Atstovaus ne lyderis

Tebegalvojantiems, kam atiduoti balsą kitų metų gegužės 12-ąją vyksiančiuose prezidento rinkimuose, atsirado dar viena alternatyva. Šeštadienį demokratai savo kandidatu iškėlė Giedrimą Jeglinską. Pirmadienį VL pirmoji Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateikė paraišką su įvardytu kandidatu.

Partijos lyderis Saulius Skvernelis, kaip ir buvo žadėjęs, antro dublio atsisakė: 2019 m., dar kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatas, varžytuvėse dėl valstybės prezidento posto jis liko trečias, o dabar agituoja už G. Jeglinską.

Pasak S. Skvernelio, dabartiniame sudėtingame geopolitiniame etape tai geriausias kandidatas, nes Lietuvai reikia žmogaus, kuris išmanytų šalies gynybą, saugumą, turėtų realios karinės patirties.

Prezidentinių ambicijų atsisakė ir dar du VL skyrių iškelti pretendentai – parlamentarai Algirdas Butkevičius ir Linas Kukuraitis, o Vytautas Bakas pralaimėjo G. Jeglinskui per partijos valdybos balsavimą.

Situacija: dabartinis šalies vadovas G. Nausėda kol kas nepaskelbė, ar sieks antros kadencijos. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Saugumo profesionalas

G. Jeglinsko kompetencija ir patirtis dabar pačioje aktualiausioje – saugumo – srityje iš tiesų neabejotina. Šią sritį jis pasirinko nuo pat jaunumės.

„Kauno dienai“ jis pasakojo Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją baigęs 1997 m., nepriklausomos valstybės kūrimosi pradžioje, daug svarstęs, kokį kelią pasirinkti. Galimybė studijuoti JAV Vest Pointo karo akademijoje atrodė kaip tolima svajonė, nes niekas iš Lietuvos nebuvo į ją įstojęs. Porą metų studijavo KTU Ekonomikos fakultete, bet pagaliau pavyko patekti į Vest Pointą, čia įgijo politikos mokslų bakalauro laipsnį, o vėliau – Džordžtauno universitete Vašingtone nacionalinio saugumo studijų magistro laipsnį. G. Jeglinskas penkerius metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo būrio vadas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione Rukloje, dirbo karinėje žvalgyboje.

2017–2019 m. buvo krašto apsaugos viceministras, o 2019–2022 m. – NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas, beje, pirmas NATO vadovybėje Lietuvos atstovas. Šiuo metu E. Jeglinskas – JAV analitinio centro „Atlantic Council“ ir organizacijos „Emerson Collective“ bendradarbis.

G. Jeglinskas turi išsilavinimą ir patirties ekonomikos srityje: yra įgijęs Kolumbijos verslo mokyklos Niujorke verslo administravimo magistro laipsnį, per septynerius metus banke „Citigroup“ jam teko dirbti įvairiuose kontinentuose, dirbdamas viceministru buvo atsakingas už krašto apsaugos sistemos pirkimus ir įsigijimus, o NATO – ir už biudžeto planavimą, informacines technologijas.

Vis dėlto kodėl, padaręs puikią karjerą saugumo srityje, nutarė pasukti į politiką, G. Jeglinskas argumentuoja taip: „Į politiką turi ateiti pasiruošęs; kuo daugiau turi patirčių, tuo galėsi būti efektyvesnis. Studijavau JAV, dariau karjerą karinėje, geopolitinėje srityje, paskui – ekonomikos, dar vėliau – labiau politinę, vadovavimo Krašto apsaugos ministerijoje, NATO. Žvelgiant iš šalies gal sunku susieti šiuos dalykus, bet, manau, visos tos patirtys jungiasi. Jaučiuosi sukaupę pakankamai patirties, žinių, kontaktų, kad šiuo geopolitiškai neramiu laikotarpiu tai sujungčiau ir padaryčiau įtaką mūsų valstybės ir jos žmonių dabarčiai ir ateičiai.“

