Trečiadienį jis visgi pripažino, kad Rusija yra ta šalis, kuri surengė įsilaužimus į Demokratų partijos kompiuterines sistemas. Tačiau nepripažino, kad Vladimiras Putinas siekė klastoti rezultatus jo naudai. Taip pat D. Trumpas kategoriškai paneigė „New York Times“ ir CNN pranešimus, kad V. Putinas gali turėti D. Trumpą kompromituojančios informacijos.

Apie šią istoriją laidoje „Dėmesio centre“ diskusija su Seimo vicepirmininku Gediminu Kirkilu, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Laurynu Kasčiūnu bei politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka.

– Pone Kasčiūnai, matyti aiškus naujojo prezidento ir žvalgybos institucijų konfliktas dėl V. Putino vaidmens renkant JAV prezidentą. Kuo tai gresia?

Mes dažnai kalbame apie tai, kada įsijungs saugikliai Amerikoje, galintys suvaldyti poną D. Trumpą ir jo naująją administraciją, tai, manau, šie saugikliai dabar įsijungia. Manau, dabar yra pakeliama ta kartelė D. Trumpui duodant didelį informacijos kiekį, kad jeigu iki šiol buvo kažkokie susitarimai ar pokalbiai su Rusija, tai dabar tai daryti bus sunkiau ar iš viso neįmanoma. Aš netgi sakyčiau, kad tai yra pozityvu, tam tikra prasme.

– Bet konfliktas dabar egzistuoja toks, kokio bent jau aš nepamenu buvus Amerikoje. Panašu, kad būsimas valstybės vadovas nepasitiki žvalgyba.

Taip, bet viskas turi savo naują pradžią. Visada galima iš naujo susitarti, atsitraukti vienas nuo kito ir rasti bendrą kalbą.

– Pone Valatka, kaip jūs vertinate jau dabar susiklosčiusią situaciją?

Aš apskritai tiek daug isterijos dėl Amerikos prezidento rinkimų neprisimenu. To nėra buvę. Iš vienos pusės – keista, iš kitos pusės – suprantama. Pasaulis iš tiesų yra ties pavojinga riba ir pirmiausiai dėl V. Putino Rusijos veiksmų. Kai kas pas mus Lietuvos Seime to nebesuvokia, nebežino, kokie žemėlapiai yra. Turbūt reikėtų Seimo pirmininkui žemėlapyje parodyti, kur mes esame. Bet isterijos buvo per daug. Ją pirmiausiai kėlė viso pasaulio kairieji, o Lietuvoje paradoksas tas, kad prie pasaulio kairiųjų prisijungė ir dešinieji su keliomis išimtimis. Aš sakyčiau, kad į D. Trumpą reikėtų žiūrėti daug nuosaikiau ir daug išmintingiau.

Visų pirma, Amerikos demokratija yra labai stipri, tai jie ir rodo. Antra, jeigu prisimintume prieš tai buvusius du prezidentus, jie taip pat labai norėjo draugauti su Rusija. Tuometinė valstybės sekretorė Hillary Clinton net demonstratyviai spaudė neva santykių perkrovimo mygtuką. B. Obama iš pradžių labai norėjo draugauti su Rusija. George`as W. Bushas V. Putiną laikė draugu, jo akyse įžvelgė kažkokių netgi labai gerų dalykų. Bet tai G. W. Bushui nesutrukdė nei kalbą pasakyti Vilniuje Rotušės aikštėje, nei įgyvendinti NATO plėtrą. Galų gale į Obamą, dėl visos tos kilusios isterijos, mes pradėjome žiūrėti kaip į paskutinį nueinantį Lietuvos gelbėtoją.

Aš sakyčiau, kad reikia „nuimti gazą“. Reikia palaukti tos sausio 20 d. inauguracijos. Matome, kad visi paskirtieji pareigūnai iš esmės elgiasi kaip Amerikos žmonės. Grįžtu prie to paties žemėlapio. Jis po D. Trumpo išrinkimo nepasikeitė, vadinasi, ir interesai valstybių nepasikeitė.

– Trečiadienį D. Trumpas sakė, kad pagrindinė grėsmė JAV yra „Islamo valstybė“, nors žvalgybos organizacijos jau kuris laikas pagrindine grėsme įvardija Rusiją. Tam tikras konfliktas egzistuoja. Gal net labiau viešųjų ryšių konfliktas, nes D. Trumpas niekaip negali pripažinti, kad žvalgybos organizacijos teisios dėl to, kad V. Putinas norėjo, jog jis būtų prezidentu. Kokia išeitis, pone Kirkilai?

Aš irgi važiavau, pamenu, panašios būsenos su Seimo delegacija ir mąstėme, kas čia bus. Ten susitiko daug senatorių ir jau būsimų D. Trumpo komandos žmonių, tai galiu pasakyti, kad vaizdas yra gerokai kitoks. Naujasis JAV valstybės sekretorius labai radikaliai atsiliepia apie Rusiją. Netgi apkaltino B. Obamą, kad jis nepadėjo Ukrainai, neva reikėjo suteikti ginklus ir užtikrinti oro žvalgybą. Valdžių balansas Amerikoje yra toks, kad koks stiprus bebūtų prezidentas, jis nėra viską lemiantis ir niekada negalėtų parduoti nacionalinių savo šalies interesų.

Kitas klausimas, kad daugelis Vakarų Europos lyderių turi daug iliuzijų dėl Rusijos. Jie nesupranta, kad Rusijos valdžios prigimtis yra išlaikyti konfliktą. Jie turi būti apstatyti priešais – tikrais ar tariamais. Žinoma, kad D. Trumpo stilius bus konfliktinis. Jis – ne B. Obama. B. Obama yra klasikinis demokratas. D. Trumpas bus kitoks. Bet klausimas, ar jo griežto stiliaus negalima išnaudoti pozityviems dalykams.

– Kas gali būti pirmieji veiksmai, reakcijos, kurie iš karto parodytų būsimą politiką? Ar Ukraina galėtų būti ta sritis, kuri iš karto nubrėžtų santykį?