Baltijos šalių prezidentai, iki šios savaitės Europos Vadovų Tarybos (EVT) likus kelioms dienoms taręsi Taline, vieningai pabrėžė: ši savaitė Europai lemiama, priimti sprendimai nulems mūsų žemyno ateitį. EVT darbotvarkėje – klausimai dėl tolesnės paramos Ukrainai, derybų dėl Ukrainos prisijungimo prie ES pradėjimo, naujo sankcijų Rusijai paketo. Tačiau ne visi pasisako „už“.

Kokių padarinių neigiamas sprendimas turėtų ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai, visai Europai, „Kauno diena“ aiškinasi su ambasadoriumi ypatingiems pavedimams L. Linkevičiumi.

Sprendimai nesuveikė

– Kodėl būtent šis momentas vadinamas lemiamu ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai?

– Visas šis laikotarpis nulems ateitį. Matome, kad Ukrainoje beveik dvejus metus vyksta nepažabotas karas (iš tikrųjų jis vyksta nuo 2014 metų, bet pastaruosius beveik dvejus metus – aktyvūs veiksmai), tačiau Europa, JAV, apskritai tarptautinė bendruomenė nesugebėjo nieko reikšmingo tam priešpastatyti. Šiuo metu matome pastangas sugeneruoti papildomą paramą Ukrainai, tačiau abiejose Atlanto pusėse dėl to yra problemų.

Europoje siekiama pritarimo 50 mlrd. eurų paramos per kelerius metus paketui, kad Ukraina galėtų išgyventi, tolesnei karinei paramai ir politiniam sprendimui pradėti derybas dėl narystės ES. Tačiau viskas užstrigę dėl Vengrijos veto. Ši šalis ne pirmą kartą atvirai veikia prieš ES interesus. Anksčiau jai pavyko išsiderėti sau lengvatų, to tikisi ir dabar. Tai tęsiasi per ilgai.

O JAV dienomis skaičiuojama, kada baigsis resursai, kuriais ketinama padėti Ukrainai, tačiau Kongresas netrukus išsivaikščios šventėms. Volodymyras Zelenskis susitikinėja su prezidentu Joe Bidenu, gal gaus kažkokių pažadų.

Bet viskas vyksta labai sunkiai ir situacija stipriai įklimpusi – tiek Ukrainos kariniai veiksmai, tiek ir tarptautinės bendruomenės paramos pastangos. Todėl laikotarpis lemiamas ir kalbėti reikėtų ne tik apie Ukrainos likimą. Metas koreguoti tradicines Europos, kitų tarptautinių organizacijų susitikimų darbotvarkes ir pradėti žiūrėti, kodėl tos struktūros veikia neefektyviai, kodėl 12-tas sankcijų Rusijai paketas, kuris dabar per skausmus gimsta, nelabai ką nulemtų, ir kodėl ankstesni, turėję sugniuždyti Rusiją, nieko panašaus nepadarė. Rusija atsigavo, prieš pusmetį atsigavo ir jos karinė pramonė, dabar sugebanti pagaminti daugiau amunicijos nei JAV ir Europa kartu sudėjus.

Visada didžiavomės savo vienybe, bet dabar jos trūksta. Ir svarbu gal ne tiek vienybė, kiek efektyvi ir nevėluojanti reakcija į įvykius pasaulyje, ypač mūsų kontinente, o to irgi nėra.

Būtinybė: ES kaip organizacija turėtų labai stipriai susirūpinti, kaip ji veikia. / AFP nuotr.

– Paramos Ukrainai priešininkai JAV argumentuoja: jei proveržio pasiekti nepadėjo 100 mlrd. USD, tai ką padės dar 60 mlrd. Menksta ir europiečių entuziazmas padėti ukrainiečiams kariauti. Kokia išeitis, jei ir didelė parama nedavė laukto rezultato?

– Išeitis – vykdyti savo pažadus, o pažadai buvo padėti, kiek reikės, iki galo. Juo labiau kad šis karas yra alinimo karas iš abiejų pusių. Prieš dvejus metus buvusi situacija jau pasikeitė. Rusija kol kas atsilaikė, bet tai nereiškia, kad atsilaikys amžinai. Juk iš vienos pusės – Europa ir JAV, šeštadalis pasaulio ekonomikos, o iš kitos pusės – turinti labai daug problemų, patirianti ES sankcijas, nors ir nepakankamai efektyvias, Rusija. Vakarai turi susitelkti, kad pasiektų rezultatą.

