Tačiau, anot jos, net ir šiose vietose aiškiai atskleidžiami komerciniai tikslai, o Naisiuose tikrieji tikslai slepiami.

Keli mokslininkai, kaip patys sako, apsimetę nepažintos civilizacijos tyrėjais, nuvyko į Naisius ir atliko kultūrinį mokslinį tyrimą, kuriame aiškinosi kultūros istoriją, etnosą, pasaulėžiūrą, ideologiją. Viena iš esminių išvadų – iki kolūkio ten daugiausia tebuvęs dvaras, kaimo nepavyko užčiuopti.

Nors istorijos ženklų daug, dauguma neturi pagrindo

Anot žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ specialiojo redaktoriaus, Vilniaus universiteto istoriko Nerijaus Šepečio, Naisiai išsiskiria savybe, kad juose neįmanoma rasti istorijos elementų. Nors, kaip teigia istorikas, Naisius galima laikyti sovietinio kolūkio kaimu, jokių tai liudijančių ženklų gyvenvietėje iš tiesų nėra.

„Tas kolūkinis kaimas ar gyvenvietė, kokia ji buvo, kažkokiu būdu į pasakojimą nepatenka, yra kažkur šone. Vienintelis tikras dalykas, kuris lieka, yra tie paskutinius kokius aštuonerius metus vykdyti projektai, statiniai: arenos, muziejai ir visa kita, į kuriuos tikrai gali atsiremti. Labiausiai glumina ne tai, kad nėra senosios istorijos, bet apskritai, kaip galima tą vietą išistorinti ir ją perkelti į kažkokią kitą, fikcijos, erdvę? Kaip galima kažkokius tikrus dalykus paversti fikcija?“ – sako N. Šepetys.

Vis dėlto, jis priduria, Naisiuose vyrauja ir šiek tiek atvirkštinė tendencija – istorijos elementų bandoma pridėti. N. Šepetys pateikia pavyzdį, kad Naisiuose iškeltas paminklas žuvusiems, tačiau nėra aišku, kas jie, kada jie žuvo ir dėl kokių priežasčių.

„Jeigu iš tikrųjų yra žmonių iš Naisių ar apylinkių, kurie žuvo karo metais, būtų įdomu sužinoti, kas jie tokie, kurioje pusėje kariavo, kaip žuvo, kas su jais nutiko. [...] Jeigu tiek daug dėmesio skiri savo istorijai, tai į tuos realius žmones, realią tikrovę privalai atsispirti. Man tai labiausiai ir kliuvo – yra tų istorijos ženklų, bet jie padaryti tokiu būdu, kad jų neprakalbini. Mes žiūrime į paminklą ir nesuprantame, ar jis prie sovietų pastatytas, ar dabar“, – pastebi N. Šepetys.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė filosofė N. Putinaitė antrina, kad Naisių ir istorijos santykis labai specifinis. „Kolūkiniais laikais buvo mėginta sukurti tą neva Naisių tapatybę. Čia daug padarė dabartinio partijos pirmininko tėvas – Česlovas Karbauskis, kuris iš tikrųjų turbūt elgėsi taip, kaip tuo metu elgdavosi kolūkio pirmininkai, kurie norėjo gražaus gyvenimo“, – atkreipia dėmesį N. Putinaitė.

Jos teigimu, puikus pavyzdys yra poeto Zigmo Gėlės literatūrinė premija, kuri teikiama iki šiol. Nors Z. Gėlė nėra žinomas kaip poetas, tvirtina N. Putinaitė, buvo sukurtas Z. Gėlės mitas, remiantis tuo, kad jis buvo kilęs iš Naisių apylinkių.

„Ir kiti dalykai labai stebino. Pavyzdžiui, prie buvusio turbūt autoserviso stovi sovietinis sunkvežimis su plakatu. Paskui eidamas randi kažkokį konkrečiais metais žemės ūkio akademiją baigusiųjų įamžinimą. Supranti, kad tai irgi siejasi su Č. Karbauskiu, bet tas paminklas tarsi naujas. Paskui eini ir pamatai visus tuos pagoniškus stabus. Viskas tarsi neturi jokio organiško ryšio, tarsi nėra organiškos istorijos“, – sako N. Putinaitė.

