Pusę milijono eurų kainuojantys rinkimai Anykščiuose bus rengiami dar kartą. Ką ši istorija atskleidė apie svarbiausią politinę partiją? Kokią įtaką šios politinės jėgos sprendimams šis skandalas darys ateityje? Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu, LRT.lt vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Laučiumi ir  viešųjų ryšių ekspertu Mykolu Katkumi.

– Kodėl taip ilgai nebuvo atskleistos detales? Koks interesas savaitę laiko nieko nesakyti visuomenei?

V. Laučius: Nebūtinai tai buvo daroma sąmoningai, galėjo būti tiesiog tam nepasirengta. Keista, kad R. Karbauskis, taip gerai pasirengęs rinkimams, dabar daro tokias klaidas, kurios gali labai brangiai kainuoti. Man atrodo, kad tai buvo klaida, o ne specialus mėginimas tempti gumą.

M. Katkus: Šiais laikais, kai turi krizę ir žinai, kad faktai anksčiau ar vėliau išaiškės, tai susirenki visus faktus, kuriuos turi, padedi juos visus ant stalo, sugalvoji versiją, kaip juos paaiškinti, ir stengiesi, kad skandalas pasibaigtų kuo greičiau. O dar geriau iš karto kam nors nukerti galvą. Dabar visą savaitę visa Lietuva gilinosi į santykius ir galiausiai galva buvo nukirsta penktadienį, kai jau medžiagos buvo per daug ir susvyravo net beribė R. Karbauskio ištikimybė savo partijos nariams. Krizių valdymas šiais laikais yra paprastas, kuo greičiau pasiekti dugną ir viską kuo greičiau pasakyti pačiam, ir tada kapstytis. Ir taip, kažkas turi būti kaltas.

– Pone Bruveri, kuo vadovavosi R. Karbauskis savaitę neatskleisdamas jokios informacijos? Gal tai tiesiog įsitikinimas, kad aš esu teisus, nes esu teisus?

Manau toks jo nuoširdus įsitikinimas yra ir liko po šito skandalo. Abejoju, kad jis ko nors pasimokė. Dabar jis, matyt, tiesiog skaudžiai išgyvena pralaimėjimą, kai suvokė, kad turėjo paaukoti visomis prasmėmis jam brangią bendražygę. Tačiau visą savaitę vis bandė vaikiškai suktis iš padėties. Vis tikėjosi, kad žiniasklaida nežengs kokio žingsnio į priekį, o žiniasklaida vis žengė.

– Bet iš kur toks supratimas? Juk stebint viešą erdvę matėsi, kad visi ieško. O kai visi ieško, tai didelė dalis randa.

V. Bruveris: Jūs reikalaujate per daug išmanymo, intelektinio potencialo reikalaujate iš šitos valdančiosios politinės jėgos. Spėju, kad jūs darote prielaidą, jei šita jėga laimėjo tokią valdžią, tai ji tikrai turi išmanyti bent kažkokią viešųjų ryšių ABC. Bet ne, taip nėra. Tai visiems mums yra naujiena. Kokio lygio, kokios mąstysenos, kokio kolūkio pirmininko mentaliteto politikus tauta su milžinišku pasitikėjimu avansu pati atnešė ant tokio valdžios pjedestalo.

V. Laučius: Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad detalės apie G. Kildišienės praeitį atsiskleidė ne per rinkimų kampaniją, kai visos politinės jėgos buvo suinteresuotos ieškoti ir kažką atrasti, bet dabar. Galima daryti prielaidą, kad tuos dalykus surado ir pateikė savi, bendražygiai. Tuomet galima spėti, kas tai padarė.

– Ką jūs įtariate? S. Skvernelį?

Ne, nebūtinai. Tačiau žmogus gali būti arti teisėsaugos arba buvęs teisėsaugos pareigūnas.

