Mūsų BK – per griežtas ar per švelnus rinkimų taisyklių pažeidėjams? Ar naujasis Rinkimų kodeksas turės kokios nors įtakos ir baudžiamajai teisei? Kas efektyviau: bausmė visai partijai ar atskiram jos nariui? Šiuos ir kitus klausimus „Kauno diena“ aiškinasi su advokatu, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentu dr. Remigijumi Merkevičiumi.

BK – dvi naujovės

– Kokių su rinkimais susijusių naujų nuostatų atsirado BK per pastaruosius porą metų, kai visos Lietuvos mastu nevyko jokie rinkimai?

– Atsiranda dvi naujos nusikalstamos veikos. Viena susijusi su politinių partijų ir komitetų politinių kampanijų finansavimu: nustatyta baudžiamoji atsakomybė už finansavimą iš netinkamų šaltinių, davimą ir priėmimą pinigų, kurių negalima priimti. Antra – BK pakeistas ir tuo požiūriu, kad kriminalizuotas tam tikras slaptas informacijos rinkimas turint politinį kontekstą – neteisėtas techninių priemonių įrengimas ar panaudojimas informacijai rinkti. Bet greičiausiai tai nebus labai reikšmingas pokytis.

– Kas konkrečiai BK pasikeitė dėl rinkimų finansavimo?

– Kriminalizuotas didesnės sumos, nei leidžiama įstatymu, davimas ir priėmimas, taip pat lėšų ėmimas iš juridinių asmenų, kas nėra leidžiama. Dabar labai aiškiai pasakyta, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Lig šiol, pavyzdžiui, Darbo partijos ar kitose bylose tokius klausimus bandyta aiškintis aplinkiniu būdu tikrinant buhalteriją, aiškinantis iššvaistymus, deklaracijų nepateikimą ar kitas šalutines nusikalstamas veikas, o dabar tai aiškiai įrašyta.

– Bet ką reiškia ši BK įvardyta konkreti suma – 500 bazinių socialinių išmokų (anksčiau MGL), o tai dabar sudaro 23 tūkst. eurų, nuo kurios baudžiama už neteisėtą lėšų teikimą, priėmimą ir panaudojimą? Ar kad galima piktnaudžiauti mažesnėmis sumomis? Kodėl būtent tokia kartelė?

– Kad įstatymų leidėjas apsisprendė įvardyti konkrečią sumą, yra gerai, nes baudžiamoji teisė turi turėti aiškumą. Kai lemiančių požymių vertinimas paliekamas pačiam teismui, griežtumas ir aiškumas iš įstatymų dingsta.

Kodėl suma tokia? Toks politikų apsisprendimas. Ar tokia suma taikytina politikai ir ar ji yra aktuali šiems rinkimams, reikėtų analizės.  MGL – įprasta kategorija BK, ne viename straipsnyje čia rasime 250 ar daugiau.

– Ar baudžiamajai teisei turės kokią nors įtaką nuo rugsėjo įsigaliojęs Rinkimų kodeksas?

– Rinkimų kodeksas įnešė kai kurias naujesnes sąvokas. Tik nežinia, kaip į jų pakeitimą sureaguos teismų praktika. Paprastai ji šiuo požiūriu konservatyvi, laikosi savo suformuluotų standartų, taisyklių, vadinamų precedentais. Kaip žinome, baudžiamoji teisė veikia tik į ateitį, tad, kol pasieks aukščiausias teismines instancijas, tikrai dar praeis vieni ar dveji rinkimai.

Efektyviausia: praėjusią savaitę Apeliacinis teismas pripažino „Tvarką ir teisingumą“ kalta padarius tam tikras veikas. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė – labiausiai atgrasanti nuo politinės korupcijos. "Kauno dienos" archyvo nuotr.

Dažniausias – rinkėjų papirkimas

– BK XXVI skyrius skirtas su rinkimais susijusiems nusikaltimams. Jame – penki straipsniai: trukdymas pasinaudoti rinkimų teise, rinkimų dokumento sunaikinimas, sugadinimas ar paslėpimas, taip pat jo suklastojimas ar tokio panaudojimas, neteisingas rinkimų balsų suskaičiavimas ir neteisėtas politinių organizacijų ar politinių kampanijų finansavimas. Kurios iš šių nusikalstamų veikų dažniausios?