Naisiai tapo projektų įkaitu

Anot N. Putinaitės, daugelį projektų Naisiuose galima vertinti gana teigiamai. Ji įvardija, kad, pavyzdžiui, tradicinės keramikos dirbtuvės gali tapti edukaciniu centru. Tačiau, filosofės pastebėjimu, dauguma projektų vis dėlto neturi tiesioginio ryšio su Naisių bendruomene.

„Kokį ryšį tai turi su bendruomene, kuri ten gyvena? Ar tai jos projektai? Kaip tai veikia? Ar tai yra tos bendruomenės vizija, kurią ji įgyvendina? O jeigu jos vizija, kaip ji radosi? Dažniausiai tokius klausimus sau užduodi ir pamatai, kad viskas nesusiriša, kad realiai Naisiai, tie realūs Naisiai, tam tikra prasme yra įkalinti, yra tapę tų projektų, kurie vykdomi per Naisių bendruomenę ir kurie yra vykdomi pagrindinio iniciatoriaus, kurį visi vadina Ramūnu, įkaitais“, – sako N. Putinaitė.

Realiai Naisiai, tie realūs Naisiai, tam tikra prasme yra įkalinti, yra tapę tų projektų, kurie vykdomi per Naisių bendruomenę ir kurie yra vykdomi pagrindinio iniciatoriaus, kurį visi vadina Ramūnu, įkaitais.

Ji atkreipia dėmesį, kad dauguma tokių projektų, paslaugų, renginių Naisiuose pristatomi kaip nemokami: „Pavyzdžiui, net mūsų gidė, kai paklausėme, kur ji čia dirba (buvo tokių konkrečių, taip sakant, nepadorių klausimų, į kuriuos negaudavome atsakymo), ji pasakė, kad „mes esame savanoriai“. Visur sukurta atmosfera, kad viskas nemokama, visi savanoriauja. Tai tokia pasaka.“

N. Putinaitė pabrėžia – žmonės, su kuriais teko bendrauti Naisiuose, iš tiesų yra malonūs, tačiau vietovė primena pasaką: „Jie iš tikrųjų buvo labai draugiški ir geranoriški, keliskart mus kvietė atvažiuoti į Naisių festivalį, pabrėždami, kad viskas ten nemokamai. Kvietė į koncertą, kuris tą vakarą turėjo vykti, pabrėždami, kad tai nemokama. Žodžiu, patenki į tokią pasakų tikrovę, bet suvoki, kad tai labiau ne realus Naisių gyvenimas, o tam tikra pramogų erdvė. Jie yra tam tikra prasme įkaitai. Įkaitai todėl, kad matyti, jog ne iš jų iniciatyvų kyla visa tai. Ne iš jų kaip bendruomenės iniciatyvų, bet jie, kaip bendruomenė tarpininkauja, kaip buvo sakoma, Ramūno projektams.“

Utopinėse vietovėse gyventojai buvo centre

N. Putinaitė Naisius lygina su trimis utopinėmis vietovėmis: pramogų parku „Celebration City“, Rotenburgu ir Juknaičiais. Ji daro išvadą, kad, kitaip nei „Celebration City“, realūs Naisiai nėra R. Karbauskio ar jo verslo nuosavybė. Kitaip nei Rotenburgas, Naisiai nėra bendras naisiečių ir vietos valdžios noras tapti pavyzdiniu politinės idėjos projektu. Kitaip nei Juknaičiai, Naisių gyvenimas nėra ūkio teritorija, akivaizdžiai siejanti gyvenimo ir poilsio poreikius.