M. Katkus: Per šitą medaus mėnesį, valstiečiams laimėjus pergalę, labai gerai viskas sekėsi. Jie išmėtė daugybę iniciatyvų, kurios buvo priimtos ne su mintimi, kad jos buvo kvailystė, kaip jos turėjo būti priimtos, bet priimtos „kaip gudriai, valstiečiai sugalvojo“. Akivaizdu, kad kiekviena nauja politinė jėga, netgi konservatoriai, per krizę išlaikė visuomenės pasitikėjimą. Žmonės yra pavargę nuo praėjusios valdžios ir labai viltingai žiūri į visus dalykus, kurie turi būti. Tas valstiečių, visuomenės ir žiniasklaidos medaus mėnuo pasibaigė. Dabar visos valstiečių iniciatyvos bus vertinamos taip, kaip valdžios, o ne opozicinės jėgos.

– Kaip ateityje tai atsilieps R. Karbauskiui, kaip politikui?

V. Laučius: R. Karbauskiui visa ši istorija galėjo atsiliepti gan menkai, tačiau yra vienas „bet“. Tai yra ta partija, kuri mėgsta moralizuoti, pamokslauti, kalbėti apie darnią šeimą, visuomenę, dvasines vertybes. Jie nori skaistumo, šventumo politikoje, jie to reikalauja iš savo oponentų, visuomenės ir iš savęs. Ir štai staiga paaiškėja, kad ne. Jei tai būtų kita partija, kuri tiek aukštai nekelia tos dvasingumo, teisingumo ir tiesos  kartelės, tai būtų kas kita. Tačiau dabar matome, kad jie patys iki tos kartelės netempia.

V. Bruveris: Pirmiausia, aš matau „valstiečių“ grupuotės rėmėjų išsikristalizavimą. Ši istorija juos labai mobilizavo ir dar kartą parodė, kokia teisinga ir puiki šita valdančioji jėga, nes ją priešai ir visokia užkulisinė mafija puola. Bent artimiausioje perspektyvoje tokios labai lemtingos, žudančios jėgos bendram partijos reitingui šita istorija neturėtų turėti. Tačiau paties R. Karbauskio, kaip švento tautos tėvo, Naisių patriarcho įvaizdį gerokai aptirpdė rėmėjų akyse. Dar du struktūrinio politinio pobūdžio dalykai. Pirma, bent jau artimiausioje ateityje gerokai susilpnėjo S. Skvernelio pozicijos. Jis, nežinia, ar instinktyviai, ar dėl jau turimos patirties užėmė teisingą poziciją. Jis nestojo į tą aklos gynybos ir uodegų sukimo politiką. Bet ne vienintelis jis taip elgėsi. Atitinkamas bruzdesys buvo girdimas ir pačioje partijos frakcijoje. Taigi aš matau gal ne tiek takoskyrą, kiek atsiradusį tokį destabilizacinį elementą po šitos istorijos.

– Pone Katkau, ar sutiktumėte, kad dabar tikrų tikriausias politinis „alfa patinas“ Seime po šios istorijos liko tik S. Skvernelis?

Jis liko valstybėje „alfa patinas“. Ar jis yra „alfa patinas“ Seime, tai labai sunku pasakyti, nes R. Karbauskio rėmėjų Seime panašu, kad yra daugiau. Pono S. Skvernelio įtakai ar reitingams ši istorija tikrai neturėtų pakenkti. Manau, kad valstiečių partijai tai neatsilieps tiek, kiek ji yra tapatinama su S. Skverneliu.

– Pradžioje atrodė, kad S. Skvernelis frakcijoje neturėjo daug palaikančiųjų. Ar jums neatrodo, kad po šios istorijos didelė dalis frakcijos turėjo suvokti, kad jei jie galvoja apie ilgesnę politinę karjerą, jiems saugiau būtų laikytis su S. Skverneliu?

V. Laučius: Kai kalbėjome apie „alfa patiną“, tai sužeistas „alfa patinas“, vis tiek yra „alfa patinas“. Jis gali ir keršyti. Nemanau, kad R. Karbauskis yra tas lyderis, kuris savo bendražygių atžvilgiu neturi pasidėjęs jokių įdomių dalykų, kuriuos esant reikalui galėtų panaudoti. Paradoksas tame, jei mes pradėtume vertinti tik iš to, kas vyko šį ir praėjusį mėnesį, tai atrodo, kad buvo daroma klaida po klaidos. Tačiau, jei mes pažiūrėsime į rinkimų kampaniją ir tai, kaip buvo einama į tuos rinkimus, tai buvo puikus politinės komunikacijos pavyzdys.