– Dažniausiai pasikartojanti baudžiamoji veika yra rinkėjų papirkimas visokiausiomis formomis, bet populiariausias – degtinės butelis ir 5 eurai. Labai primityvu ir labai gaila, kad, perkeltine prasme tariant, tokia yra rinkėjų kaina, bet, deja, taip jau yra. Teismų praktikoje buvo atvejų, kai nustatytas netgi biudžetas papirkimams, išdalytas vienos garsios partijos, kai buvo paperkami kaliniai ir pan.

Dažniausiai pasikartojanti baudžiamoji veika yra rinkėjų papirkimas visokiausiomis formomis, bet populiariausias – degtinės butelis ir 5 eurai.

Ši nusikalstama veika dažniausiai pasitaikanti, rinkėjų papirkimas matyt bus aktualus ir ateityje. Bet ir ta dažniausia nusikalstama veika – pavieniai atvejai. Kitos BK nuostatos, susietos su vienokiais ar kitokiais rinkimų pažeidimais, kol kas yra neaktualios, teisminės praktikos nėra.

– Kokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių nusikalstamų veikų, kurios tiesiogiai nėra specifinės rinkimams, dažniausiai pasitaiko rinkimų procese?

– Ryškiausia ir dažnai pasitaikanti yra dokumentų klastojimas. Aktualūs įvairūs buhalteriniai dalykai, susiję su finansavimu. Naujas teisinis reguliavimas pagal Rinkimų kodeksą čia įneš naujų spalvų, bet jis apima labai siaurą sritį – paramos mokėjimą, gavimą ir panaudojimą. Tad liks aktualūs ir tokie buhalteriniai dalykai kaip neteisingų duomenų pateikimas deklaracijose, ataskaitose, apgaulinga ar aplaidi buhalterinė apskaita ir kt.

– Kaip BK atsispindi šiandien tokie aktualūs klausimai kaip istorinių faktų apie SSRS okupaciją neigimas ar iškraipymas ir to panaudojimas rinkimų kovoje?

– BK yra su rinkimais nesusijusių nuostatų, kurios kriminalizuoja vienokį ar kitokį elgesį, nuomonių skleidimą neigiant ar garbinant tam tikras Sovietų Sąjungos ar nacistinės Vokietijos veiksmus ar ideologiją. Tai kriminalinis elgesys. Vertinant dabartinę geopolitinę situaciją, tokie lozungai rinkimuose gali skambėti ir, manau, gali įgauti ir kriminalinį turinį.

Dar vienas momentas, kuris gali tapti aktualus, – žmonių priklausymas tam tikroms grupėms. Ne vieną kartą politiniame kontekste, politiniuose debatuose girdime pareiškimų, pavyzdžiui, apie homoseksualius asmenis, kurie skamba ne tik amoraliai ir negražiai, bet ir tampa pavojingi. Jei tai bus susiję su kurstymais, įtikinėjimais prieš priklausomybę tokiai grupei žmonių, tai irgi nusikalstama veika, kuri gali turėti įtakos ir rinkimams.

– Ar BK galimos nusikalstamos veikos, jų mastas tiksliai apibrėžti? Pavyzdžiui, didelio skaičiaus dokumentų sunaikinimas. Didelis skaičius – tai kiek?

– Yra neapibrėžtų, vadinamųjų guminių, kategorijų, bet tai nėra specifinis rinkimų atvejų baudžiamosios atsakomybės požymis. BK yra daug tokių nuostatų. Visos tos sąvokos turėtų būti paaiškinamos teismų praktikoje, bet jos rinkimų klausimais neturime. Jei čia turėtume gausesnę teismų praktiką, tos nuostatos taptų aiškesnės, teismai jas paaiškintų. Kita vertus, turime džiaugtis, kad tos teismų praktikos neturime, nes tai reiškia, kad gal ir nereikia baudžiamosios teisės rinkimuose.

– Kodėl?

– Nes ji neduoda greito efekto, visuomet yra pavėluota. Antra vertus, jei rinkimuose turime tokį priemonę kaip baudžiamoji teisė, atsiranda pagunda ja piktnaudžiauti tiems, kurie prieina prie baudžiamosios valdžios galių. Sakyčiau, kuo mažiau baudžiamosios teisės rinkimuose, tuo jie kažkokia prasme bus skaidresni, sąžiningesni ir lygiavertiškesni.

– Ar sistemiška, kad BK rinkimams skirtame skyriuje atskirai išskirta atsakomybė už nusikalstamų veikų organizavimą?

– Manau, atskirai išskirti tikrai nereikia. BK galioja kaip tam tikras sistemiškas nuoseklus aktas, o pagal bendrąsias BK nuostatas organizatorius yra atsakingas labiau negu vykdytojas ar kiti bendrininkai.

