Kur daugiau, jei ne Seime, – čia susitikimo vietą nurodė kadenciją baigęs, tačiau nuo valstybės reikalų neatitolęs socialdemokratų garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas. "Kadaise čia iš tikrųjų priimdavau žmones", – pakviesdamas jau nebe į savo, bet į tam skirtą Seimo priimamojo kabinetą šypteli politikas.

Turbūt nenuostabu, kad pokalbis nuolat pakrypsta į prisiminimus. Č.Juršėnas Seimo nariu išbuvo beveik 23 metus, antro tokio politiko Lietuvoje kol kas nėra. Į šios kadencijos Seimą 75-erių socialdemokratas nebekandidatavo, nes, paties žodžiais tariant, būtų buvę nekorektiška.

Kalbėdamas apie šalies politinę situaciją tikras kairysis Č.Juršėnas saviškių sprendimus pateisina ir negaili aštrių žodžių konservatoriams, tačiau pripažįsta: klaidų padarė visi, todėl ir gyvenimas gerėja lėčiau, nei buvo tikėtasi 1990-ųjų kovo 11-ąją.

Interviu "Vilniaus dienai" Č.Juršėnas atvirai papasakojo apie dabartinę savo veiklą, santykį su partijos kolegomis, koalicijos darbą ir požiūrį į politinį Lietuvos gyvenimą.

– Gerbiamas Juršėnai, Seimo nario kėdėje praleidote daugiau kaip du dešimtmečius. Tikriausiai gerai atsimenate paskutinįjį savo Seimo posėdį. Kokie jausmai buvo apėmę?

– Žinoma, buvo graudu. Bet iš kitos pusės – džiaugiausi ir didžiavausi, kad galėjau garbingai atitarnauti tėvynei tuos beveik 23 metus, nuo pat pirmos nepriklausomybės dienos, ir dar anksčiau, Atgimimo laikotarpiu. Per tą laiką turėjau garbės tris kartus vadovauti Seimui, kelis kartus buvau pirmasis pavaduotojas, šiaip pavaduotojas. Vadinasi, buvo rinkėjų pasitikėjimas, visų pirma Ignalinos-Švenčionių krašto, už ką aš jiems amžinai dėkingas, ir mano įvairių kolegų, nebūtinai tiktai kairiųjų, pasitikėjimas manimi kaip galimu Seimo vadovu renkant Seimo pirmininką. Tai man labai brangus dalykas, aš tai labai vertinu ir džiaugiuosi, kad iš esmės kolegų nenuvyliau.

Dvejopas jausmas – ir graudu, ir gaila, kad jau tu nebe to statuso žmogus, kad tu jau be pareigų. Bet iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad padariau tai, ką galėjau, o kartais ir daugiau, negu galėjau.

– Kaip apibūdintumėte savo politinę karjerą?

– Žinoma, pradėjau nuo ne pačios geriausios, švelniai tariant, partijos – nuo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Tarybų Sąjungos komunistų partijos sudėtyje. Aktyviai dalyvavau tame procese, kai LKP tavo savarankiška, atsiskyrė nuo Maskvos ir po metų organizavosi į Lietuvos demokratinę darbo partiją. Paskui aš buvau tos partijos vadovas, ir svarbiausias dalykas, jog, baigdamas tą vadovo karjerą, pasiekiau kartu su kitais ir su socialdemokratais, kad abi kairiosios partijos susijungtų į vieną galingą jėgą. Tai laikau vienu svarbiausių savo darbų, jei kalbame apie šitą politinę pakraipą.

