Negalima atmesti galimybės, kad po Ukrainos ateis Baltijos valstybių eilė, tačiau Lietuvos gynybos vadovybė blogajam scenarijui nesiruošia, naujienų portalui LRT.lt sako gynybos ekspertas Aleksandras Matonis. „Tikriausiai ministrai nenori kurstyti panikos. Tačiau tiems ministrams, kurie linki ramaus miego, iš tiesų reikėtų pamąstyti apie ramų poilsį ne ministro pareigose“, – teigia gynybos ekspertas.

„Atsakymas, ar Baltijos valstybių eilė ateis po Ukrainos, yra tamsioje V. Putino galvoje, o kas yra toje galvoje – vieni velniai težino. Rusija tarptautinių susitarimų pažeidimus laiko normaliu dalyku, todėl negalima visiškai atmesti galimybės, kad ji galėtų panaudoti agresiją ir prieš NATO blokui priklausančią šalį. Hipotetiškai kalbant, jei kurioje nors Baltijos valstybėje atsirastų ar paaštrėtų etninis konfliktas, visiškai įmanoma, kad per trumpą laiką šalyje atsirastų „taikdariai“. Tai nebūtų didelė invazija, tačiau NATO paskęstų vidiniuose dialoguose – ar tai yra intervencija, ar ne, ir kaip reaguoti“, – sako A. Matonis.

Jo teigimu, Lietuvos gynybos vadovybės problema yra ta, kad ji svarsto, kaip kariuomenė bus pasiruošusi atlikti užduotis taikos metu, tačiau intervencijos scenarijai nėra svarstomi. Tuo metu Lenkija, nors yra toli nuo Krymo, į pasienį sutelkė didelius gynybos pajėgumus, taip pademonstruodama savo valią ir poziciją.

- Kokius matote realiausius scenarijus Ukrainoje? Ar manote, kad Rusija be didesnių pastangų galėtų prisijungti Krymą ir tuo pasitenkinti, ar vis dėlto V. Putino apetitas yra didesnis?

- Kol kas viešojoje erdvėje mažai kalbama apie Rusijos pajėgų susitelkimą prie Ukrainos sienų sausumoje. Bent jau prie pietrytinių regionų, kuriuose gyvena dauguma rusakalbių, nelojalių naujajai Kijevo vyriausybei. Tad šiandieną apie tai [didesnės Ukrainos dalies užėmimą – LRT.lt] negalima kalbėti, tačiau nežinau, ar apie tai nebus galima kalbėti rytoj.

Matome, kad Krymo pusiasalio okupacija įvykdyta labai greitai ir efektyviai. Per artimiausias savaites pamatysime, kuo baigsis Ukrainos pajėgų ir Rusijos pajėgų priešprieša Kryme. Procesas gali vykti nepaprastai ilgai. Neatmestina galimybė, kad Krymo pagrindu gali susiformuoti naujas įšaldytas konfliktas, kokį ilgai stebėjome Abchazijoje ir Pietų Osetijoje iki Rusijos karinės intervencijos arba Padniestrės respublikoje, kur tebėra Rusijos kariniai daliniai, palaikomas nelojalumas Moldovos valdžiai, bet niekas nešaudo.

- Jei vis dėlto V. Putino apetitas nedingtų ties Krymo regionu, kiek pajėgi Ukraina atlaikyti karinę Rusijos agresiją ir atremti Putino siekius?

- Ukraina turi pakankamai didelę ir galingą kariuomenę, kurios didžiąją dalį paveldėjo iš Sovietų sąjungos. Tai yra maždaug 150 tūkst. karių. Gerai išvystytos sausumos, jūrų, oro pajėgos. Tos pajėgos yra ginkluotos ne tik iš sovietmečio likusia, bet ir modernia technika. Tik nėra aišku, kiek iš Ukrainos turimos karinės technikos yra parengta veikti.

Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad šiuo metu yra mobilizuojamas kariuomenės rezervas. Jis siekia maždaug milijoną žmonių, ir tai yra pakankamai didelė motyvuota kovojanti jėga.

