Daugeliui paaiškinti, kad 2008 m. įvykusi ekonomikos krizė turėjo akivaizdžias priežastis, sukėlusias skaudžių padarinių mūsų valstybei, buvo sunkiau, nei pritarti įsitikinimui, kad dėl visko kaltas A.Kubilius. Buitinis politikos supratimas remiasi paprastomis tiesomis. Pirma, valstybė turi užtikrinti savo piliečių gerovę. Antra, politikai valstybę turi valdyti taip, kad užtikrintų pirmos tiesos įgyvendinimą. Trečia, jei to nepavyksta įgyvendinti, vadinasi, dėl to kažkas kaltas. Aišku, kad politikai. Ketvirta, paguodai visuomet galima prisiminti "senus gerus laikus".

Toks supratimas meta iššūkį gausybei politologų, kurie bando savaip, moksliškai, paaiškinti tai, kas vyksta valstybėje. Apie politikos mokslo demoralizuojantį poveikį ir jo sankirtas su kasdiene patirtimi bei piliečių abejingumo skatinimą rašoma Alvydo Jokubaičio knygoje "Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu?"

Politikos tiesa

A.Jokubaičio knyga pagrįsta įsitikinimu, kad politikos mokslininkai (politologai) nėra arčiau politinės tiesos nei eiliniai piliečiai. Vadinasi, apie politiką gali kalbėti kiekvienas. Tačiau kodėl aptariant šiuolaikinės Lietuvos valstybės valdymo problemas ar gyvenimo įvykius visuomet išgirsime svarų politologo, o ne eilinio piliečio iš gatvės žodį? Dalis atsakymo slypi mūsų įsitikinime, kad mokslas visuomet gali pateikti racionalų tikrovės paaiškinimą arba, paprastai kalbant, jie, mokslininkai, žino geriau. Kita vertus, dėl to politologai bando įrodyti mokslinio pažinimo pranašumą prieš kasdienę politikos sampratą.

Atrodytų, kad pateiktos prielaidos nesudaro sąlygų konfrontacijai tarp politologų ir eilinių piliečių. Konfliktas atsiranda tuomet, kai pradedame suprasti, kad nėra bendros politikos sampratos, o tai skatina diskusijas. Tada kyla vienintelis klausimas: kur gimsta tiesa – ginčuose ar moksliniuose tyrinėjimuose.

Mums išugdytas racionalus pasaulio pažinimas padiktuos vienintelį atsakymą. Dėl to kiekviena politinė tiesa ar sprendimas turėtų būti pagrįstas moksliniais tyrinėjimais.

Visi puikiai žinome, kad gyvenime taip nėra. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir didelį skirtumą tarp to, kas dedasi pasaulyje, ir koks jis turėtų būti, tarp siekių išsaugoti valdžią ir pamąstymų, kaip ji turėtų būti naudojama. Neišvengiamai turime pasirinkti, kas yra svarbiau – politikos supratimas ar gebėjimas paaiškinti politinius procesus. Pasirinkti dalyvio ar stebėtojo poziciją.

"Kasdieniame gyvenime tėvai bando suprasti savo vaikus, o ne juos moksliškai paaiškinti. Modernusis politikos mokslas įtvirtina įsitikinimą, kad aiškinimas yra svarbesnis už tarpusavio supratimą", – teigia A.Jokubaitis.

Ne mažiau svarbi ir kita jo įžvalga: "Jeigu Cezaris, prieš peržengdamas Rubikoną, būtų paprašęs politikos mokslininkų patarimo, jo nebūtų sulaukęs iki šios dienos. Vietoj patarimo mokslininkai būtų pradėję pabaigos neturinčią diskusiją."

Politika be piliečių

Aptariama knyga – skaitinys abejojančiam piliečiui, svarstančiam, dalyvauti ar nedalyvauti būsimuose Seimo rinkimuose. Ji negailestingai kritikuoja politologų pretenzijas paaiškinti rinkėjų elgesį ir atkreipia dėmesį į didėjančio apolitiškumo šiuolaikinėje Lietuvoje priežastis.