O kaip signataras, Seimo narys, Seimo pirmininkas aš dariau tai, kas man atrodė reikalinga, kad valstybė ne tik būtų atkurta, bet ir taip funkcionuotų, kad žmonėms būtų geriau. Ir, iš kitos pusės, vertindamas tuos 23 metus, matai, jog ne viskas gerai padaryta. Ir man skaudu, kad ir dėl mūsų klaidų arba dėl mūsų prasto darbo žmonių gyvenimas gerėja lėtai. Šitai mane visada slėgė, nes mes visi, ir kairieji, ir dešinieji, ėjom su šūkiais, kad bus nepriklausoma Lietuva ir bus geresnis gyvenimas, nes patys tvarkysimės, o ne svetimi. Pasirodo, šitą šūkį įgyvendinti nebuvo taip paprasta ir jis tebėra įgyvendinamas.

– Kokie buvo pagrindiniai trukdžiai?

– Politiniai sprendimai. Buvo tokių, kuriems aš nepritariau, bet kiti pritarė ir dauguma nulemdavo. Mums atrodo, kad daugiau pridarė dešinieji su nevykusiomis reformomis ir pseudorevoliucijomis, bet, sąžiningai tariant, ir mes ne viską vykusiai padarėm. Arba, galima sakyti, neišvengėm klaidų, kurių buvo galima išvengti, jeigu būtume buvę gudresni, apdairesni, labiau apskaičiavę, nepagailėję laiko diskusijoms, ir dieną, ir naktį, šeštadienį, sekmadienį, per atostogas. Antra vertus, ką darysi. Errare humanum est (lot. "klysti žmogiška" – red. past.).

Bet, tęsiant šitą lakią frazę, nežmogiška ir toliau klaidingai daryti. Stengdavomės ištaisyti ir savo, ir kitų klaidas. Ir dabar stengiamės ištaisyti ir savo, ir konservatorių, kurie visas bėdas verčia ant mūsų, pridarytas klaidas. Bet toks gyvenimas, tokia politika.

– Kuo užsiimate dabar, kam skiriate daugiausia laiko?

– Darbo turiu daugiau negu reikia. Esu Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, "Visuotinės lietuvių enciklopedijos" mokslinės redakcijos tarybos narys. 23 tomai išėjo, dar du turi išeiti. Čia ypač stropiai ir aktyviai dirbu, kad enciklopedija, kaip tam tikras intelektualumo lygio įrodymas, iš tikrųjų būtų kuo geriausias, kad ji būtų tikrai ir išsami, ir tiksli.

Kitas didelis darbas, kurio draugai paskatino imtis, – LRT tarybos nario. Tai buvo padaryta baigiantis kadencijai, nes vieta priklausė opozicijai. Jeigu būtume nukėlę po rinkimų, o jau buvo aišku, kad mes būsim valdžioje, vadinasi, opozicija būtų gavusi savotiškai papildomą vietą. Tai mane bičiuliai įtikino, kad reikėtų man eiti į tuos laikus, nuo ko aš pradėjau.

Dar vienas darbas – esu Mykolo Romerio universiteto tarybos narys. Čia dar neseniai esu, dar ypatingų darbų nenuveikiau, bet irgi stengiuosi dalyvauti, juo labiau kad esu jų garbės daktaras.
Ir, žinoma, vienas "siaubingas" darbas – archyvo tvarkymas, viso gyvenimo popierių perkratymas. Tų popierių susikaupė tiek, kad dirbu kasdien ir vis krašto nematyti. Karikatūrų stendus nieko neišimdamas atidaviau archyvui, jeigu reikės kada parodai. Kaip ir suvenyrų – sveikinimų, raštų, dovanų – jau labai daug esu atidavęs.

O knygas perkratau kryptingai ir jos keliauja keturiais adresais: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai tenka pačios vertingiausios knygos, Seimo skaityklai – tie dalykai, kurie susiję su parlamentarizmu, kas gali būti naudinga mano kolegoms. Ir dviem miestams – mano gimtajai Ignalinai bei Druskininkams, kur dabar dažniau nei anksčiau poilsiaujame.

