Organizacija, kurioje Lietuva praleido jau 25 metus ir kuri buvo sukurta kaip pasaulio policininkas, dažnai kelia ja nesidominčių nusivylimą dėl sunkiai priimamų politinių sprendimų. Tačiau Jungtinių Tautų biuro Ženevoje vadovas Michaelis Molleris įrodinėja, kad Lietuva iš šalies gavėjos dabar jau pati tapo iniciatyvą ir sprendimus didžiausioms pasaulio problemoms galinčia siūlyti nare.
– Prieš dvidešimt penkerius metus į Jungtinių Tautų asamblėją pirmą kartą kreipėsi atkurtos Lietuvos Respublikos vadovas. Jo kalbos esmė buvo tai, kad Lietuvos įstojimas į Jungtines Tautas įrodo, jog tai, kas teisinga, galų gale triumfuoja prieš galios taisykles. Tuomet jis sakė, kad, net jei susitarimai suplėšomi, niekas nepamiršo, jog jie egzistavo. Bet nemažai žmonių sakytų, kad vis dėlto tarptautiniuose santykiuose dažniausiai laimi jėga. Tiesa, to, kieno galia. Kokia jūsų pozicija?
– Atsakyti į šį klausimą galima labai moksliškai. Per pastaruosius 70 metų žmonija padarė neįtikėtiną pažangą. Ir ją pasiekėme daugiausia todėl, kad pasaulis susikūrė sau struktūrą. Ji vadinama Jungtinėmis Tautomis. Ji demokratizavo mūsų tarpusavio elgesį, suteikė visiems balsą. Turite prisiminti, kad Jungtinės Tautos buvo sukurtos kaip stalas, už kurio visi – turtingi ir vargšai, dideli ir maži – gali susėsti, aptarti problemas, ateitį. Susitarti. Net jei sėdatės prie stalo nesutikdamas, mes padedame rasti visiems priimtiną vidurio kelią. Man tai ir yra įrodymas, kad galų gale yra priešingai, nei sakote antroje savo klausimo dalyje.
O šiandien tai ypač aktualu, nes pagrindinės pasaulio problemos yra tokios didžiulės, gilios ir kintančios, kad nė viena šalis negali su jomis susitvarkyti viena. Man nesvarbu, ką jos galvoja, bet visiškai akivaizdu, kad migracija, klimatas, finansų, sveikatos klausimai – visi esminiai kiekvieno planetos gyventojo kasdienybės dalykai turi būti sprendžiami bendradarbiaujant.
– Vyriausybių neužtenka?
– Jau nebe. Istoriniu požiūriu gyvename labai įdomiu pereinamuoju laiku, kai keičiasi ir valdymo struktūros. Dėl technologijos, dėl to, kaip vystėmės per pastaruosius 70 metų, dėl kylančių mūsų lūkesčių apie tai, kas įmanoma žmogui, dėl to, kad vis daugiau žmonių dėl technologijos įgyja galimybę gauti informacijos, kurios jam ar jai reikia ar nereikia, ir po to dėl tos pačios technologijos įgyja galią reikšti savo nuomonę. Turime galvoti, kaip prisitaikyti kartu, po vieną nepavyks.
– Tad Ženeva ir yra tokie Jungtinių Tautų smegenys?
– Kai kas ginčytųsi. Bet tai tikrai yra tarptautinės sistemos, ne tik Jungtinių Tautų veiklos centras. Daugelis Ženevoje esančių organizacijų ten daro kasdienį darbą, kuris turi įtakos kiekvieno gyvenimui. Dauguma politinio darbo yra padaroma Niujorke, bet jo vis daugėja ir Ženevoje, ypač žmogaus teisių srityje. Kita vertus, beveik visa žmogaus veikla galų gale yra politinė. To, kas politika, ir to, kas technika – skirtis dažniausiai yra dirbtinė. Tik techninėje organizacijoje dažniausiai žymiai lengviau susitarti nei, kaip žinia, Saugumo Taryboje. Per pastaruosius 115 metų Ženeva pavirto į tikrą ekosistemą, liečiančią beveik kiekvieną žmonių veiklą pasaulyje.
