Taip LRT RADIJUI sako dramaturgas Marius Ivaškevičius. Anot jo, iki rugpjūtį surengto Atminties maršo Molėtuose daug inteligentų neturėjo nuovokos apie tai, kad lietuviai dalyvavo žydų žudynėse ir kiek buvo nužudytųjų, Izraelyje ir Amerikoje gyvenantys žydai tik po renginio ėmė tarti žodį „Lietuva“.

– Kaip jaučiatės tapęs LRT RADIJO 2016-ųjų „Metų žmogumi“?

– Manau, kad tai įvertinimas to, kas įvyko Molėtuose, to, kas vyksta mūsų sąmonėje, mūsų norėjime atsikratyti tos tamsios praeities. Kai prieš porą savaičių sužinojau, kad mane nori skelbti „Metų žmogumi“, buvo labai netikėta. Man asmeniškai, tai yra įvertinimas viso to, kas įvyko.

– Buvote vienas pagrindinių Atminties maršo Molėtuose iniciatorių. Kodėl būtent jūs? Kodėl iki šiol niekas tokios iniciatyvos nesiėmė?

– Nebuvau iniciatorius, labiau buvau išprovokuotas to, kad Molėtų žydų palikuonys, su Tzvi Kritzeriu priešakyje, nutarė surengti maršą rugpjūčio 29-ąją, 75-ųjų metinių dieną, kai Molėtų žydai buvo išvesti ir sušaudyti.

Prie jų prisijungiau gana vėlai. Iki tol buvau pasižadėjęs padėti, bet kurį laiką net nebuvau tikras, ar dalyvausiu pats. Vėliau supratau, su kokiomis kliūtimis jie susiduria ir manyje pabudo kažkoks pyktis ar gėdos jausmas. Supratau turintis dėti visas jėgas, kad maršas tikrai įvyktų ir jame dalyvautume mes, lietuviai.

– Kada atsirado žymusis jūsų straipsnis „Aš – ne žydas“?

– Straipsniai buvo du, tai antrasis. Pirmasis vadinosi „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“, jis pasirodė gegužę. Antrasis, kvietimas į maršą, pasirodė rugpjūtį, likus porai savaičių iki įvykio.

– Kokios buvo tos kliūtys, kurios jus įkvėpė?

– Gal net nepavadinčiau to kliūtimis, tai – mano miestelio abejingumas šiam renginiui. Ir apskritai – abejingumas šiai atminčiai. Tame abejingume aš pamačiau ir savo paties abejingumą. Mane tai labiausiai išgąsdino.

Juk iš Izraelio atvažiuoja žmonės ir bando pakeisti ar iš naujo pastatyti paminklą savo žuvusiems artimiesiems vietoje, kur jie buvo nužudyti. Ir niekas iš mūsų nepuola sakyti, kad padarysime tai patys, tai mūsų pareiga. Vyrauja tarsi nuomonė – darykite, mes jums netrukdysime, bet iš mūsų nieko nesitikėkite. Tai mane tuo metu labai gąsdino. Ačiū Dievui, per tą laiką viskas stipriai pasikeitė.

– Atminties maršas Molėtuose vyko nuo buvusios sinagogos vietos iki masinės žudynių kapavietės. Spauda rašė, kad tai savotiška skola dėl to, jog per 75-erius metus šiems, iš miestelio išnykusiems žmonėms, trūko nuoširdžios mūsų visų atminties. Kodėl to nebuvo?

– Turbūt kiekvienai tautai pats sudėtingiausias dalykas, apmąstant savo praeitį, – pripažinti padarytus nusikaltimus. Mes nesame išimtis, visiems tai padaryti buvo sunku. Kodėl tai taip užsitęsė, yra keli atsakymai. Per 50 sovietų okupacijos metų šis klausimas buvo užkastas, visos aukos buvo įvardijamos kaip sovietų piliečių aukos, atmetant etninę pusę. Buvo bandoma užglaistyti, kad iš tiesų ten buvo žydai, kad lietuviai taip pat dalyvavo žudynėse. Šiuo klausimu kiek užtrukome, tačiau per 25-erius metus visgi sugebėjome tų jėgų savyje surasti. Nesakau, kad viskas padaryta, bet padaryta pradžia.

