Paskirtasis Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas teigia nuo darbo Stokholme laikų turintis pažinčių tarp Rusijos diplomatų, dirbančių su Lietuva, ir tikisi, kad jam pavyks tapti geru tarpininku tarp Maskvos ir Vilniaus.

Pasak diplomato, kuris priklauso socialdemokratų partijai, aiškintis dėl Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžių jam neteks, o daugiausiai dėmesio jis tikisi skirti „praktiniams“ abiejų šalių santykių aspektams.

– Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Rusija yra teroristinė valstybė.Jūs, dabar vykdamas į Rusiją, manote tą patį?

– Na, žinoma, kad ambasadoriai užsienio politikos neformuoja. Ambasadoriaus tikslas yra palaikyti santykius, užmegzti santykius. Na, ir turbūt, svarbiausia, ginti Lietuvos interesus reziduojamoje valstybėje. Žinoma, mes turime savo vertinimą. Jis išsakytas ir Lietuvos Respublikos Prezidentės, taip pat yra išsakytas ir tarptautiniuose formatuose – ką Rusija yra pažeidusi, ir panašiai. Tačiau, žinoma, diplomatinė misija yra kiek platesnė. Mes turime ginti, kaip minėjau, politinius interesus, Lietuvos interesus, pirmiausia, atstovauti ir išlikti labai oria, demokratine valstybe.

– Bet įsivaizduokite, kad jūs įteikiate skiriamuosius raštus Rusijos prezidentui ir jis jūsų klausia: „tai jūs irgi manote, kad mes teroristinė valstybė, kaip ir jūsų Prezidentė?“ Ką jūs atsakysite V. Putinui tada?

– Prezidentas V. Putinas, aš manau, manęs šito neklaus. V. Putinas, manau, išsakys savo požiūrį į Lietuvą, jeigu turi nepasitenkinimo – tokia yra diplomatinė tradicija – kas nepatinka, ko norėtų. Ir paprastai pirmame pokalbyje yra išsakoma Lietuvos diplomatiniam atstovui, ko tos valstybės vadovas norėtų iš Lietuvos. Taigi aš žiūriu optimistiškai ir tikiu...

– Kad tokio klausimo negausite.

– Negausiu.

– O kaip jūs vis dėlto apibūdintumėte dabartinius Lietuvos ir Rusijos santykius?

– Aš manau, kad tikrai mūsų santykiai šiuo metu yra atšalę ir tam tikra prasme įtempti, tačiau mes turime turėti diplomatinius santykius. Juk atmetus politinius dalykus, mes turime labai daug ir praktinių dalykų. Mes turime bendradarbiauti sienų apsaugos srityje, muitų, nusikalstamumo, pagaliau mes esame nebaigę dar demarkacijos linijos. Šiemet užbaigsime praktinius darbus, 2015–2016 metais turime iki galo parengti dokumentus ir juos pasirašyti.

Taip pat esame daug kitų praktinių darbų nebaigę, kuriuos turime kartu spręsti. Daug kas sako, kad situacija yra bloga, ir mes jaučiame tokią psichologinę baimę, kad mes turėtume trauktis. Aš manau, kad diplomatinė misija ir yra, kad mes neturime trauktis.

– Trauktis, jūs turite galvoje, kad nereikia ambasadoriaus?

– Kad nereikia, kad dabar nieko neįmanoma ten padaryti, ir panašiai. Aš manau, kad dabar kaip tik mes turime aktyviau veikti, ieškoti draugų.

– Bet vis dėlto, kai jūs ten nuvyksite kaip Lietuvos atstovas, tai jūs nuvyksite kaip atstovas šalies, kuri gana kategoriškai kalba su Rusija, jos retorika tokia ganėtinai tvirta ir pozicija taip pat ganėtinai kieta, tai jūs norite pasakyti, kad jūs nuvažiavęs mėginsite švelninti šitą situaciją?

– Mes nemėginsime švelninti situacijos ir teisintis. Tai nėra diplomatų misija. Diplomatų misija yra būti tarpininku, kad įvyktų politinis dialogas. Turime kalbėtis. Kiek dabar man pavyko bendrauti su čia reziduojančiais Rusijos diplomatais, supratau, kad jie dialogo ir diskusijos norėtų.