„Žinoma, pirmiausia, kai kalbi apie Naisius, kilo noras juos palyginti su tokia pavyzdine kolūkine gyvenviete, kokia buvo Juknaičiai. Tai tokia pavyzdinė utopinė vieta. Atlikau nedidelį tų vietų bruožų tyrimėlį – vis tiek gyventojai yra centre, viskas daroma dėl gyventojų. Kad ir Rotenburge, kuris buvo pavyzdinis nacių miestas nacistinės Vokietijos laikais, vis tiek gyventojai įsitraukė ir jautė, kad jiems tai naudinga. Jie patys netgi kai kuriuos dalykus siūlė“, – atkreipia dėmesį N. Putinaitė.

Tokią pačią tendencija N. Putinaitė pastebi ir kompanijos „Disney“ įkurtame privačiame mieste „Celebration City“: „Įsikeldami į šį miestą gyventojai žino taisykles, ką jie galės daryti, ko negalės, bet vis tiek, kaip įvardija tyrėjai, gyventojai daro nemenką įtaką keisdami netgi tą gyvenvietę. Analizuojant Naisius matyti, kad gyventojai ten nedaro jokios įtakos. Dėl to Naisiai man daug panašesni į vadinamąją pseudoutopiją.“

Naisių fenomenas yra akivaizdžiai skirtas ne Naisiams, o Lietuvai. Tai projektas, aiškiai nukreiptas į Lietuvą. Naisiečiai, kaip gyventojai, yra kaip tarnautojai.

N. Putinaitė pateikia pavyzdį, kad Vilniuje pseudoutopija būtų galima laikyti prekybos centrą „Akropolis“. Jame yra alėjos, gatvės, tačiau tai nėra tikras miestas, jis neturi gyventojų. Vis dėlto, teigia N. Putinaitė, prekybos centras turi komercinę paskirtį – tai yra pramogų ir prekybos vieta.

„Kita pseudoutopija yra „Disney“ linksmybių parkas ar kiti linksmieji parkai. Jie ryškiausi. Man Naisiai daug panašesni į pramogų parką Disneilandą negu į realų kokį nors iš tų buvusių ar vis dar esančių utopinių miestų. Bet su Disneilandu ir „Akropoliu“ yra tas, kad šios vietos vis dėlto labai aiškiai padarytos siekiant komercinės naudos. Jos nemeluoja, deklaruoja, kad tu atvažiuoji, palieki pinigus, gauni linksmybes ar gerą nuotaiką, ar dar ką nors“, – sako N. Putinaitė.

Naisiečius lygina su Disneilando darbuotojais

Anot N. Putinaitės, Naisiuose matyti, kad į erdvių kūrimą dedamos labai didelės pastangos, bet, tvirtinant, kad viskas nemokama, tarsi bandoma pabrėžti, jog komercinių siekių nėra. „Tada vienintelė mintis, kuri kyla, yra apie politinę naudą. Nebūtinai komercinės naudos turi būti siekiama, yra ir politinė nauda. Vis dėlto ir ji nutylima, nes tas Naisių fenomenas yra akivaizdžiai skirtas ne Naisiams, o Lietuvai. Tai projektas, aiškiai nukreiptas į Lietuvą. Naisiečiai, kaip gyventojai, yra kaip tarnautojai.“

N. Šepetys patikslina – ir Disneilande dirba žmonės, tačiau lankytojai atvyksta ne dėl jų, darbuotojai nėra svarbiausi ir neturi galimybės priimti sprendimų.

Paklausta, kaip reikėtų vertinti tai, kad vis dėlto nėra slepiama, jog daugelį projektų finansuoja R. Karbauskis, N. Putinaitė pabrėžia – sakoma, kas projektus finansuoja, bet nėra atskleidžiami tikslai.

„Jeigu pasižiūrėtumėte tinklalapyje, dabar išgarsėjusiame leidinyje „Naisių žemė“ arba seriale „Naisių vasara“, visur tikrai neslepiama kas [finansuoja], bet sakoma, kad tai yra Naisių vieta, naisiečių vieta, kad tai gyvenvietė, kur žmonės gyvena laimingą ir nuostabų gyvenimą tokioje geroje, puikioje aplinkoje.

N. Šepetys antrina – paprastai žmonės turi gyvenimo istorijas ir kaimas susidaro iš jame gyvenančių žmonių istorijų, tačiau Naisiuose taip nėra.