– Kaip manote, ar tas Holokausto aukų minėjimas Molėtuose nuo mūsų visų nuėmė bent dalį kaltės jausmo? Ar sutiktumėte, kad 2016-ieji galėtų būti žydų Holokausto suvokimo Lietuvoje metai?

– Viskas priklauso nuo to, kas bus toliau. Galbūt 2025-aisiais galėsime sakyti, kad 2016-ieji buvo lūžio metai. Tačiau jei vėl įgriūsime į tylą ir užmarštį, 2016-ųjų vertės nebeliks. Labai svarbu, kad tai tęstųsi.

Tačiau šiais metais tikrai įvyko daug dalykų. Vien jau Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kuri supurtė, šokiravo Lietuvą faktais ir detalėmis. Šie metai buvo suvokimo metai. Manau, tikrai atsitiko tai, kad dauguma žmonių apskritai suprato ir sužinojo, kas įvyko 1941-aisiais. Net daug labai inteligentiškų žmonių neturėjo nuovokos apie tai, kad lietuviai dalyvavo žudynėse, kokie buvo nužudytų žydų mastai ir t. t.

– Jūsų straipsnis „Aš – ne žydas“ sulaukė tarptautinio dėmesio, buvo išverstas į anglų ir kitas kalbas. Kokie atsiliepimai apie jį?

– Girdėjau pavienius atvejus, kad žydai Izraelyje ar Amerikoje, perskaitę straipsnį ir išgirdę apie tai, kas vyko Molėtuose, pradėjo tarti žodį „Lietuva“. Įvyko kažkoks atšilimas, nors jie patys buvo iš čia kilę ir kažkaip išsigelbėję. Po to, kas čia įvyko, daug žydų mums atleido.

– Ar neketinate ateityje, savo kūryboje, plėtoti Holokausto temos?

– Nesinori spekuliuoti šia tema ir ant jos statyti savo karjerą. Kol neatsirado kažkokios ramybės neduodančios istorijos, kurią turėčiau paversti drama, filmu ar romanu, dirbtinai to tikrai nedarysiu.

– Jūs įvardijamas kaip prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas. Kuris kūrybos žanras jums artimiausias?

– Šiuo metu labiausiai esu dramaturgas, šis žanras tarsi užgožia visus kitus. Kažkada buvau prozininkas, bet nuėjau į dramą, tai – viena iš mano kūrybos dalių. Tačiau atsitiko taip, kad drama mane įtraukė ir atėmė laiką iš kitų sričių. Tad užtektų mane vadinti dramaturgu. Režisūra yra labiau mano hobis, kai pavargstu būti vienas. Juk rašymas – vienatvė, o kartais norisi sociumo, žmonių. Tuomet susigalvoju kokį filmą, kad aplink būtų šimtas žmonių.

– Literatūros kritikai jus labiausia vertina kaip dramaturgą. Kaip pats vertinate savo dramos kūrinius?

– Jie gyvuoja, o aš dabar esu kitoks, nei tada, kai juos rašiau. Aš tikrai labai patenkintas, kad susitikome su Rimu Tuminu ir jis man, tada mažai žinomam dramaturgui, pasiūlė parašyti pjesę. Tam tikra prasme, tai buvo sėkmė. Gal dėl to iki šiol ir esu dramaturgas. Iš tiesų, dramaturgija yra slidus dalykas – jei šiek tiek nuslysti nuo sėkmingo kelio, gali greitai prarasti motyvaciją rašyti pjeses.

– Ar dėl pjesių, parašytų rusų kalba ir rodomų Maskvoje, nesulaukiate replikų, kad jus galima pristatyti ne tik kaip lietuvių, bet ir rusų rašytoją ir dramaturgą?

– Manęs negalima vadinti nei rusų rašytoju, nei dramaturgu vien dėl to, kad pabandžiau „sugroti“ ta kalba. Esu parašęs scenarijų anglų kalba, bet netapau nei anglų, nei amerikiečių scenaristu. Pjesės parašymas rusų kalba man buvo tam tikras iššūkis.

