Anksčiau publikuotame rašinyje apie seseris Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę pasakota, kaip jos stovėjo prie nepriklausomybės ištakų, apie jų gyvenimą Lietuvoje. Antroji rašinio dalis – apie moterims tekusią emigrančių dalią.

Išgelbėjo vairuotojas

Primename, kad visa tai parašyta Ingridos Jakubavičienės monografijoje "Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė".

1938–1939 m. J.Tūbelienei buvo labai skaudūs – jos vyras, visiškai netausojęs savo sveikatos bei ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė. Šeima liko be pagrindinio maitintojo, nes J.Tūbelienė anuomet jau niekur nedirbo. Netrukus užgriuvo kita nelaimė – okupacija. Kai jos sesers Sofijos Smetonienės šeima jau pirmąją sovietų okupacijos dieną paliko Lietuvą, Jadvyga neskubėjo to daryti. Ji manė, kad sovietai nelies našlės su septyniolikmete dukra.

Deja, J.Tūbelienė smarkiai klydo. Vėliau paaiškėjo, kad ji buvo įtraukta į NKVD sudarytą likviduotinų asmenų sąrašą.

Tai nujautė buvęs J.Tūbelio asmeninis vairuotojas, kuriam pavyko įkalbėti našlę skubiai palikti okupuotą Lietuvą.

Apgalvotas prezidento sprendimas

Prezidentas Antanas Smetona naktiniame Vyriausybės posėdyje, kai buvo priimtas SSRS ultimatumas Lietuvai, pasisakė už karinį pasipriešinimą sovietų kariuomenei. Deja, taip galvojančiųjų Vyriausybėje buvo mažuma.

Priėmus SSRS ultimatumą, prezidentas su šeima nutarė išvykti, bet neatsistatydinti. Tai buvo apgalvotas A.Smetonos žingsnis – ministras pirmininkas Antanas Merkys, likęs eiti jo pareigas, pagal 1938 m. Konstituciją neturėjo teisės pasirašyti dokumentų, pražūtingų Lietuvos valstybei. Tačiau toks prezidento sprendimas neapsaugojo valstybės nuo jai jėga primestų, Lietuvos Konstituciją laužančių sprendimų, nors ir apsunkino sovietų pastangas teisiškai inkorporuoti Lietuvą į SSRS.

Sofija atvažiavo sunkvežimiu

A.Smetona nujautė artėjančią okupaciją – kelios dienos prieš šį įvykį jis išsiuntė žmoną į Užugirį surinkti būtiniausių daiktų, jei tektų trauktis iš Lietuvos ir užsienyje suformuoti egzilinę Vyriausybę.

Kai 1940 m. birželio 15-ąją mūsų Vyriausybė priėmė SSRS ultimatumą, prezidentienė su daiktais sunkvežimyje vėlų tos pačios dienos vakarą iš Užugirio atvažiavo į Kybartus. Ten pat atvyko ir likę šeimos nariai.

Situacija pasienyje buvo  įtempta. Lietuvos kariškiai ir šauliai Kybartuose laikė atsukę šautuvus į savo prezidentą. A.Smetoną lydėjęs gen. Kazys Musteikis nieko nelaukęs peršoko pasienio užkardą ir vokiečių pasieniečiams paaiškino, kokie asmenys pageidauja pereiti sieną.

Prezidentui buvo patarta nedelsiant aplinkiniais takais pereiti sieną nelegaliai, o atsidūrus Vokietijos pusėje oficialiai paprašyti prieglobsčio. Taip ir buvo padaryta ties Eitkūnais.

Šeimai trukdė išvažiuoti

Naktį į Kybartus atvažiavo Lietuvos Vyriausybės delegacija ir ėmė įkalbinėti A.Smetoną grįžti. Įdomu, kad delegacija pirmiausia su tokiu prašymu kreipėsi į S.Smetonienę, kuri atsakė, kad prezidentas jokiu būdu to nedarysiąs.