Dėl pasaulio fragmentacijos vis daugiau taikos derybų vyksta Ženevoje. Nes Šveicarija – neutrali valstybė. Jau pats Ženevos pavadinimas tapo simboliu vietos, kur sėdiesi kalbėtis su tais, su kuriais ką tik kariavai ar turėjai problemų. Tam niekas netrukdys. Tam ten puiki ir išbandyta infrastruktūra. Ir tai vyksta vis daugiau. Pernai vadovavau maždaug 12 tūkst. susitikimų. Tai gali neatrodyti įdomu, kol nepradedame kalbėti apie tai, kas tuose susitikimuose vyksta.
– Tad Jungtinių Tautų Ženevos biuro vadovas pragyvenimui vadovauja susitikimams.
– Darau ir žymiai daugiau, bet tai yra viena iš svarbiausių mano pareigų. Aš kaip dvaro valdytojas.
– Kitą savaitę, rugsėjo 21 d., Ženevoje bus minima tarptautinė taikos diena.
– Labai daug dirbame šiuo klausimu. Taika, teisės ir gerovė – trys žodžiai, žymintys mūsų pastangas.
– Nesuklysčiau, jei pasakyčiau, kad Jungtinės Tautos buvo sukurtos „daugiau niekada“ tikslu 1946 m.?
– Būtent.
– O karai po to vis vyko ir vyko.
– Ne visiškai su jumis sutinku. Statistika ir skaičiai rodo, kad paskutinieji 70 metų buvo vieni taikiausių ir ramiausių per visą žmonijos istoriją. Karai vyko, bet jų buvo žymiai mažiau ir per juos pastaraisiais dešimtmečiais žuvo žymiai mažiau žmonių. Šiandien žymiai daugiau žmonių žūva eismo įvykiuose ar gatvės smurto metu nei per karus tarp šalių ar šalių viduje – tai pastaruoju metu tampa vis labiau paplitusia problema. Nors mums dar nepavyko panaikinti karų, mums pavyko smarkiai sumažinti jų skaičių, gyvename žymiai geriau nei praeityje.
– Na, sakykim, kad suklydau dėl savo jauno amžiaus ar trumpos atminties. Bet ji ir daugelio politikų problema.
– Teisingai.
– Jei neklystu, pradėjote karjerą Jungtinėse Tautose 1979 m.?
– Taip
– Kaip pabėgėlių reikalų komisaras.
– Vyriausiasis pabėgėlių komisaras, taip, buvau jaunas pareigūnas.
– Tai buvo Irano krizės, Sovietų invazijos į Afganistaną metai. Daug pabėgėlių ir tada.
– Didžiuliai skaičiai.
– Tad ar sutiktumėte, kad dabartinė pabėgėlių krizė neturi precedento savo dydžiu?
– Ne. Tai krizė, bet ne pirma, turbūt ne paskutinė ir ne didžiausia, kokią esame turėję. Kai pradėjau 1979 m., buvo tikras pabėgėlių bumas. Visai netikėtai jų pasirodė apie 5–6 milijonus – Afganistane, Somalio pusiasalyje, Pietryčių Azijoje. Ir tuomet užtruko laiko, bet radome gana gerus sprendimus.
– Kokius?
– 8–9 dešimtmečių sandūroje Pietryčių Azijoje žmonės bėgo laiveliais, žuvo jūroje, tuo naudojosi piratai, žmonių kontrabandininkai lobo, šalys uždarinėjo sienas – tai ką nors primena?
– Žinoma.
– Puiku. Tad po kurio laiko diplomatų ir pabėgėlių komisaro biuro žmonių buvo nutarta sukurti stovyklas, kur bėgantieji būtų apklausiami ir pabėgėliai būtų atskiriami nuo migrantų, su jais būtų elgiamasi skirtingai. Pabėgėliai tarptautinės teisės traktuojami skirtingai. Migrantai irgi turi teisę ieškoti geresnio gyvenimo, bet jiems nesuteikiama tiek apsaugos, kaip nuo persekiojimo ar mirties bėgantiems žmonėms. Su šalimis, iš kurių bėgo migrantai, buvo sudarytos sutartys dėl šių žmonių sugrąžinimo, gavus užtikrinimą, kad tie žmonės nebus baudžiami.
