas turės būti vienas pagrindinių naujos EK prioritetų.

– Vadinasi, naujas gynybos komisaro portfelis, apie kurį pastaruoju metu nemažai diskutuojama, yra labai realu?

– Dabartinė EK pirmininkė aiškiai išsakė, kad naują gynybos komisaro portfelį ji palaikytų. Tačiau turbūt svarbu ne vien tik gynybos komisaro portfelis – šiuo atveju reikia galvoti, kaip apskritai sustiprinti pačią gynybą, jos pajėgumus.

Minėtas naujas paketas bus ir apie finansavimą gynybai, ir apie reguliavimo lengvinimą, nes tai labai stipriai reguliuojama sritis ir tai  normalu, bet šiandien esame tokioje situacijoje, kai reikia naujai pasižiūrėti į reguliaciją. Bus kalbama apie bendrų pirkimų paskatinimą ir lygiai taip pat, ką U. von der Leyen labai aiškiai išsakė ir Miuncheno saugumo konferencijoje, turime galvoti apie tai, kaip pačioje Europoje kurti darbo vietas gynybos pramonėje.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Jau kelerius metus vis girdime apie ES strateginės autonomijos,  kartu ir bloko pajėgų kūrimą – tradiciškai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vis keldavo tokias idėjas, dabar gana aiškiai panašias žinutes transliuoja ir Lenkijos atstovai. Atrodo, kad su galimais pokyčiais JAV tai taps neišvengiama. Kaip tai vertina EK vadovybė? Vykstant karui Ukrainoje visuomenė mato, kad ES pati geba pasigaminti tiek ginkluotės, kiek Kyjivas sunaudoja per kelis mėnesius, lustų gamyba irgi stringa – blokas labai priklausomas nuo Vašingtono. Kaip ES sekasi stiprinti realius savo gynybos pramonės ir strateginius pajėgumus?

– Strateginė autonomija iš tikrųjų yra tapusi nauja paradigma, į kurią naujai pasižiūrėjome nuo praėjusių metų Versalio Europos Vadovų Tarybos susitikimo. Strateginę autonomiją matome daugelyje sričių. Pradėkime nuo energetikos – visa Europa skausmingai pajuto priklausomybę nuo iš agresorės tiekiamų energijos išteklių. Kalbėkime apie ekonomiką, nes, jeigu atliekame žaliąjį persitvarkymą, mums irgi reikia turėti savo pramonės pajėgumų, nesusikurti naujų priklausomybių nuo kitų trečiųjų šalių, susijusių su retaisiais metalais ir kitomis retomis medžiagomis.

Žinoma, kad trečioji strateginės autonomijos dalis yra susijusi su gynybos klausimais ir į juos įeina tas pats gynybos pajėgumų stiprinimas. Europos pajėgumai egzistuoja, ir tai, kad labai stipriai bendradarbiavome su JAV, yra normalu NATO kontekste. Tačiau karas vyksta Europos žemyne ir tiesiog turime adekvačiai didinti savo pajėgumus.

Galima atsiminti ir tokius dalykus, kurių dabar negalėtume įsivaizduoti. Pavyzdžiui, 1997-aisiais moterų krepšinio rinktinė autobusu važiavo į Vengriją dalyvauti Europos čempionate, nes nebuvo pinigų lėktuvui užsakyti.

Dažnai, galvojant apie gynybos pajėgumus, kalbama apie 1 mln. 155 mm sviedinių Ukrainai tiekimą, kad šiek tiek atsiliekame nuo išsikelto tikslo, bet gamybos pajėgumai buvo padidinti ir iki metų pabaigos bus patiekta daugiau nei 1 mln. šaudmenų. Apskritai, Europa galės gaminti gerokai daugiau nei 1 mln. šaudmenų per metus.

– ES susikūrė po Antrojo pasaulinio karo, bet vėliau geopolitiniai lūžiai iš esmės buvo tik pozityvūs, ryškiais pavyzdžiais tikriausiai galima laikyti Berlyno sienos griūtį ar reikšmingą bloko plėtrą. Tačiau tokių negatyvių nuotaikų, kokios vyrauja dabar, seniai nebūta. Kaip bent jau kelių pastarųjų dešimtmečių didžiausias geopolitinis lūžis Europoje – karas Ukrainoje – pakeitė ES sampratą apie savo egzistenciją, ateities trajektoriją?