Tuo metu ji su sūnaus ir dukros šeimomis niekaip negalėjo gauti oficialaus Vyriausybės leidimo išvykti iš Lietuvos. Pagaliau po kelių valandų telefono pokalbių su aukščiausiais šalies pareigūnais Marijai Smetonaitei pavyko išgauti tokį leidimą.

Kadangi Vokietija anuomet nenorėjo gadinti santykių su SSRS, atvykusią į jų šalį Smetonų šeimą apstatė gestapo pareigūnais ir draudė be leidimo net į gatvę išeiti. Tad vienintelis iš trijų Baltijos valstybių išlikęs gyvas ir laisvas prezidentas pradėjo rūpintis šeimos išvykimu į JAV.

Šaltas dušas JAV

Po ilgos kelionės laivu į Niujorką Smetonų laukė nauji nemalonumai – Lietuvos pasiuntinybei vadovavęs Povilas Žadeikis "nerado" keturių aukštų, 31 kambario pasiuntinybės pastate vietos prezidento šeimai laikinai apsistoti. Tačiau P.Žadeikis, anot Sofijos, "šiek tiek pakrutėjo" Jungtinėse Valstijose užšaldytų Lietuvos pinigų klausimu – prezidentui buvo skirta lėšų pragyvenimui, kurių dalį jis atiduodavo žmonos seseriai Jadvygai su dukterimi, kol šios atsistojo ant kojų.

I.Jakubavičienės monografiją recenzavęs prof. dr. Juozas Skirius, tyrinėjęs P.Žadeikio korespondenciją, aptiko dokumentų, kad pasiuntinys vis dėlto rūpinosi A.Smetonos šeimos apgyvendinimo reikalais.

Padėjo lietuvis verslininkas

Daugiausia Smetonų šeimai pagelbėjo JAV lietuvis verslininkas Juozas Bachunas – 1941 m. pavasarį prezidentas su šeima apsigyveno jo vasarvietėje "Tabor fermoje", Mičigano valstijoje. Įdomu tai, kad ši įspūdinga ferma vėliau tapo prezidento Valdo Adamkaus nuosavybe.

Iš pradžių Smetonų šeima, išvykusi su nedidele suma kišenėje, vertėsi gana sunkiai. Sofijai reikėdavo gerokai pasukti galvą rengiantis į oficialius priėmimus – jos spintoje kabėjo vos keli atsivežti išeiginiai drabužiai. Tad Smetonų šeima pradėjo vis rečiau lankytis įvairiuose aukšto lygio renginiuose, apsigyveno viename name Klivlande drauge su sūnaus Juliaus, dirbusio fabrike, šeima. Buvusi prezidentienė prižiūrėjo vaikaičius, plovė indus, dirbo kitus kasdienius darbus.

Lemtingas gaisras

1944 m. sausio 9-osios rytą Klivlando name, kur gyveno abi Smetonų šeimos ir viena amerikiečių šeima, kilo gaisras. Jį JAV laikraščiai aprašė pirmuosiuose puslapiuose. Prezidento sūnus ir žmona išbėgo iš namo neapsirengę, o štai A.Smetona, leisdamasis laiptais žemyn, sumanė grįžti pasiimti kailinių. Jis po ką tik persirgto gripo dar jautėsi per silpnas išeiti laukan neapsirengęs. S.Smetonienė, nuskubėjusi į pirmąjį aukštą, ten laukė nusileidžiančio laiptais vyro, tačiau atbėgusi kaimynė ištempė ją jėga iš gaisro apimtos zonos. Į gaisravietę grįžęs sūnus Julius mėgino gelbėti tėvą, tačiau buvo priverstas palikti dūmuose paskendusį namą basas ir vienmarškinis – tai aprašė Juozas Tysliava, atvažiavęs į A.Smetonos žūties vietą.