Galbūt tiesiai ukrainiečiams ir nesakoma – sėskite derėtis ir atiduokite dalį teritorijos, bet komentatoriai apie tai daug kalba. Tačiau jei dabar būtų padaryta pauzė, ji nieko bendra su taika neturėtų, tai būtų tik pauzė kare ir ji Rusijos būtų išnaudota vėl sukaupti jėgas. Neturime to leisti, ir apie tai turi būti labai rimtai kalbama visuose Europos ir transatlantiniuose forumuose.

Nekibs į atlapus NATO?

– Kiek pagrindo turi diskusijos, kad Rusija nesustos ties Ukraina?

– Panika, kad Rusija tuoj užpuls visą pasaulį, nepamatuota, nes rusai pirmiausia turėtų susitvarkyti Ukrainoje, o tai nėra taip paprasta. Be to, ji dar turi ambicijų kitose valstybėse – užšaldytas konfliktas Padniestrėje, Moldovoje, Sakartvele. Tad Rusijai pulti į atlapus NATO būtų visiška beprotybė, tą, matyt, supranta ir karo vadai Rusijoje. Jiems reikia atstatyti savo pajėgumus, klausimas, kiek metų tam reikės.

Bet negalime nuleisti rankų, negalime pavargti. Labai keista, kai pavargsta ne tie, kurie kariauja, o tie, kurie padeda finansiškai ir politiškai. Klausimas ne tas, ar galioja mūsų įsipareigojimai Ukrainai, bet ar galioja mūsų įsipareigojimai ginti savo vertybes, ar demokratija pajėgi ir nori apsiginti, kai yra grėsmė, ar pasauliui madas diktuos autokratijos su savo ginkluotos jėgos demonstravimu ir pasaulio tvarkos keitimu, o tokių ambicijų jie neslepia. Tai pastatyta ant kortos ir tai nėra tik Rusijos karas prieš Ukrainą, tai tvarumo testas Vakarų propaguojamoms vertybėms.

Čia turėtų atsirasti lyderystė, o jei jos pritrūks ir bus reaguojama tik į tuos įvykius, kuriuos diktuoja tos brutalios jėgos, progreso nepasieksi. Reikia išnaudoti ne tik ekonominį potencialą, nes Vakarai vienareikšmiai visomis prasmėmis yra stipresni, bet rasti būdus ir įrankius, kaip mobilizuotis ir reaguoti į dabartinę situaciją. To iki šiol neišmokome ir tai tampa vis didesne problema.

– Sakote, nereikia panikuoti, kad Rusija gali užpulti ir NATO šalį. Po Aljanso viršūnių susitikimo Vilniuje atsirado viltis, kad prireikus sulauktume realios pagalbos čia ir dabar. Ar nauji gynybos planai jau tampa realybe?

– Panikuoti niekada nereikia, nes panika – blogiausia, kas gali atsitikti krizės metu. Reikia daryti savo darbą ir suprasti, kad vieni vargu ar galime apsiginti, kokia bebūtų mūsų ginkluotė, kiek bebūtų skirta lėšų gynybai, nors tai reikia daryti adekvačiai, jei norime palaikymo iš savo sąjungininkų.

Tai, kad dabar mūsų šalyje dislokuoti tarptautiniai kontingentai – saugumo ženklas, didelė karinė, moralinė ir psichologinė paspirtis. Pagal visas išgales turime didinti savo, kaip juos priimančios šalies, pajėgumus, pavyzdžiui, kurdami sąlygas dislokuoti Vokietijos brigadą.

O po paskutinio NATO susitikimo atsirado postūmis: gynybos planai žymiai efektyvesni, karinė NATO vadovybė įgavo įgaliojimus užpildyti juos turiniu, ne leisti okupuoti savo teritorijas, o atgrasyti ir ginti jas nuo pirmųjų grėsmės požymių. Reikia užpildyti mūsų regione esančias spragas, pirmiausia susitelkiant į oro gynybą, ir šie procesai jau vyksta.

Žinoma, tam reikia didesnių išlaidų gynybai. Ši sritis Aljanse buvo apleista. Europa turi susirūpinti savo saugumu, negalima tikėtis, kad JAV apmokės visas sąskaitas. Atsiranda idėjų apie strateginę Europos autonomiją, bet turėtume pasistengti labiau susitelkti, būti vieningesni.