– Šiandien Lietuvos politikai irgi nėra vieningos nuomonės, kaip reikia su Rusija elgtis. Ir ne tik politikai, verslininkai taip pat. Bet, jeigu kalbėtume apie politikus, tai yra tokių, kurie sako, kad su Rusija reikia kalbėti, kad jos nereikia erzinti, kad su ja reikia bendradarbiauti, netgi draugauti. Ir, beje, tokių daug yra jūsų partijos bičiulių socialdemokratų tarpe. Jums suprantama tokia pozicija, juk jūs socialdemokratas?

– Aš manau, kad bendradarbiauti turime, bet mes turime išlaikyti savo orumą ir savo principus.

– Bet kaip tai padaryti? Iš vienos pusės viskas gana kieta ir Prezidentės tekstai, iš kitos pusės – bendradarbiavimas. Ar tai įmanoma?

– Įmanoma. Mes turime kalbėtis. Mes turime kalbėtis, kaip minėjau, per praktinius dalykus. Na, pavyzdžiui, kaip ir šiuo metu vyksta derybos dėl sutarties pasirašymo dėl turto įteisinimo. Juk turtas yra tam tikra politikos dalis. Reiškia, mes pasirašydami tą sutartį kartu diskutuojame ir politinius reikalus. Taip pat yra rengiama ir kita sutartis dėl kapaviečių sutvarkymo. Kita vertus, mano minėtas demarkacijos linijos...

– Bet visa tai galima sutvarkyti tik tada, kai susitaria politikai. Ar jums taip neatrodo, kad diplomatai šiuo atveju nelabai galės ką nors nulemti?

– Aš manau, kad politikų nuomonę taip pat suformuoja diplomatai.

– Tai jūs norite pasakyti,kad jūs galite pakeisti Prezidentės nuomonę? Ir savo partijos bičiulių kai kurių?

– Ne, aš manau, kad mes turime kalbėti, diskutuoti. Tai nėra nuomonės pakeitimas. Tai yra Lietuvos pozicijos pagrindimas, įrodymas, aiškinimas, kodėl mes šiandien taip sakome.

– Sausio 20 dieną nuvykstate į Rusiją ir pradedate savo veiklą. Nuo ko jūs ją pradėsite?

– Rusijoje yra kiek kitaip. Aš įteiksiu skiriamųjų raštų kopijas, tokia yra tradicija, Rusijos užsienio reikalų viceministrui, ir, aišku, pirmame pokalbyje ir bus aptarimas mūsų dvišalės darbotvarkės. Ir jau tada aš suprasiu, koks požiūris yra į Lietuvą dabartiniame etape. Ir bus galima spręsti.

– O jūs dabar dar manote, kad nesuprantate, koks yra požiūris į Lietuvą? Norite pats įsitikinti?

– Noriu vis dėlto pats įsitikinti. Aš galvoju, jeigu mes pasiūlysime praktinius sprendimo būdus, jeigu mes diskutuosime, jeigu vyks dialogas, daug ką galima sutarti.

– Pone ambasadoriau, agremanas iš Rusijos buvo gautas nepaprastai greitai, ana pusė gana greitai apsisprendė. Kaip jūs manote, kuo jūs taip įtikote Rusijos pusei?

– Na, aš nemanyčiau, kad įtikau. Manyčiau, kad Rusija turi tam tikrą savo ideologinę politiką, bet, matyt, turi savo ir tam tikrą tvarką. Pagaliau agremanais, jų sutvarkymo dalykais užsiima protokolo darbuotojai, o, kita vertus, kaip aš minėjau, ir tam departamente, kuris dirbs ir kuruos Lietuvą, dirba žmonės, su kuriais teko dirbti Stokholme ir kitur. Ir žinojo (mane) ne tik iš dokumentų, bet ir praktiniame diplomatiniame darbe.

– Ir tai galėjo nulemti?

– Iš dalies, aš manau, tai irgi lemia. Nes buvo tikslinta, ar tikrai tas pats žmogus, kuris dirbo ambasadoriumi Stokholme.