Nuomonė: R.Merkevičiaus manymu, baudžiamosios teisės rinkimuose nereikia, nes procesas ilgas, todėl nedaro įtakos jų rezultatams. Be to, rinkimuose turint tokią priemonę, atsiranda pagunda juo piktnaudžiauti. R.Merkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Bausti juridinius asmenis

– Ar veiksminga bausti juridinius asmenis – partijas, komitetus? Štai Darbo partija (DP) išsisuko triuku – reorganizacija. Tiesa, vėliau įstatymai buvo kiek pakeisti. Tad ar dabar toks triukas padėtų išvengti atsakomybės?

– Manau, nepadėtų. Galvočiau, kad šis atsakomybės aspektas – juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra labiausiai realus ir atgrasantis, nes rizikuojama prarasti tam tikras valstybės dotacijas, politinę partiją apskritai pašalinti iš rinkimų ar politinės veiklos. Tai jau labiau reikšmingas padarinys, reikšmingesnis nei kažkokio vieno politiko ar politikieriaus nubaudimas bauda.

DP byla buvo pirma kregždė, kuri greičiausiai nesimbolizavo pavasario. Po jos turime kitokių pavyzdžių. Štai praėjusią savaitę Apeliacinis Teismas paskelbė sprendimą dėl partijos „Tvarka ir teisingumas“, kuri pripažinta kalta padariusi tam tikras veikas. Juridinio asmens atsakomybę vertinčiau labai teigiamai, manau, šis elementas galėtų būti pakankamai veiksmingas.

– Tačiau visuomenėje daug nusivylimo, o dar daugiau nustebimo, kai didžiuliai galimos politinės korupcijos skandalai baigiasi niekuo. Ar mūsų teismai ne per siaurai vertina korupciją? O nelygiavertės finansinės galimybės gali žymiai paveikti ir rinkimus.

– Nemanau, kad per siaurai. Vienintelės institucijos, kurios kalba apie tariamą nesupratimą apie korupciją, kažkokį tariamą nuolaidžiavimą jai, yra baudžiamosios valdžios institucijos, kurios pačios kovoja su korupcija, turiu omenyje Specialiųjų tyrimų tarnybą, prokuratūrą ir pan.

Mano nuomone, Lietuvos baudžiamieji įstatymai visiškai atitinka tarptautines nuostatas, kurios nurodytos tarptautinėse konvencijose dėl korupcijos: turime kriminalizuotą kiekvieną veiksmą, kurį pasakė kriminalizuoti tarptautinė bendruomenė – ir susitarimą dėl kyšio, ir pažadą dėl kyšio, ir kyšio davimą už būsimą palankumą, ir t. t.

Klausimas, kaip tai turime įrodyti. Teismų praktika sako, ir tai sako remdamasi Konstitucija, kad bet koks nusikalstamas elgesys, taip pat ir korupcinis, privalo būti įrodytas nesant jokių pagrįstų abejonių. Negali būti taip, kad teisime žmones už korupciją vadovaudamiesi prielaidomis ar paskalomis.

Todėl, jei nepavyksta įrodyti tam tikrų faktų, baudžiamosios institucijos turėtų ne skleisti naratyvą, kad neva visuomenė, teisininkai, teismai nesupranta, kas yra korupcija, o pažiūrėti į save, į savo baudžiamojo persekiojimo praktiką, įvertinti teisminę praktiką ir paanalizuoti, kokių įrodymų trūksta teismams atskirose bylose, kad nepavyksta korupcijos įrodyti.

Ar bausmės atgrasančios

– Minėjote, kad dėl daugelio su rinkimais susijusių BK straipsnių teisminės praktikos nėra. Tai ar rinkimai tokie skaidrūs, ar neaiškiai suformuluotos, neįrodomos, o gal perteklinės veikos, kurios pagal BK gali būti kriminalizuotos?

– Hipotetiškai būtų galima sakyti ir taip, ir kitaip: arba rinkimai labai skaidrūs ir todėl tų veikų nėra, arba tai baudžiamosios justicijos požiūriu nereikšmingi dalykai, todėl nepradedami teisiniai procesai, nes manoma, kad užtenka politinių procesų, tarkime, valstybės dotacijų davimo ar nedavimo klausimų ar pavienių atvejų sprendimo.

Be to, norint skirti baudžiamąsias bausmes tyrimas būtų labai ilgas ir komplikuotas. O ilgas tyrimas reiškia, kad toks procesas nedaro įtakos rinkimams, jis tampa gerokai pavėluotas, buitiškai kalbant, niekam nebeįdomus.