Žinoma, ir šeimoje rūpesčių pakanka, nes jau atsirado ketvirta karta – proanūkis. Rugsėjį – penki mėnesiai. Visai guvus, laiko galvutę, stebi viską aplinkui, kažką bando sakyti, tiksliau, gagena (šypsosi).

– Gal jau ir prižiūrėti teko?

– Ne, aš labai atsargiai žiūriu, labai atsakingas dalykas. Tegul jaunieji tėveliai rūpinasi, juo labiau kad ir mamytė, ir mano anūkas labai nuoširdžiai rūpinasi tuo berniuku, Jurgiu, arba Jurgučiu. Džiaugiamės, kai jie ateina pas mus, tai ir mano žmonai Jadvygai malonumas, ji ima ant rankų, negali neimti. O aš laukiu, kol jis bus tvirtesnis, tada, jeigu ir išleisiu iš rankų, neprapuls (šypsosi).

– Kokia jūsų veikla Socialdemokratų partijoje?

– Dalyvauju visose periodiniuose renginiuose – suvažiavimuose, konferencijose, tarybos, prezidiumo, valdybos posėdžiuose. Jeigu kokie pasitarimai būna ir mane pakviečia – mielai ateinu. Bet mano statusas reiškia, kad, jeigu nedalyvauju, manęs ir kvorume nėra. O kai ateinu, turiu visas teises ir kalbėti, ir balsuoti, ir tas balsas kartais iš tikrųjų būna reikalingas.

– Ar partijos kolegos prašo patarimų?

– Įvairiai. Daugiau bendrauju su frakcijos seniūne Irena Šiauliene, bet ir su kitais. Kartais paskambina man, kartais aš paskambinu, jeigu man kas nors užkliūva. Net ir per posėdį, kai jis vyksta, o aš seku transliaciją ir man atrodo, kad klaida daroma, nesvarbu kieno, kam nors skambinu, ir saviems, ir kitiems. Neinu į spaudą ar interviu duoti, kokia kvailystė padaryta, bet pirmiausia tam žmogui skambinu.

– Vis dažniau prabylama apie būsimus prezidento rinkimus. Ar matote savo partijoje galimų kandidatų?

– Kandidatų tikrai yra, bet kol kas mes oficialiai šitų dalykų nenagrinėjome. Kalbame ir apie prezidento, ir apie Europos Parlamento rinkimus, nes jie vyks lygiagrečiai. Kalbame, kad mes, kaip didžiausia, seniausia ir įtakingiausia partija, turėtume kelti kandidatą. Pavardžių yra įvairių, jos ir spaudoje figūruoja, bet aš jų nenorėčiau dėstyti.

– Bet tinkamų žmonių eiti tokioms pareigoms matote?

– Taip, ir ne vieną kandidatą. Partija didelė, intelektuali, yra žmonių, turinčių didelį valstybinio, savivaldybinio, europinio darbo patyrimą. Ir esamų ar buvusių ministrų, europarlamentarų, ilgamečių Seimo narių, signatarų. Tikrai turime iš ko rinktis, reikia skaičiuoti, kuris tinkamesnis.

Arba yra kitas skaičiavimas – ar žmogui, užimančiam tam tikrą poziciją, tikslinga eiti į šitas pareigybes, net jeigu jis ir laimėtų.

Svarbu, kad iki rinkimų kampanijos kas nors neatsitiktų, nepasikeistų žmonių gyvenime. Niekas nekaltins pasaulinio kapitalizmo ir jo ydų, o kaltinis tuos, kurie šiandien yra valdžioje. O mums dažnai tenka taisyti mūsų pirmtakų klaidas, sakyčiau, toks yra mūsų istorinis likimas. Jeigu pavyks atitaisyti, bus geresni šansai ir per prezidento bei Europos Parlamento rinkimus.

– O ar būtina partijai kelti savo kandidatą? Tiek Dalia Grybauskaitė, tiek Valdas Adamkus yra pabrėžę, kad nemato savęs partijų gretose, užtat nesijaučia susaistyti.