Rašydamas „Madagaskarą“ nusprendžiau apsunkinti sau sąlygas ir sumaniau rašyti neegzistuojančia kalba, arba – stilizuota tarpukario kalba. Kartais sau užsikeli didesnį iššūkį, nei gali įveikti, bet tai tampa varikliu.

– Maskvoje Mindaugas Karbauskis stato jūsų pjesę „Išvarymas“. Ar tai ta pati pjesė, kurią galėjome matyti Lietuvoje? Gal ji pritaikyta ir perrašyta?

– Pjesė ta pati. Ji jau pasirodžiusi Rygoje ir Taline. Tarkime, Rygoje, ji buvo adaptuota – lietuviai joje buvo paversti latviais ir sukurta tokia latviška pjesė. Tačiau šiuo atveju tai nebūtų suveikę – tokių rusų emigrantų Londone ir visoje Didžiojoje Britanijoje nėra.

Tačiau yra kalbų, kad pjesė gali būti aktuali Rusijai, tiksliau – Maskvai. Ko gero, tuo, kad Maskva yra megapolis, kaip ir Londonas. Jame britų vaidmenį atlieka rusai, turtingi maskviečiai, o lietuvių ir lenkų – ukrainiečiai, moldavai, uzbekai ir t. t.

– Kaip ilgai ketinate tęsti kūrybinę draugystę su lietuvių režisieriais, dirbančiais Rusijoje?

– Nežinau kiek ilgai, manau, kad nelabai. Anksčiau ten statytos mano pjesės nesulaukdavo didelės sėkmės. Bet prieš trejus metus įvykusi premjera „Kantas“ pasisekimo sulaukė, spektaklis iki šiol – anšlaginis.

Man kirbėjo noras, pagunda su Rusijos publika, su Rusijos teatru paėjėti į gilesnį dialogą. Žinoma, prasidėjus karui Ukrainoje, buvo momentas, kai jaučiausi nebeturintis moralinės teisės ten dirbti. Tuo metu buvau bepradedantis rašyti pjesę apie Levą Tolstojų, bet įvykiai mane labai sukrėtė.

Ilgai svarsčiau ir supratau, kad jei L. Tolstojus šiandien būtų gyvas, jis būtų pats didžiausias sistemos opozicionierius. Priėmiau sprendimą, kad geriau dalyvauti ten, bandant į tą šalį stumti man artimas vertybes, nei užtrenkti duris ir laukti, kas iš ten atsiris.

– Lietuvos ir Rusijos santykiams šie laikai ne patys geriausi. Kaip tai matote jūs, kai ten nuvykstate?

– Iš žmonių, su kuriais aš bendrauju, to nelabai matyti ar justi. Dauguma tų žmonių – labai liberalių ir antirežiminių nuostatų. Žinoma, bendrauju tik su tam tikru ratu žmonių. Kartais atsiranda vienas kitas, paveiktas propagandos ir rusiško imperializmo, bet tai reti atvejai, po tam tikros alkoholio dozės.

Manau, kad kažkokios ypatingos neapykantos Lietuvai rusai tikrai nejaučia. Yra bendra opinija, suformuoja televizijos ir propagandos, kad jie iš visų pusių – apsupti priešų. Mes, galbūt, tiesiog esame tie mažiukai, kurie jų nemyli.

– Kiek jums aktualus Lietuvos dabartinis politinis gyvenimas?

– Kol kas, manau, yra varnų šaudymas, norint parodyti, kad stipriai veikiama. Tačiau rimtesniems darbams, kurių rezultatai būtų matyti, reikia ilgesnio laiko. Visgi, nė viena valdžia niekada nėra tiek dėmesio kreipusi į kultūrą.

Būdavo labai apmaudu, kai eidavai už ką nors balsuoti, rinkimus laimėdavo tavo partija, bet ji numesdavo kultūros ministro portfelį kokiai trečiai ar ketvirtai koalicijos partijai. Tuomet suprasdavai, kad labai liūdna, jog valstybė nesuvokia kultūros prasmės ir esmės, kad tai – gerokai sudėtingiau ir svarbiau, nei namų statybos.