Pirma negailestinga tiesa – politologų nedomina tai, kad žmogaus asmenybės yra unikalios, nes vienas dėsniui ar reguliarumui paklūstantis žmogus gali būti pakeistas kitu žmogumi. Antra negailestinga tiesa – mokslininkams nerūpi žmogaus moralinio charakterio ugdymo siekiai. Jie susitelkia į techninį ir procedūrinį politikos pažinimą.

"Galime pripažinti, kad žmogus yra dviejų skirtingų – gamtos ir dvasios – pasaulių susitikimo vieta, bet politikos mokslininkai į jį žiūrės tik gamtos mokslininkų akimis", – pastebi knygos autorius.

Trečia negailestinga tiesa – kuo labiau piliečiai įsisavina mokslinį požiūrį į politiką, kuris neįmanomas be nešališko stebėtojo pozicijos, tuo daugiau atsiranda motyvų stebėti, o ne dalyvauti politiniame gyvenime. Politinis gyvenimas nėra grindžiamas mokslinio pažinimo taisyklėmis. Dėl to eiliniai piliečiai nori girdėti politikus, kalbančius suprantamai ir įtaigiai, o ne naudojančius įmantrias sąvokas ar sudėtingas įžvalgas, kurių neįmanoma suprasti be tarptautinių žodžių žodyno.

Ketvirta negailestinga tiesa, anot autoriaus: "Politinė atsakomybė taip pat nėra moksliškai įrodoma. Politikos mokslininkai nori surasti nepolitinį politikos aiškinimą. Tai ne tik neprideda aiškumo, bet ir dažnai paskatina piliečių pasimetimą." Eilinių piliečių religinius, moralinius ar filosofinius principus, naudojamus kasdieniame gyvenime, politikos mokslininkai paverčia hipotetiniais įsitikinimais, kurie gali būti pagrįsti arba nepagrįsti tyrinėjimais.

Demoralizacijos efektas

Verta atkreipti dėmesį į dar vieną A.Jokubaičio mintį: "Moralės filosofai mano, kad daugelis politinio gyvenimo reiškinių yra pagrįsti žmonių tuštybe ir kvailybe. Politikos mokslininkai nė apie vieną šių dalykų negali kalbėti. Žmonės iš pavydo gali nužudyti vienas kitą, tačiau mokslininkai domisi ne pavydu, bet jį sukėlusiomis priežastimis, o paskui ieško šių priežasčių priežasties, ir taip iki begalybės."

Klasikiniai filosofai teigia, kad žmogaus elgesys pagrįstas nuo mokslinio pažinimo nepriklausomais principais, todėl ieško geriausio įmanomo poelgio, ne geriausios teorijos. Dėl to pareigą jaučiantys žmonės supranta, kad politologai moralės požiūriu kalba apie antraeilius ir nesvarbius dalykus. Mokslininkai mano, kad žmogaus poelgiai priklauso nuo išorinių priežasčių, ir todėl bando paneigti įsitikinimus, kad eiliniai piliečiai gali imtis iniciatyvos. Bet tai nesumenkina jau turimos patirties, kad "apie politiką kalbantiems žmonėms svarbu suprasti vienas kitą, o ne įrodyti savo teiginių atitikimą techninėms taisyklėms ar metodologiniams principams."

A.Jokubaičio knyga "Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu?" žavi nenuilstamu noru ginti eilinio piliečio teisę į politikos supratimą ir jos aiškinimą, pasinaudojant savo gyvenimo patirtimi. Valstybės valdymas yra sudėtingas procesas, kurio negalima paaiškinti vien techninėmis, teisinėmis ar ekonominėmis priežastimis. Politiniame gyvenime turi būti vietos ir pamąstymams apie bendrąjį gėrį ir apie tai, kaip jį pasiekti. Žmogus yra tikslas, o ne priežastis. Dėl to pilietinio aktyvumo negalima paaiškinti vien ekonominiais ar kitais dėsniais. Perskaitęs knygą supranti, kad pasiekiame tam tikrą nešališkumo ar politinio korektiškumo ribą ir būtini nauji sprendimai bei poelgiai, kurie įveiktų įsigalintį piliečių abejingumą savo valstybei.