Gaisrininkai rado A.Smetoną mirusį antrajame namo aukšte, kur gyveno sūnaus Juliaus šeima. Našle tapusi Sofija su sūnaus šeima trumpam rado prieglobstį gretimame name. Užgesinus rūsyje kilusį gaisrą, paaiškėjo, kad išliko nemažai daiktų ir, svarbiausia, A.Smetonos rankraščiai. "Margučio" redakcija tuomet rašė, kad, mirus prezidentui, Amerikos lietuviai nepaliaus kovoję dėl savo krašto išlaisvinimo, tačiau kairioji lietuvių išeivijos spauda nepraleido progos pasityčioti iš prezidento mirties.

Sofija padėjo tautiečiams

Našlė Sofija paguodos ieškojo pas artimuosius. Suprantama, jautriausiai jos tragediją suprato taip pat našlė sesuo Jadvyga. Po vyro mirties prezidentienei, gavusiai 175 dolerių per mėnesį pensiją, vėl padėjo tas pats J.Bachunas, pakvietęs ją pagyventi Floridoje. Po kelių mėnesių Sofija išvyko pas seserį Jadvygą į Vašingtoną. Abi seserys buvo vienišos, nes jų vaikai, sukūrę savo šeimas, gyveno atskirai.

1945 m. pabaigoje Sofija sugrįžo į Klivlandą ir apsigyveno sūnaus Juliaus šeimoje, kur šeimininkavo – prižiūrėjo anūkus, daržą, skalbė, lopė, adė. Rasdavo laiko ryšiams su lietuvių bendruomene, visuomeninei veiklai. Prezidentienė susirašinėdavo su Lietuvos konsulu Čikagoje, kuris padėdavo jai surasti lietuvių Vokietijoje ieškomas gimines, pabėgusias nuo antrosios sovietų okupacijos. Be to, ir prezidentienės brolio Tado šeima vargo pabėgėlių stovykloje Vysbadene.

Vienintelis J.Tūbelienės romanas

1968 m. Vėlinių išvakarėse 83 metų S.Smetonienė sunegalavo ir buvo paguldyta į ligoninę, kur ir mirė gruodžio pabaigoje. Apie prezidentienės mirtį pranešė visa lietuviška Amerikos spauda. S.Smetonienė buvo palaidota šalia savo vyro Knollwood‘o mauzoliejuje. Taip baigėsi vienos iš garsiųjų seserų, pakilusios iki tarpukario Lietuvos elito viršūnės, žemiškoji kelionė, kupina pakilimų ir staigių nusileidimų. 1975 m. prezidento ir jo žmonos palaikai buvo perkelti į Klivlando priemiesčio Čardono "Visų sielų" mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.

S.Smetonienės sesuo Jadvyga, 1940 m. atsidūrusi Europoje, kur nuo seno turėjo daug ryšių, mėgino per pažintis įsikurti kurioje nors saugioje Europos šalyje. Dėl šio tikslo net buvo atnaujinusi neilgu romanu virtusią pažintį su tuomečiu JAV ambasadoriumi Paryžiuje Viljamu Bulitu jaunesniuoju. Būtent jis padėjo J.Tūbelienei su dukra gauti įvažiavimo į JAV vizas, o 1952 m. joms išimties tvarka buvo suteikta JAV pilietybė.

Dėstė rusų kalbą

Pasak monografijos autorės I.Jakubavičienės, Jadvygai labai patiko Niujorkas, į kurį atvyko iš Europos. Čia ji gan greitai suvokė, kad A.Smetonai nepavyks suvienyti JAV lietuvių išeivijoje, todėl ji nusprendė pasišvęsti pedagoginiam darbui – įsidarbino rusų kalbos dėstytoja viename garsiame kalbų institute.