– O čia yra dvi pozicijos ir aš labiau linkęs į tą, kuri yra partinė, ir taip yra kai kuriose kitose Europos šalyse. Jeigu žmogus turi aiškią jėgą, kuri jį gali paremti, jis gali laisviau jaustis. Juo labiau kad mūsų prezidentas nėra toks galingas kaip JAV ar Prancūzijoje, jam reikia aiškios paramos Seime. O kai parama neaiški, mozaikinė ir ta mozaika keičiasi, prezidentui ganėtinai sunku.

Nereikia pataikauti net savajai partijai – taip. Nereikia užmerkti akių prieš jos klaidas – taip, sutinku. Bet kai tu žinai, kad tau už nugaros yra dešimtys tūkstančių žmonių, tai didelis dalykas. Galima pasitarti su partijos vadovais, su platesniu ratu ir tada užtikrinčiau tą ar kitą žingsnį žengti. Tačiau kai kurie mano, kad nepartiškumas yra pliusas. Bet vis tiek kandidatą remia tam tikros politinės jėgos.

– Jūsų partijos kolega premjeras Algirdas Butkevičius labiausiai kritikuojamas už delsimą priimti svarbius sprendimus. Kaip vertinate tokį neskubėjimą?

– Teigiamai vertinu. Sudėtingoje situacijoje negalima staigiai spręsti. Žinoma, yra tokių dalykų, kai reikia spręsti, nes nesprendimas būna blogiau netgi už ne visai gerą sprendimą. Tokia, sakyčiau, bendra vadybinė taisyklė. Bet esamoje situacijoje, kai yra problemų, painiavos tiek krašto viduje, tiek tarptautinėje situacijoje, apie kai kuriuos dalykus reikia ne vieną kartą pagalvoti, o kelis kartus. Ir geriau per daug nešnekėti apie tai, kas nepadaryta, o pasverti, pasitarti partijoje, su visuomene, kolegomis ir tada priimti sprendimą.

Žinoma, visada efektyviai atrodo, kad išgirdo apie problemą, vienas du – ir sprendimas. O paskui paskaičiuoja, pasižiūri geriau ir pasirodo, kad gal nereikėjo. Aš ir pats esu toks – geriau pasvarstyti, pagalvoti, pasitarti ir su žmona, ir su kitais ir jau tada priimti sprendimą bei tvirtai jį vykdyti.

– Įvairių vertinimų sulaukia ir dabartinė koalicija. Jūsų akimis – kur jos silpnosios vietos?

– Tokioje koalicijoje sunku dirbti, nes kiekvienas koalicijos sandas turi savų interesų. Sakyčiau, didžiausias minusas tas, kad kitos koalicijos sudedamosios dalys žiūri savo siauro intereso – kaip pasinaudojant buvimu valdžioje padaryti tai, kas jiems reikalinga, bet nebūtinai Lietuvai labai gerai. Ir mūsų partijos vadovybei, ypač A.Butkevičiui, tenka daug dirbti, aiškintis, derėtis ir t. t. Tai atima daug laiko, nervų ir sveikatos.

Bet taip jau dievas davė, šiuo atveju dievas – tai tauta, kuri išrinko. Nekaltinsi žmonių, kad jie nubalsavo taip, o ne kitaip. Galų gale, mūsų vis tiek daugiausia, 40. Bet to nepakanka aiškiai kryptingai koalicijai sudaryti, netgi pagal ideologinę orientaciją kai kuriose partijose aiškiai yra dešinumo, populizmo ir kt. dalykų.

– Dar prieš Seimo rinkimus buvote minėjęs, kad koalicija su konservatoriais – irgi neatmestinas variantas. Ar po rinkimų jis buvo realus? Ar buvo įmanoma kitokia koalicija?

