Jis priminė, kad 2022 metais Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių vadai parengė vadinamąjį Oršos planą, kurio didžioji dalis yra įslaptinta.

„Tai numato sąveikos priemones abipus sienos, tiek saugumo užtikrinimo, tiek atsakant į tam tikras grėsmes. Tai darbas dirbamas ties šia kryptimi, nes tai yra tiesiogiai susiję. Kitas klausimas būtų, jei lenkai mūsų negintų, kaip mes apgintume Suvalkų koridorių ir mes nueitume į tas detales. Suvalkų koridorius yra mūsų gynybos ir konkretaus planavimo darbotvarkėje“, – Žinių radijui antradienį kalbėjo K. Budrys.

Tai numato sąveikos priemones abipus sienos, tiek saugumo užtikrinimo, tiek atsakant į tam tikras grėsmes.

„Šioje vietoje nėra teisinių apribojimų visus tuos planus nusimatyti“, – pridūrė jis.

Taip jis kalbėjo I. Šimonytei praėjusią savaitę TV3 televizijos laidai „Dėmesio centre“ pareiškus, kad Lenkijoje egzistuojantys teisiniai apribojimai „nenumato pareigos“ siųsti karius į užsienį net ir vykstant karui, o tai galiotų ir kaimyninės Lietuvos užpuolimo atveju.

Vėliau I. Šimonytė patikslino neturėjusi omenyje, kad „lenkai mūsų negins“ o kalbėjusi apie konkrečius teisinius ribojimus, kuriuos su Lenkija siekiama spręsti „politiniu lygiu“. Premjerė taip pat sakė negalinti konkretizuoti, apie kokius ribojimus kalba.

Anot jo, diskusijas apie galimus Varšuvos apribojimus dėl karių siuntimo galėjo paskatinti buvę šios šalies gynybos planai.

„Pirmą kartą NATO daro regioninius planus, kurie yra operacinio lygmens. Tai reiškia, kad tai pirmieji planai, kuriuos gali pasikelti ir eiti įgyvendinti“, – kalbėjo patarėjas.

„(Anksčiau – BNS) operaciniai planai buvo nacionalinis dalykas, su tam tikru pasitelkimu labai greito reagavimo VJTF pajėgų. Mes matėme tam tikras detales, kurios buvo išslaptintos buvusio Lenkijos gynybos planavimo, kur matėme, kad gynybos linija viename iš etapų buvo matoma ties Vyslos upe ir panašiai“, – kalbėjo K. Budrys.

„Visame šitame kontekste, matyti dar ir Baltijos šalių gynybas atsietas nuo Lenkijos, na, matosi, iš kur galėjo atsirasti visi pasamprotavimai, kad Lenkijos pajėgos būtų anapus, o ne tenai“, – pridūrė jis.

Pasak patarėjo, pernai vasarą patvirtinus naujus regioninius gynybos planus, nebeliko „tokio pobūdžio neišsprendžiamų klausimų, kad kažkas tikrai nepereis kažkurio sienos kirtimo punkto“.

„Einame, dirbame su planais, žiūrime, kaip užtikrinti Suvalkų saugumą ir nekvestionuojame sąjungininkų įsipareigojimų, kaip aš tikiuosi, niekas nekvestionuoja Lietuvos įsipareigojimo prisidėti prie savo kaimynų gynybos, taip pat ir Lenkijos“, – sakė jis.

K. Budrys pabrėžė, jog prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos vadovas Andrzejus Duda (Andžejus Duda) reguliariai kalbasi apie vadinamojo Suvalkų koridoriaus gynybą.

Anot jo, tiek prieš NATO viršūnių susitikimą vykusios bendros Lietuvos ir Lenkijos karių pratybomis, tiek šiomis dienomis vykstančiomis pratybomis siekiama kuo dažnesnio Lenkijos pajėgų judėjimo per sieną, numatant bendras operacijas ir sąlygas, kur abiejų šalių kariai galėtų kartu veikti.

„Taikos metu kalbame apie pratybas, krizės metu kalbame apie hibridines situacijas, kaip jas atsakysime, ar (kaip atsakysime – BNS) karo metu“, – sakė K. Budrys.

Vis tik patarėjas pabrėžė, kad ne visi minėtos diskusijos apie Lenkiją aspektai yra teigiami.

„Ypač, kur mes kvestionuojame savo kaimynus. Išvis, Lietuvoje galime jausti tokio pasileidimo link kvestionavimo, tai mes Vokietijos sąjungininkus kvestionuojam, vieną kaimyną, kitą kaimyną, JAV pakvestionuojam. Pats iš savęs šitas dalykas nieko nekuria ir nieko papildomai nedaro, neatsakant į kitus klausimus“, – kalbėjo šalies vadovo atstovas.

G. Nausėda pirmadienį teigė, kad bendros Lenkijos ir Lietuvos karinės pratybos yra skirtos tam, kad šalys veiktų drauge.

Tuo metu Lietuvoje viešėjęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas sakė, kad abiejų valstybių solidarumas yra nekvestionuojamas. Pasak jo, kad nebūtų spekuliuojama šiuo klausimu, Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ir gynybos ministrai artimiausiu metu „nuspręs visas detales tam, kad nebūtų komunikacijos klausimų ir neaiškumų“.

Penktasis NATO straipsnis numato, kad vienos ar kelių iš Aljanso šalių ginkluotas užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Pagal šį straipsnį visos Aljanso narės turi sutarti imtis veiksmų, kad padėtų užpultai sąjungininkei. Vis dėlto tam, kad būtų imamasi veiksmų, reikalingas visų NATO šalių pritarimas.

Iki šiol šis straipsnis buvo aktyvuotas vieną kartą – 2001-aisiais, po JAV įvykusių rugsėjo 11-osios teroro išpuolių.