Spendžiant iš pranešimų žiniasklaidoje, ukrainiečiai, norintys ginti savo šalį nuo Rusijos agresijos, užplūdo karinę mobilizaciją vykdančius karinius komisariatus, o oficialiosios kariuomenės pajėgos viena po kitos deklaruoja tam tikrą lojalumą naujajai Ukrainos valdžiai. Kitaip tariant, šie žmonės yra pasiruošę kovoti.

Kita vertus, neaišku, kokie yra kariuomenės resursai, jei prasidėtų pilno masto karas. Pastarąją savaitę, kai Rusija surengė didžiulį karinės parengties patikrinimą, ji ant kojų sukėlė 150 tūkst. karių, virš šimto lėktuvų, daugiau kaip tūkstantį vienetų kovinės technikos. Akivaizdu, kad vien tai, kas dabar yra parengtyje, viršija visus Ukrainos gynybinius resursus, jau nekalbant apie Rusijos Juodosios jūros laivyną.

Svarstyklės galėtų pasisukti visaip, bet praktika ir istorija rodo, kad besiginantys žmonės kariauja su kur kas didesne motyvacija nei tie, kurie puola.

- Esate linkęs manyti, kad Ukraina būtų pajėgi atsilaikyti prieš Rusiją?

- Jei būtų tinkamai organizuota gynyba, Ukraina turi visas prielaidas atsispirti puolimui, nors Rusijos kariuomenė yra modernesnė, ginkluota naujesne technika. Motyvacija ir valia gintis yra labai svarbus faktorius.

Žinoma, mes negalime pamiršti, kad Ukrainai tai būtų humanitarinė katastrofa, kiltų pabėgėlių problemos. Ir mes bei kitos Europos šalys su ta problema būtume priversti susidurti ir kažkokiu būdu į tai įsitraukti.

- Ne vienas politikos ekspertas yra pasakęs, kad po Ukrainos ateis Baltijos šalių eilė. Kaip manote, kiek toks scenarijus tikėtinas?

- Žinote, atsakymas yra tamsioje V. Putino galvoje, o kas yra toje galvoje – vieni velniai težino. Jei būtų vadovaujamasi logika, tarptautinių sutarčių gerbimu, tai ir agresija prieš Ukrainą nebūtų įvykusi. Tačiau Rusija tarptautinių susitarimų pažeidimus laiko normaliu dalyku, todėl negalima visiškai atmesti galimybės, kad ji galėtų panaudoti agresiją ir prieš NATO blokui priklausančią šalį. Juo labiau, kad vienas iš pagrindinių prioritetų Rusijos nacionalinio saugumo strategijoje yra savo bendrapiliečių gynimas visame pasaulyje. O tais bendrapiliečiais gali būti bet kas, kadaise gyvenęs sovietinėje teritorijoje.

Hipotetiškai kalbant, jei kurioje nors Baltijos valstybėje atsirastų ar paaštrėtų etninis konfliktas, visiškai įmanoma, kad per trumpą laiką šalyje atsirastų „taikdariai“. Tai nebūtų didelė invazija, tačiau NATO paskęstų vidiniuose dialoguose – ar tai yra intervencija, ar ne, ir kaip reaguoti. Aš, žinoma, tikiu, kad tokių klausimų neiškiltų ir valstybės suverenumo pažeidimas būtų įvertintas deramai – galėtume sulaukti normalaus aljanso atsako.

- Bet ar pakankamai greitai galėtume sulaukti reakcijos ir pagalbos?

- NATO greitojo reagavimo pajėgos pilnai dislokuotis gali maždaug per mėnesį. Bet čia jau kalbama apie didžiulį korpusą su visa karine technika, dušais ir virtuvėmis. Tačiau specialiosios pajėgos galėtų atsirasti maždaug per penkias dienas. Žinoma, vis tiek egzistuoja laikas – savaitė ar dvi, per kurias turėtume atsilaikyti patys.

- Ir kaip mums tai pavyktų?

- Aš teigiu, kad priešintis pavyktų, nes Lietuvos kariuomenė – sausumos, specialiųjų operacijų, krašto apsaugos savanorių pajėgos yra pakankamai gerai parengtos ir motyvuotos. Jos tikrai galėtų trikdyti agresoriaus veržimąsi į mūsų teritoriją.