– Kaip apibūdintumėte nuotaikas didžiausioje frakcijoje, kas ten vyksta?

V. Bruveris: Nežinau, ar čia tinka metafora „visos girios žvėreliai pradėjo bėgti nuo gaisro ar pajuto svilėsių kvapą“, tačiau tam tikros panikos ten yra. Mane labai maloniai nustebino politinio mąstymo užuomazgos toje frakcijoje, kurias aš pamačiau būtent per šitą istoriją. Dalis frakcijos pradėjo reikalauti baigti skandinti partiją.

– Labiausiai matomi Seimo nariai iš „valstiečių“ pusės užėmė toli gražu ne „prokarbauskišką“ poziciją. P. Urbšys, V. Pranckietis, R. Baškienė gana kritiškai vertino tą situaciją ir reikalavo kuo greičiau atskleisti tą informaciją.

V. Bruveris: Aš abejočiau, kad frakcijoje bręsta kažkokie fundamentalūs politiniai apsisprendimai ar kad būtų daromos kažkokios didelės išvados. Tačiau manau, kad tokių istorijų bus dar ne viena ir visos jos kaupsis į tam tikrą kritinį kapitalą, kuris tos frakcijos vieningumui ilgalaikėje perspektyvoje tikrai nepasitarnaus.

– Tačiau jaunų politikų saugesnis politinės ateities lyderis būtų S. Skvernelis, ar ne?

M. Katkus: Mes dabar neturime jokių rinkimų daugiau nei dvejus metus. Per tiek laiko dar daug visko įvyks ir reikia pasakyti, kad R. Karbauskis yra kur kas saugesnėje pozicijoje, kai jis nekalba apie fortepijonus, dainų šventes ir negina ponios G. Kildišienės. Žmonės savo lūkesčius ir viltis yra susieję su S. Skverneliu. Jei po dvejų metų gyvenimas taip stipriai nepagerės, kaip jie tikisi, vyriausybę ištiks pokyčiai, nepavyks kokia pertvarka ar kas nors su kuo nors susipyks, dar daug kas gali įvykti. Mes dar turime labai ilgą žaidimą, nurašyti R. Karbauskio tikrai dar negalima. Taip, jis, kaip lyderis, yra pasilpnėjęs ir nebeturi tokios nepažeidžiamumo auros, kurią demonstravo nuo rinkimų, tačiau statyti visus kiaušinius į S. Skvernelio pusę dar yra ankstoka. Paprastai po metų žmonės pradeda žiūrėti, kas įvyko vyriausybėje. Lietuvoje yra tokia keista tendencija – čia pagrindiniai trys lyderiai niekuomet vienu metu nebūna populiarūs. Pamatysime, kaip viskas bus, nesilažinčiau, kad po metų S. Skvernelis bus tokioje pat padėtyje kaip šiandien.

V. Laučius: Premjero pozicija lyg ir atrodytų nesaugi, bet jei mes pažiūrėsime į ankstesnes kadencijas, tai matysime, kad tiek konservatorių, tiek socialdemokratų premjerai išbuvo visą kadenciją. Tikėtina, kad ir S. Skverneliui gali tai pavykti, juolab, kad jis turi prezidentės paramą. Taip pat 2019 m. bus rinkimų, kuriuose jis taip pat gali sudalyvauti, nelaukdamas kadencijos pabaigos. Taigi jo pozicija tvirta, nebent pakenktų savi.

V. Bruveris: Daug kas priklausys, su kokio sunkumo socialinėmis, ekonominėmis ir politinėmis problemomis jie visi susidurs po to, kai paaiškės, kad jų visi didūs darbai žlugo, ir kai jie pradės tarp savęs skirtytis atsakomybę dėl tų problemų. Kas pirmasis ir kas įtikinamiau kam nurašys pagrindinę atsakomybę.