– Abejoju. Apskritai manau, kad su konservatoriais toks dalykas galimas, esu kadaise apie tai šnekėjęs ir keletą kartų tai buvo, jei kalbėsim apie 2K (2006–2008 m. buvo suformuota LSDP mažumos Vyriausybė, kurią rėmė konservatoriai, – red. past.). Bet patyrimas ne pats geriausias iš to bendradarbiavimo. Tad šiandien vargu ar įmanoma tokia koalicija.

Nors manau, kad būtų galima ją sudaryti, tiktai reikėtų labai kietai sutarti dėl pagrindinių punktų, juos surašyti, juos pasirašyti ir įsipareigoti, kad tą tada padarom, o to nedarom ir nepliurpiam apie tai. Bet šitai pasiekti labai sunku. Juo labiau kad mūsų aptariamų konservatorių rinkėjai, kaip aš vadinu, fundamentalistai, labai kategoriškai ar net piktai mūsų atžvilgiu nusiteikę. Bet ir mūsų elektoratas meiliais žodžiais konservatorių nemini.

Nebent reikėtų tėvynę gelbėti tikrąja to žodžio prasme. Kaip ir einant į nepriklausomybę. Juk visi labai sutartinai, sutelktai veikė. Nors, kai dabar skaitai memuarus ar prisimeni, ir tada visko buvo. Vis dėlto sugebėjom pasiekti, kad būtų paskelbta nepriklausomybė ir ji būtų įtvirtinta.

Bet lieka tas pagrindinis veiksnys – žmonių gyvenimas. Jis ne toks, kokio patys žmonės tikėjosi ir kaip mes skaičiavom. Atrodė, kad geresnis gyvenimas bus greičiau. Pasirodo, revoliucijos niekad neatneša geresnio gyvenimo iš karto. Atrodė, kad nereikės 20 metų, kad užteks 5 metų ir mes jau kitaip gyvensim. Pasirodo, ir 5-eri praėjo, ir 20, ir jau 24-i eina, o gyvenimas daugeliui žmonių yra prastas. Tai liūdniausia, kai išvis kalbame apie mano, kaip parlamentaro, darbą.

– Kaip paaiškintumėte nesusipratimą dėl progresinių mokesčių? Lietuvos socialdemokratų partija į rinkimus ėjo su progresinių mokesčių vėliava, laimėjus rinkimus šis klausimas kurį laiką "užmirštas", o galiausiai premjeras pranešė, kad šiuo metu tokie mokesčiai negalimi.

– Ta vėliava likusi, klausimas tik, kada tai padaryti ir kokios tos proporcijos. Aš asmeniškai už tokius mokesčius. Bet kaip geriau padaryti esant dideliam pasipriešinimui ir aplinkui, ir partijoje, ir pačioje koalicijoje? Visa mūsų nelaimė, kad proporcinius mokesčius buvo bandoma įvesti tada, kai buvome su kuo nors koalicijoje, o tie koaliciantai nebuvo entuziastai. Tarp mūsų taip pat yra dalis žmonių, kurie entuziastingai nenusiteikę progresinių mokesčių atžvilgiu. Taip ir lieka grupė žmonių, kuri aktyviai veikia, bet ji neturi pakankamai galių, kad galėtų tai įgyvendinti. Bet pati idėja nenumarinta ir iš principo tai turėtų būti.

– Neseniai Socialdemokratų partija nusprendė įvardyti, kas, jos nuomone, Lietuvoje sukėlė ekonominę krizę. Jūsiškiai surengė spaudos konferenciją, o konservatoriai po keleto dienų išleido brošiūrą apie socialdemokratų Vyriausybės, dirbusios prieš juos, veiklą. Ką manote apie tokius "apsišaudymus" ir dairymąsi į praeitį?