Su Vietnamu buvo sudaryta sutartis, kad pabėgėliais laikytini žmonės ten lauktų stovyklose ir vėliau būtų perkelti į juos priimti pasirengusias valstybes. Taip per kelerius metus išsprendėme 2,5 mln. žmonių problemas. Ne taip skausmingai, tarptautinei bendruomenei pasidalinant jų naštą, ir visi šie žmonės dabar yra produktyvūs tų šalių, į kurias atvyko, piliečiai. Nesakau, kad dabar situacija ta pati. Dabar bėgama iš kitų valstybių ir daug baimės todėl, kad tai – islamo šalys, leidžiama augti ksenofobijai. Bet techniškai yra daug patirties, žinių ir pinigų tai pakartoti.
– Kas tuomet trukdo?
– Iš dalies – susilpnėjęs solidarumas. Ši problema kažkodėl laikoma Europos, o turėtų būti internacionalizuota. Jei europiečiai matytų, kad našta dalijasi žymiai platesnis pasaulis, žymiai lengviau sutiktų, kad ir Europa turi atsakomybę. Ir rugsėjo 19 d. vyksiančiame Jungtinių Tautų susitikime šalies generalinis sekretorius kalbės būtent apie tai. Europa dabar tiek užsiėmusi dabartine pabėgėlių krize, kad neturi laiko ir galimybių galvoti apie migracijos ir pabėgėlių srautus ateityje. Demografiniai, klimato pokyčiai, vandenynų lygio kilimas, maisto ir vandens trūkumas, technologijos visų rankose žada, kad ateityje migruos milijonai žmonių.
Reguliuojantys teisiniai susitarimai buvo sukurti prieš 70 metų. Jie turi būti pakeisti. Turi būti padidinti visų pasaulio šalių politiniai įsipareigojimai. Sugalvota, kaip su tuo tvarkysimės praktiškai, logistiškai. Kas bus, jei po 10 metų į Europą norės papulti 5 mln. žmonių, nes dėl jų valstybių sausrėjimo nieko nebegalės auginti, vandens jiems bus iki kaklo ar tiesiog nematys prošvaisčių, švietimo? Turime galvoti apie 10, 20, 30 metų. Problemos bus tokios didelės, kad ruoštis turime pradėti dabar.
Čia galiu pasisakyti optimistiškai. Pernai pasaulis sutarė dėl vadinamosios 2030 m. darbotvarkės. Tai fantastiškas žemėlapis visiems mums. Jei mums pavyks įgyvendinti labai ambicingus tikslus, kuriuos sau išsikėlė pasaulis – daug problemų, apie kurias čia kalbėjome dingtų. Tam turime 15 metų, bet tam reikia, kad būtų bendradarbiaujama kaip niekad anksčiau. Jau esame įrodę, kad tai įmanoma. Tūkstantmečio vystymosi tikslai buvo visai sėkmingi, pasaulyje perpus sumažinome skurdą. Tai nuostabus pasiekimas per 15 metų. Įrodėme, kad tai galime padaryti. Turime resursus, patirtį, žmonių. Reikia tik politinės valios ir tarptautinio solidarumo.
– Bet daug šalių dabar tiesiog izoliuojasi, bandydamos išvengti visų šių problemų.
– Sutinku. Nepadės.
– Kokią reikšmę tuomet visame tame pasauliniame pokytyje turi tokios mažos šalys kaip jūsų ar mano?
–Ta reikšmė vis auga. Reikia šalių su patirtimi, išmanymu. Lietuva – fantastiškas to, apie ką kalbu pavyzdys. Daliai žmonių tikint, kad gali padaryti viską patys, mums reikia pakeisti tą supratimą ir tam reikia tiltų tiesėjų – valstybių, kurių niekas netraktuotų kaip grėsmės, kurios neturėtų kažkokios stiprios savo darbotvarkės, galinčios susidurti su tuo, ko nori ar ne didžiosios pasaulio šalys. Tokios valstybės labai svarbios kaip tarpininkės. O dėl to, kaip Lietuva elgėsi tarptautinėje arenoje per pastaruosius 25 metus, ji įgijo nuostabų įgūdžių komplektą – taikdariškose misijose, kurdama taiką, tarpininkaudama, dalyvaudama Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, UNESCO ir būdama kitų organizacijų nare – kaip tarptautinė pilietė Lietuva labai aktyvi. Įgijote įgūdžių, kurie pasauliui labai svarbūs. Tiesiog turime juos panaudoti.
Naujausi komentarai