Mato save vienytoju

Kritikams, kad jis būtų vienos – saugumo temos – prezidentas, atsako taip: „Manau, ateinu su labai aiškia vizija: saugi Lietuva yra turtinga Lietuva. Saugumas yra tas fundamentas, ant kurio galime pastatyti ir turtingesnę, ir socialiai teisingesnę, ir politiškai stabilesnę valstybę.“

Jis primena, kad prezidentas Lietuvoje turi tam tikrų galių – esame parlamentinė demokratija: „Pagal Konstituciją užsienio, saugumo politikoje prezidentas turi būti stiprus, o kitose srityse jo užduotis yra sutelkti institucijas ir įgyvendinti vizijas, nes be parlamento ir Vyriausybės prezidentas to negali. To konsensuso ieškojimo patirtis man dirbant NATO, kur aplink stalą susėda 31 valstybės atstovai ir bet kuriuo klausimu turi jį rasti, man leidžia jaustis pasirengusiam prisiimti iššūkį siekti prezidento posto. Viena iš paskatų kandidatuoti į prezidentus ir buvo tai, kad šiuo sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu esame labai susiskaldę, ne tokie susitelkę, kokie turėtume būti.“ Tačiau, G. Jeglinsko nuomone, nors prezidentas yra tas, kuris gali sukviesti visus prie vieno stalo, to dabar nematome.

G. Jeglinskas krašto apsaugos viceministru buvo S. Skvernelio Vyriausybėje, dabar šio vadovaujami demokratai jį iškėlė į prezidentus. Tačiau į partiją stoti ketinimų jis dabar neturi – tik tęsti bendradarbiavimą. Niekada nėra buvęs jokios partijos narys.

„Šiuo metu narystė partijoje nėra prioritetas. Prioritetas yra sutelkti kuo daugiau žmonių, kad jie išgirstų, ką siūlau, ką atnešame kaip komanda. Mano profilis ir idėjos – iš už partinių linijų, jos gali būti artimos skirtingų partijų nariams ir rėmėjams“, – mano G. Jeglinskas.

Galima sakyti, neturi istorijos partinėje veiklos – neturi ir kokio neigiamo šleifo. Vis dėlto gal debiutui rinkimuose geriau pasirinkti ne patį aukščiausią postą? Kaip rodo kad ir dabartinio Prezidento Gitano Nausėdos atvejis, atėjus iš kitos srities būna sunku, nes nepažįsti politikos vidinių koridorių.

„Sutinku, kad G. Nausėdai tai kišo koją, nes jis atėjo iš vieno darbo. Aš, būdamas viceministru, o tai politinio pasitikėjimo pareigybė, dalyvavau derybose su kitų ministerijų ministrais ir viceministrais, Seimo nariais, visuomene. Jaučiuosi pažįstantis Lietuvos politikos koridorius.“

Rimtai konkuruoti su prezidento rinkimų favoritais G. Jeglinskas šansų neturi, nebent imtųsi ribinių sprendimų.

Laiko gali pritrūkti

G. Jeglinskas pasakoja jau turintis komandos branduolį iki dešimties žmonių, su kuriais dirba kiekvieną dieną, bet tikslas – suburti stiprią komandą, su kuria, pasak jo, galėtų nueiti šį kelią net ik garbingai, bet ir pergalingai. „Kas mane pažįsta, žino, kad tik dalyvauti aš niekada neinu. Tikiu, kad ateiname su unikalia vizija ir patirtimi, kuri Lietuvai dabar reikalinga“, – mano G. Jeglinskas. Jis supranta, kad plačiajai visuomenei dar nėra gerai žinomas veidas, tad ketina daug važinėti po regionus, susitikti su žmonėmis.

Jis sako nenorintis, kad rinkėjas manytų, jog tik atkartosime 2019 m. scenarijų, – vyks antras turas su tais pačiais kandidatais. Nors viena kandidatė sako, kad ji – proeuropietiškų, nuosaikių rinkėjų pasirinkimas, bet jiems, G. Jeglinsko nuomone, tikrai yra alternatyva.

Vis dėlto ar iki rinkimų likusio pusmečio užteks užsiauginti populiarumą, kuris leistų rimtai konkuruoti su kol kas tarp lyderių apklausose esančiais asmenimis?