Juo labiau kad JAV artėja prezidento rinkimai ir sunku nuspėti, kas juos laimės. Jei subyrėtų transatlantinė vienybė, būtų didžiulė dovana ne tik Rusijai, bet ir kitiems totalitariniams pasaulio režimams.

Lengva nebuvo niekad, bet dabar tikrai lemiamas momentas. Didžiausias mūsų interesas – kad NATO išliktų efektyvi, o ES ekonomine prasme stipri ir vieninga. Į tai reikia sutelkti visą dėmesį.

– Bet JAV rinkimų įkarštyje net kyla idėjos, kad JAV turėtų išstoti iš NATO.

– Iki šiol paramos Ukrainai klausimai sulaukdavo tam tikro konsensuso tarp pagrindinių partijų, dabar sudėtingiau, nes rinkimuose visi turi savo interesų. Bet vis tiek manau, kad ir Respublikonų, ir Demokratų partijų branduolys puikiai suvokia NATO prasmę ir reikšmę. Nėra taip paprasta vieno žmogaus užgaidomis sugriauti stiprų tiek metų egzistuojantį Aljansą, į kurį daug investuota ir kurio išlikimu suinteresuotos ne tik Europos valstybės, bet ir JAV. Tačiau akivaizdu ir tai, kad tam tikri rinkimų rezultatai gali atnešti naujų iššūkių.

Bet viskas vyksta labai sunkiai ir situacija stipriai įklimpusi – tiek Ukrainos kariniai veiksmai, tiek ir tarptautinės bendruomenės paramos pastangos.

Organizacijos bejėgės

– Ką realiai keistų derybų pradėjimas dėl Ukrainos narystės ES?

– Nereikia įsivaizduoti, kad vos prasidėjus deryboms Ukraina įstos į ES. Tai ilgas ir sunkus darbas, nes reikia suderinti teisinę bazę su ES, atlikti begalę reformų. Visoms valstybėms tai užtrunka, mums prireikė dešimties metų. Bet šis postūmis ukrainiečiams reikalingas politiškai ir morališkai, kad jie žinotų, jog yra kelyje į narystę.

O tai stabdydama Vengrija griauna pasitikėjimą ES, žlugdo jos vienybę, efektyvumą, įvaizdį. ES kaip organizacija turėtų labai stipriai susirūpinti, kaip ji veikia, ji negali to toleruoti. Europos Parlamentas savo rezoliucijose ne pirmą kartą rekomendavo pradėti taikyti daugumos balsavimo procedūrą bendros užsienio politikos klausimais, tokiais kaip sankcijos, plėtra, ES misijos. Ir tai reikia peržiūrėti ne tada, kai viskas pradės byrėti, o kol dar nesubyrėjo, kol galima matyti kažkokias perspektyvas.

– Tai gal reikia ir galimybės pašalinti nares, kurios nesilaiko organizacijos vertybių?

– Ir kitose tarptautinėse organizacijose nėra aiškaus mechanizmo, kaip tai padaryti. Kai po karo apie 50 valstybių sukūrė Jungtines Tautas (JT), niekam nė į galvą neatėjo, kad kas iš penkių privilegijuotų Saugumo tarybos narių užuot saugoję pasaulį imtų griautų jo pamatus, kaip dabar daro Rusija. Esant tokiai situacijai organizacija ne tik kad negali veikti, bet net negali priimti padorios rezoliucijos, nes ji vetuojama. Visi dūsauja, kad negerai, bet niekas nesiima iniciatyvos iš esmės tai keisti, nors žlunga pasitikėjimas ne tik JT, bet ir tikėjimas, kad pasaulyje egzistuoja tarptautinė teisė.

Ir ES nėra mechanizmo, kaip pašalinti ar suvaržyti narę, kuri veikia prieš ES. O laikas nelaukia, procesai pasaulyje vystosi nepalankia linkme.

Reiktų prisiminti savigarbą ir labai rimtai susimąstyti, ar demokratija šiais neramiais laikais gali ir nori apsiginti, ar turi politinės valios, ar neužleis iniciatyvos autokratijoms, kurios tvarkys pasaulį kitais metodais, neturinčiais nieko bendra su teisės viršenybe.