Pasak D. Kepenio, Seimo narys galimai apšmeižė Lebrikų šeimą, tokiu elgesiu pažemindamas tiek gyvuosius, tiek žiauriai išžudytus šios šeimos narius. D. Kepenis sako, kad, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, ši šeima nebuvo „stribai“, kaip juos vadino ir viešais pasisakymais įvardino konservatorius A. Anušauskas.

„Seimo nario A. Anušausko poelgis apšmeižiant Lebrikų šeimą yra visiškai nepateisinamas. Tai ne tik įskaudino Lebrikų šeimą, bet ir privertė juos dar kartą išgyventi patirtus pokario baisumus. Seimo narys (beje, profesionalus istorikas) savo pareiškimu sumenkino nužudytųjų Lebrikų atminimą, parodė nepagarbą Lietuvos gyventojams, nukentėjusiems pokario metais. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Seimo nario elgesiu, o ypač Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintais pagarbos žmogui, padorumo, atsakomybės, teisingumo principais“, - sako D. Kepenis.

Po to, kai pernai su savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyros sekėjais D. Kepenis pasidalino skaudžia istorija, pokario metais ištikusia jo draugų Lebrikų šeimą, Seimo narys A. Anušauskas 2017 m. lapkričio 14 d. socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė, kad D. Kepenio paminėtos Janinos Lebrikienės jau mirusio vyro Jurgio Lebriko Šilalės rajone žuvusi šeima buvo ne paprasti žemės darbininkai, o stribai. Seimo narys A. Anušauskas rašė: „Šiandien D. Kepenis susidvejino - rėžė kalbą apie partizanus, naudodamasis 1989-1991 metų „Jedinstvos“ laikraštukų straipsniais, ir kartu pritarė A. Ramanausko-Vanago metų paskelbimui. Toks susidvejinimas rodo ne tik nenuoširdžią poziciją, tačiau ir mėginimą vėl manipuliuoti melagingais faktais. Štai monologe apie jam žinomus nužudytus „nekaltus žmones“ iš jo bičiulio Jurgio Lebriko šeimos pamiršo paminėti vieną esminį faktą: Jonas, Stasys ir Kazimieras Lebrikai dokumentuose figūruoja kaip stribai, žuvę 1947 m. Šilalės rajono Vaičių apylinkėje. T. y. šie „beginkliai“ buvo gerai ginkluoti stribai. Galima suprasti, kodėl stribų artimieji nutyli šį faktą, bet kaip suprasti Seimo narį, kuris, manipuliuodamas melaginga informacija, pasiūlo statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams?“.

Pasak D. Kepenio, šis A. Anušausko pasisakymas, kuris savo pobūdžiu yra šmeižikiškas ir neparemtas faktais, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio.

Anot D. Kepenio, Lebrikų šeimos tragedija įvyko 1947 m. gruodį. Tą naktį Šilalės rajone, Vaičių kaime, nužudyti sutuoktiniai Stanislovas Lebrikas (70 m.) ir Rozalija Lebrikienė (67 m.), jų sūnūs Kazys (40 m.) ir Jonas (30 m.) bei nėščia marti Aleksandra (25 m.).

„Nė vienas iš paminėtų asmenų nebuvo stribai ir nekolaboravo su okupacine Lietuvos valdžia. Tai patirtina ir vieši Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovų pasisakymai“, - tvirtina D. Kepenis.

Jo nuomone, A. Anušauskas galėtų bent jau atsiprašyti šeimos, kurią įžeidė, o ne apsimesti, kad nieko neįvyko.

„Net ir noras bet kokia kaina diskredituoti LVŽS ir klijuoti jos nariams melagių etiketes neatleidžia šio konservatoriaus nuo atsakomybės, todėl manau, kad jo elgesį turi įvertinti Seimo Etikos ir procedūrų komisija. Taip pat raginu kolegą A. Anušauską paneigti apie Lebrikų šeimą paskleistą šmeižtą tose pačiose žiniasklaidos priemonėse, kurias jis panaudojo šmeižto paskleidimui. Tai būti gera pradžia diskusijai apie atgailos ir susitaikymo memorialo, skirto nekaltoms pokario aukoms atminti, steigimą“ , - sako D. Kepenis.