Tiesa, esama ir silpnųjų pusių – Lietuva turi ribotą kiekį trumpo nuotolio oro gynybos sistemų, visiškai neturime vidutinio ir tolimojo nuotolio oro gynybos sistemų. Iš filmuotos medžiagos matome, kad kai Kryme juda karinės technikos kolonos, jas dengia koviniai sraigtasparniai. Dėl to esame pažeidžiami.

- Krašto apsaugos bei užsienio reikalų ministrai sako esantys ramūs. Ar turime dėl ko nuogąstauti?

- Tikriausiai ministrai nenori kurstyti panikos. Tačiau tiems ministrams, kurie linki ramaus miego, iš tiesų reikėtų pamąstyti apie ramų poilsį ne ministro pareigose, nes būtent gynybos ministras, politikas, pirmiausiai atsakingas už gynybos pajėgumų stiprinimą, o ne už visuomenės raminimą, turi spirgėti ir būti iniciatorius NATO konsultacijų pagal 4 straipsnį. Šis politikas turi būti gynybos lėšų didinimo, o ne didinimo iliuzijos iniciatorius. Ir ruoštis ne gerajam, o blogajam scenarijui.

Lietuvos gynybos vadovybės problema yra ta, kad ji svarsto, kaip kariuomenė bus pasiruošusi atlikti užduotis taikos metu, tačiau intervencijos scenarijai nėra svarstomi. Tuo metu Lenkija, nors yra toli nuo Krymo, į pasienį sutelkė didelius gynybos pajėgumus, taip pademonstruodama savo valią ir poziciją.

Mūsų pašonėje, Kaliningrade, vyksta Rusijos karinių mokymų dalis, juose dalyvauja apie 4 tūkst. karių, daugiau kaip 400 kovinės technikos vienetų, Baltijos jūroje manevruoja Baltijos laivynas. Ar mūsų kariuomenės vienetai yra dislokuoti prie Nemuno, kad pademonstruotų savo parengtį? Ar mūsų kariniai jūrų pajėgų laivai stebi Rusijos flotilės pratybas? Tai darytų bet kokia kita objektyviai situaciją vertinanti šalis. Ir mums tuo derėtų užsiimti jau šiandien.

- Kaip manote, ar pastarojo meto įvairių tarptautinių organizacijų ir pareigūnų veiksmai bei kalbos gali įbauginti V. Putiną?

- Galiu pateikti daug pavyzdžių, kai tarptautinės sankcijos, nukreiptos prieš diktatorius, labai smarkiai atsigręžė prieš pačius gyventojus. Turėjau galimybę stebėti 20 metų trukusias sankcijas prieš Saddamo Huseino režimą, sankcijos buvo taikomos Slobodanui Miloševičiui, Muammarui al Gaddafiui. Ir visais atvejais pirmiausiai kentėjo paprasti žmonės, rečiau – tie, į kuriuos tos sankcijos buvo nukreiptos.

Sankcijos yra veiksminga priemonė iki tam tikros ribos.

- O kas būtų veiksminga?

- Reikalingos valstybinio lygmens sankcijos. Kalbama apie tai, kad Rusija galėtų būtų išmesta iš G-8 grupės. Galėtų būti nutrauktas Europos Sąjungos dialogas su Rusija dėl bet kokių laisvosios prekybos lengvatų, dėl bevizio režimo. Kodėl valstybės piliečiai, remiantys, išrenkantys tokį prezidentą, turėtų naudotis bevizio režimo privalumais su likusia civilizuoto pasaulio dalimi? Manau, tai būtų iš tiesų veiksmingos sankcijos, kurios keltų ir Rusijos gyventojams klausimą: „Kodėl, už ką mus baudžia? Galbūt todėl, kad išsirinkome tokį vadovą“.

Veiksminga priemonė būtų tarptautinių stebėtojų iš visų įmanomų organizacijų dislokavimas, kurie padėtų fiksuoti pažeidimus. Turėtų būti sukaupta kritinė objektyvių įrodymų dėl Rusijos agresijos masė, tuomet būtų galima kalbėti apie praktines priemones, NATO pajėgų įvedimą.