Viešųjų ryšių specialisto, „INK agency“ vyr. partnerio Kęstučio Gečo vertinimu, rimtai konkuruoti su prezidento rinkimų favoritais G. Jeglinskas šansų neturi, nebent imtųsi ribinių sprendimų. „Tam reikia labai daug resursų – pinigų, komandos, aktyvo regionuose, taip pat labai ryškių ir netikėtų sprendimų, pasiūlymų, netgi drastiškų, bet nebūtinai skandalingų. Labai priklauso ir nuo to, kas kandidatą remia. Žinomumui reikia matomumo, o kuo didesnis matomumas, tuo didesnis žinomumas, tuo labiau žmonės jį pradeda laikyti svarstytinu“, – aiškina viešųjų ryšių ekspertas ir priduria, kad šiaip tam reikia kelerių metų aktyvios veiklos, bet, jeigu imamasi tų ribinių sprendimų, tada gal galima išpopuliarinti asmenį ir per pusmetį.

G. Jeglinskas tikisi, kad jam pavyks. Beje, jis – jauniausias tarp jau paskelbtų ar minimų pretendentų į šalies vadovus, jam 44 metai. Jis sakosi esąs iš pašaknų kaunietis: „Gimiau Kaune, čia praleidau pirmuosius 20 metų – ėjau į mokyklą, paskui – KTU gimnaziją. Žaidžiau krepšinį, kaip tikri kauniečiai, lankiau tą pačią krepšinio mokyklą, kurioje anksčiau treniravosi Žydrūnas Ilgauskas, Šarūnas Jasikevičius. Kaune tebegyvena mano mama. Kaunas – namai, miestas, į kurį visuomet malonu grįžti.“

G. Jeglinskas – trijų sūnų tėtis. Su keturiolikos, dvylikos ir netrukus devynerių sūnumis šį spalį jis keliavo į Vest Pointą paminėti 20 metų, kai čia baigė karo akademiją. „Visiškai dalyvauju savo vaikų ugdyme ir gyvenime, kartu keliaujame, sportuojame“, – pasakoja G. Jeglinskas. Su žmona jie išsiskyrę.

Dalyviai aiškėja

Dalyvauti prezidento rinkimuose pirmadienį užsiregistravo ir Laisvės partija. Antradienį įvardijo ir savo kandidatą: kaip jau buvo minima neoficialiai, juo tapo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Dainius Žalimas.

Šių metų rugpjūčio pradžioje pirmieji savo atstovą šalies vadovo rinkimuose įvardijo valstiečiai – jie kelia buvusio sveikatos apsaugos ministro, Seimo nario Aurelijaus Verygos kandidatūrą.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pasirinkimas antrą kartą iš eilės tas pats – premjerė Ingrida Šimonytė. Kol kas Liberalų sąjūdis nėra pasakęs, parems ją ar kels savo lyderę Viktoriją Čmilytę.

Šiuo metu, visuomenės apklausų duomenimis, ryškiausias favoritas – dabartinis šalies vadovas G. Nausėda – kol kas nepaskelbė, ar sieks antros kadencijos, bet tuo mažai kas tuo abejoja.

Savo galutinio verdikto nepaskelbė ir tarp populiariausiųjų apklausose įsitvirtinęs advokatas Ignas Vėgėlė, bet, tikėtina, ir jis pasakys taip.

Kol kas savo kandidato neįvardijo Socialdemokratų partija. Konkuruoti galėtų tik partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, bet visuomenės apklausos jai pergalės neprognozuoja, o prarasti europarlamentaro pozicijos nesinorėtų, tad nebent partija sutiktų ją kelti iš karto dviejuose rinkimuose.

Lietuvos Regionų partija rems Kazlų Rūdos merą Mantą Varašką.

Varžytis dėl prezidento posto taip pat pareiškė turintys ambicijų ir buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus, gydytojas Eduardas Vaitkus, riaušių prie Seimo byloje teisiamas Antanas Kandrotas.

Galutinis kandidatų sąrašas paaiškės iki vasario pabaigos.