J.Tūbelienė jautriai išgyveno dėl lietuvių komunistų laikraščių pilamo purvo ant A.Smetonos šeimos, kuri iki pat prezidento mirties padėjo jai finansiškai. Finansiniai Jadvygos reikalai pagerėjo 1952 m., kai ji pradėjo dėstyti dabar vadinamame Krašto apsaugos kalbų institute, kur kalbų mokėsi aukščiausi JAV vyriausybės, žvalgybos, kariuomenės vadovybės pareigūnai. Iš šio gerai apmokamo darbo J.Tūbelienė išėjo sulaukusi 80 metų. Šis darbas, vienintelio Jadvygos anūko Peterio Kuhlmanno nuomone, buvo dar viena JAV ambasadoriaus V.Bulito dovana buvusiai labai artimai savo bičiulei.

Draugavo su Lozoraičiais

Įsimenančią, patrauklią J.Tūbelienės išvaizdą patvirtina tas faktas, kad ją, atvykusią į Paryžių po 40 metų ir užėjusią į tą pačią kavinę, kurioje mėgo lankytis Paryžiaus taikos konferencijos laiku, atpažino vienas iš kavinėje tebedirbusių padavėjų.

Net ir sulaukusi 80 metų Jadvyga gebėjo spontaniškai susiorganizuoti kelionę ir išvykti keliems mėnesiams į Europą, kur nuo seno turėjo draugų. Ji artimai draugavo su Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio šeima, gyvenusia Lietuvos atstovybėje Vatikane, kuri išliko per visą sovietų okupaciją. Po A.Smetonos mirties S.Lozoraitis tapo svarbiausia diplomatinio korpuso figūra, su kuria buvo siejama kova už Lietuvos laisvę tarptautinėje arenoje.

Išėjusi į pensiją J.Tūbelienė apsigyveno Floridoje, o savo gyvenimo kelią užbaigė lietuvių vienuolių slaugos namuose Putname. Deja, jos artimieji nepaveldėjo asmeninio jos archyvo, o gal ji sąmoningai jį sunaikino, nenorėdama atskleisti visų savo išgyvenimų.

J.Tūbelienė mirė 1988 m., sulaukusi 97 metų. Palaidota Putname. Antkapiniame paminkle iškaltas Bernardo Brazdžionio ketureilis: "Aš priglaudžiau prie žemės širdį / ir ji Tėvynės balsą girdi / ir Amžinybėje žvalgaus/ gimtosios Lietuvos dangaus."

Palikuonys JAV

Smetonų giminę už Atlanto pratęsė sūnus Julius (duktė Marija vaikų neturėjo). Jo vyriausias sūnus Antanas Algirdas (jau miręs) tapo pianistu ir muzikos mokytoju, vedė pianistę Lois Pačuki, susilaukė dviejų dukterų, kurios su motina gyvena Kalifornijoje. Antanas Algirdas yra vienintelis prezidento palikuonis, kuris lankėsi Lietuvoje ir siekė čia įamžinti A.Smetonos ir S.Smetonienės atminimą bei susigrąžinti seneliams priklausiusį turtą. Dėl daugelio biurokratinių kliūčių to įgyvendinti jam nepavyko.

Antrasis Juliaus sūnus Juozas Mindaugas, gimęs 1940 m. Berlyne, nuo vaikystės buvo ligotas, šeimos nesukūrė, tad visą gyvenimą praleido tėvų namuose.

Šiuo metu Klivlande gyvena jauniausias Juliaus Smetonos sūnus Vytautas Julius, kuris taip pat tapo puikiu pianistu, bet buvo priverstas (reikėjo išlaikyti šeimą su septyniais vaikais) tapti finansininku. Vis dėlto motinos pianistės Birutės Nasvytytės-Smetonienės (Juliaus Smetonos žmonos) įskiepyta meilė muzikai nugalėjo – 2013 m. Vytautas Julius grįžo prie koncertinės veiklos.

Liūdna, kad Tūbelių šeimos atšaka JAV baigiasi sulig Peteriu Kuhlmannu – jo vienintelis sūnus Mikah žuvo sulaukęs 21 metų.