Nusikaltimas yra tada, kai tai turi lemiamą reikšmę ar įtaką rinkimams – taip sukonstruotas įstatymas. Vadinasi, kol nėra lemiamos įtakos, tol kaip ir neturime nusikaltimo.

– Ar teisinga, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma tik esant tam tikroms sąlygoms – kai nusikalstama veika turi lemiamos reikšmės rinkėjo apsisprendimui ar rinkimų rezultatams? Juk jei padaromas nusikaltimas, tai padaromas, kaip galima už jį nebausti? Kaip sprendžiama, kas yra lemiama reikšmė, kas ne?

– Nusikaltimas yra tada, kai tai turi lemiamą reikšmę ar įtaką rinkimams – taip sukonstruotas įstatymas. Vadinasi, kol nėra lemiamos įtakos, tol kaip ir neturime nusikaltimo.

Ar tas padarinys pagrįstai įrašytas? Sakyčiau, gal ir taip, nes baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma visiems paeiliui už bet kokius menkaverčius dalykus. Kažkokios ribos turi būti, nes baudžiamasis procesas ir baudžiamosios teisės sritis yra labai brangi, ir, jei ją taikysime, kur pakliuvo, valstybei tikrai duos ne naudos, o atvirkščiai – finansai bus prarasti, o efektas menkas, nes, kaip minėjau, šie procesai trunka labai ilgai. Kad užkeliama aukštesnė kartelė baudžiamajai atsakomybei, yra pagrįsta ir, mano galva, teisinga. Turime daugiau dėmesio teikti politinei kultūrai, rinkimų kultūrai, tradicijoms, bet ne atgrasymo baudžiamąja atsakomybe veiksniams.

Nustatyti, ar tai yra lemiantis, ar nelemiantis dalykas, ir sunku, ir nesunku. Baudžiamoji justicija šį padarinį gauna iš Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK): jei ji nusprendžia, kad tai turėjo lemiamos ar reikšmingos įtakos rinkimams, tokiu atveju ir baudžiamoji justicija ištraukia savo kardą ir ima juo kapoti kaltų asmenų galvas. Bet jei VRK nemato didelės reikšmės rinkimams, sako, kad tai menkavertis pažeidimas, teisinga, kad ir baudžiamoji teisė čia neįsijungia.

– Tačiau ar nėra taip, kad toks nebaudžiamumas neatgraso nuo tokių nusikaltimų? Juk rinkimai – labai rimtas ir svarbus įvykis demokratinės valstybės gyvenime.

– Toks įstatymų leidėjo apsisprendimas, jis nustato tam tikras ribas. Reikia ar nereikia čia ką nors keisti, reikėtų detalesnės diskusijos, daugiau faktinės medžiagos, kiek tas reiškinys paplitęs, kiek tai politikai linkę daryti. Žinoma, pavojus visuomenei yra tam tikras kriterijus kriminalizuoti kurią veiką ar ne, bet nusikalstamo veikimo mastas taip pat yra kriterijus. Jei matome, kad tai paplitę ir nuo to nebeatgraso kitos priemonės, galima būtų kriminalizuoti ir tokį elgesį.

– Ar adekvačios ir atgrasančios bausmės už rinkimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus?

– Pirmą kartą tokias nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui realiai jokiais apribojimais, tikrai jį suvaržančiais ir atgrasančiais nuo tokių veikų, įstatymas negrasina. Galima svarstyti, ar tai atgrasanti priemonė, jei bus paskirta tam tikro pobūdžio bauda. Vienam bauda bus atgrasanti ir pamokanti, kitam – ne, nes tai tiesiog tampa rinkimų kaina ar jų finansavimo tam tikra dalimi.

Ar atgrasanti priemonė yra realus laisvės apribojimas, jei jo vykdymas atidedamas dvejiems trejiems metams? Realiai tai irgi nėra apribojimas.

Tad sakyti, kad baudžiamasis įstatymas labai grasina tiems, kurie darys neigiamą kriminalinę įtaką rinkimams, nedrįsčiau. Šiais atvejais baudžiamojo įstatymo reikšmė – labiau pagrūmojimo ir prevencinė. Bet ar reikia tokius žmones kišti į kalėjimą? Manau, kad ne. Rinkimų srityje baudžiamojo įstatymo veikimas labiau vertybinis, simbolinis pasakant, kad negalima taikstytis su tokiu elgesiu, bet baudžiant tik pačius baisiausius kriminalinius veiksmus, o ne kiekvieną paeiliui.