– Galima pasikliauti visuomenės nuotaikos matavimo, „Eurobarometro“, tyrimais, kurie rodo, kad šiandien yra didelis palaikymas visos ES mastu, jis susijęs su didesniu bloko narių bendru veikimu užsienio reikalų politikoje, matyti, kad visuomenė nori daugiau bendro veikimo gynybos politikoje. Tai tos sritys, kurioms europiečiai anksčiau tokio stipraus poreikio neišreikšdavo. Dabar norima, kad ES sprendimus būtų galima priimti lengviau, kad galbūt ne visur reikia tiek vienbalsiškumo, kiek iki šiol turėdavome. Tas pokytis vyksta jau šiandien.

Pagalvokime, ką jau padarėme gynybos srityje. Iki Rusijos invazijos į Ukrainą niekas turbūt negalėjo pagalvoti, kad Europos taikos priemonę galėjome panaudoti ginklams tiekti ir perduoti trečiajai šaliai, kuri ginasi nuo agresijos, bet mes tai darome ir nuolat plečiame Europos taikos priemonės galimybes. Europoje treniruojame Ukrainos karius ir taip jai padedame. 40 tūkst. karių yra gana didelis skaičius, bet turime galvoti, ką galime dar padaryti.

E. Cickevičiaus nuotr.

– ES susitarė dėl tryliktojo sankcijų Rusijai paketo. Politikos stebėtojai sutinka, kad su kiekvienu nauju paketu lieka vis mažiau galios daryti įtaką Maskvos karo mašinai. Kokių realių svertų dar turi ES? Kokia apčiuopiama parama šiuo metu yra reikalingiausia Ukrainai ir teikiama iš ES pusės?

– Nauji sankcijų paketai yra svarbus dalykas, bet turime pagalvoti ir apie tai, kaip kuo labiau įgyvendinti jau priimtas sankcijas. Dažnai sankcijų įgyvendinimas tam tikra prasme yra lenktynės su laiku, nes natūralu, kad sankcijas stengiamasi apeiti, dėl to turime būti greiti, ryžtingai veikti, stengdamiesi, kad kuo greičiau tokius dalykus užkardytume.

Ką dar galime padaryti Ukrainos labui? Vasario 1 d. priimtas vienbalsis susitarimas dėl 50 mlrd. eurų paramos Ukrainai suteikia labai svarbų nuspėjamumą, kiek šalis gaus lėšų, o ne kiekvieną sykį pasikartojantį laukimą ir svarstymą, kaip Europai pavyks susitarti.

Dar labai svarbu judėti į priekį dėl areštuotų Rusijos lėšų. Pirmasis žingsnis buvo padarytas, kai iš tų lėšų uždirbami pinigai yra atskiriami, ir kalbame ne apie tokius jau mažus pinigus – 3 mlrd. eurų per metus. Toliau bus kiti žingsniai.

– Kaip reikėtų vertinti pažangą, kalbant apie būsimą ES plėtrą ir konkrečiai EK rekomendacijas pradėti stojimo derybas su Ukraina? Kokioje fazėje šis procesas yra dabar?

– Ukraina rodo stebėtiną gebėjimą daryti reformas net ir sudėtingomis sąlygomis, vykstant karui. Jau pavyko padaryti tam tikrų sprendimų, kurių vargu ar kas tikėjosi iki 2022-ųjų vasario. Kandidatės statuso suteikimas, net ir vertinant bet kokioje kitoje istorinėje perspektyvoje, buvo labai greitas. Dėl tos priežasties, man atrodo, Ukrainos europinė ateitis yra labai aiški.

Tačiau žinoma, kad narystei reikia pasirengti tiek stojančioje valstybėje, tiek ES. Didėjant valstybių skaičiui, reikia įvertinti, kiek tai keis mūsų pačių įvairias politikas. Tuos dalykus pradedame daryti jau šiemet ir lygiai taip pat pradedame rengti derybų gaires deryboms dėl stojimo su Ukraina. Tai irgi bus daroma artimiausiu laiku.