– Tai politika, politinė kova, ir nieko nepadarysi. Turi būti tas išsiaiškinimas, ir ne vienas toks "apsišaudymas", kad būtų aiškiau, kieno salvė yra tikslesnė arba kieno salvė padengia didesnį plotą priešininko argumentų. Tada žmonės susigaudys, kas eina teisingu keliu, kas nori gera padaryti, o kas tiktai burbulą pučia. Europos Parlamento ir prezidento rinkimai čia pat. Jie svarbūs, pasitikrinsime, kaip atrodysime prieš savivaldybių rinkimus 2015 m. ir Seimo rinkimus 2016 m.

Tai ruošimasis ir principinių pozicijų išdėstymas, nes mums kartais atrodo, kad lyg pasakom ką nors labai gerai, bet tas pasakymas nepasiekia žmonių ausų, o svarbiausia – širdžių ir protų. Vadinasi, reikia sakyti ir aštriai, ir kietai.

– Bet ar įmanoma nustatyti tuos kaltuosius?

– Absoliučiai nustatyti sunku, nes viskas susiję. Kai jie mus kaltina, kad mes per daug išleidom ar pravalgėm, aš šiandien prisimenu, kaip buvo prie kryžiaus kalama tuometė ministrė Vilija Blinkevičiūtė užpraėjusioje kadencijoje, kad vos ne po savo sijonu laiko paslėpusi milijardą litų, o pensininkai skursta. Kadangi artėjo rinkimai, mūsiškiai susvyravo, ir, sakyčiau, gal nereikėjo viso sukaupto rezervo išleisti, nors, žinoma, ir labai reikalingam dalykui – pensijoms. Gal reikėjo pasilikti galimam kritiniam atvejui, o tai ir atsitiko. Bet dešinieji stūmė ir dabar nenori prisipažinti, kad taip šnekėjo. Čia tokie sudėtingi dalykai. Jeigu sąžiningai, reikia dalytis atsakomybe, o mūsų oponentai ne tokie, kad dalytųsi. Jie šventieji ir vieninteliai tėvynės mylėtojai, jeigu kas nors puola, tai ne šiaip priešai, o tėvynės priešai. Šitaip negalima kalbėti, nes per daugiau kaip 20 metų įrodėme, kas mes esame – ar už Lietuvą, ar kur nors pro šoną einame.

– Jau tampa tradicija, kad į Seimą patenka vos susikūrusių populistinių partijų. Tačiau pirmą kartą atsitiko taip, kad Seimo narė Neringa Venckienė viską metusi išvyko iš šalies. Kokios tai turi įtakos Seimo reputacijai?

– Kalbant apie tokių partijų atsiradimą, tai yra priekaištas didžiosioms partijoms. Ir kairieji, ir dešinieji kuo nors nepatenkina dalies žmonių, ypač to protesto elektorato, ir jie ieško už ko užsikabinti, už ką pabalsuoti, kad būtų išreikštos jų idėjos, mintys ir t. t. Taip ir atsiranda viena kita partija, bet paskui mažai kas iš jų išeina. Iš viso laikotarpio galbūt rastume porą pavyzdžių, kurie rodo, kad tokios partijos pasiteisino.

O jeigu kalbėsim apie ponios atvejį, tai tiesiog baisiai nepatogu dėl jos. Bėgti nuo savo šalies, juo labiau kad nėra kokios mirtinos grėsmės, o, kaip ji sako, – jeigu ji teisi, – tai viską gali paaiškinti ir laukti, kaip nuspręs. Teisingumą vykdo teismai. Kariauk, kad būtų kitaip, o ne iš užsienio bandyk ką nors veikti. Seimo reputacijai tai minusas.

– O rinkėjams?

– Mąstančiam rinkėjui, be abejo, tai įspėjimas, šaltas dušas.

– Seimo veiklos kritikai dažnai išsako nuomonę, kad darbas pagerėtų, jei įsilietų daugiau jaunų veidų. Ar matote jaunų lyderių socialdemokratų gretose? Kitose partijose?

– Jų atsiranda, aš jų matau abiejose pusėse, ir mūsų, ir dešinėje. Kaip tik šiemet atėjo keletas jaunų vyrų ir moterų, ir visiškai neblogai jie spėjo per šitą pirmą pusmetį pasireikšti. Žinoma, galima ginčytis, ar jų turi būti daugiau, ar mažiau, turi būti išlaikyta proporcija tarp patyrimo ir tarp jaunatviško veržlumo. Man atrodo, kad mes stengiamės šitai išlaikyti.

Jeigu imsime dešiniuosius, mano akyse iškilo kai kurie jauni veikėjai, kad ir Eligijus Masiulis. Aš jį atsimenu nuo jo atėjimo į Seimą. Tada jis netgi dvi kadencijas buvo laikomas jauniausiu Seimo nariu. Bet jis labai greitai įsijungė į parlamentinį darbą, paskui tapo netgi ministru ir, man atrodo, ne taip blogai ir tvarkėsi.

Mūsų pusėje, kai atsistatydinau, pats pasiūliau Druskininkų merą Ričardą Malinauską. Ir neapsirikau – jis ir partijoje aktyvus, ir Savivaldybių asociacijos prezidentas, ir Druskininkai, žinoma, ne vieno jo dėka, bet klesti.

– Taigi, minėtos problemos Lietuvos parlamente nėra?

– Problema iš principo yra, nes atsitraukti iš turimų patogių pozicijų nėra paprasta. Juk išeidamas praradau dalį pajamų, nes renta neatstoja atlyginimo, renta yra maždaug 40 proc. atlyginimo. Turint galvoje, kad buvau Seimo pirmininkas, pavaduotojas, ta mano renta proporcingai dar mažesnė, nes ji visiems vienoda. Tad atsisakyti nėra taip paprasta, yra šeima, vienokių ar kitokių interesų.
Sulaukus tam tikro amžiaus būtų korektiška pasitraukti į šoną ir leisti reikštis jaunesniems, nes vis tiek jiems reikės reikštis, negi reikia laukti to momento, kai tave kojom į priekį išneš. Na, išskyrus vieną dalyką, kaip visad sakydavau, – būtų efektinga numirti Seimo tribūnoje. Bet šiaip būnant Seimo nariu pasimirti savo lovoje, na, tikrai nekorektiška.

Labai seniai savo vadams pasakiau, kad neisiu į rinkimus. Tai manęs priprašė nekalbėti iki paties paskutinio momento. O tai buvo konferencija, kai buvo sudaromas rinkimų sąrašas. Tada sakiau, jeigu jūs įrašysite mane, turėsiu garsiai pasakyti, kad prašau išbraukti. Jie neįrašė ir tik paskui buvo kalbų, interviu ir t. t.

– Gerbiamas Č.Juršėnai, ar Lietuvoje gyventi dabar gera?

– Man atrodo, kad gera, nors gyvenimas nėra geras. Šitai nevertinama daugelio, bet mes gyvename laisvoje šalyje, savo valstybėje. Maždaug tas pats, kas kvėpuoti oru. Niekas negiria oro, nebent kai pasitaiko blogas, su priemaišomis. Šiaip visi kvėpuoja ir nepastebi, kad yra tas oras. Taigi, dauguma nepastebi, kas yra laisvos valstybės piliečiai. Laisvos, demokratinės, pasaulyje pripažintos ir turinčios vardą. Tai svarbiausia, ir tau yra galimybė reikštis.

Tai senos sistemos, seno veikimo ir mentaliteto palikimas, deja, nemaža dalis žmonių nesistengia patys ko nors pasiekti, padaryti. Valstybė turi ką nors duoti, o pats jie laukia, kol kepti karveliai nukris į burną. O galima ką nors sugalvoti, kokį darbelį, užsiėmimą, ir tokių pavyzdžių yra, bet nepakankamai. Daugelis mano, kad blogai gyvename, bloga valdžia, o kad aš pats kaltas, nesistengiu, nieko nedarau, ne kiekvienas prisipažįsta.