Rusijos agresija Kryme nustebino aukščiausius politikus ir analitikus tiek Europoje, tiek ir už Atlanto. O ko šiame kontekste gali tikėtis Lietuva? Kai kurie ekspertai teigia, kad agresija jau prasidėjo.

Tarp didžiųjų priešų

Tiesa, į Lietuvą nukreipti veiksmai kiek kitokie. Juos sunkiau atpažinti, nei "žalius žmogeliukus" (Rusijos kariškius su žaliomis uniformomis be skiriamųjų ženklų) Kryme. Tačiau dėl to jų poveikis nė kiek nesumažėja. Lietuvai kylančios grėsmės aptartos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto surengtoje diskusijoje.

Politologas Nerijus Maliukevičius pabrėžė glaudų minties, žodžio ir veiksmo ryšį. "Dabar, Ukrainos krizės kontekste, Rusijos kalbėsena yra tokia, kad jie (ukrainiečiai – red. past.) yra fašistai, naciai. Po tokių žodžių seka tam tikri veiksmai. Jei pažiūrėsime į karo istoriją, kalba ir veiksmai yra glaudžiai susiję, – sakė ekspertas. – Todėl mums reikėtų atidžiai sekti, ką dabar Kremlius kalba apie mus."

N.Maliukevičius teigė, kad dirbtinai konstruojamos grėsmės žmonių galvose palaipsniui tampa tikromis. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad paprasti rusai jau daug metų įvardija Lietuvą kaip priešišką valstybę. Sąraše taip pat nuolat figūruoja JAV, Gruzija, kitos Baltijos šalys.
"Metai iš metų patenkame į priešų top 6. Tiesa, taip pasisakiusiųjų apie mus palaipsniui mažėjo, bet pažiūrėkite, kiek daug rusų mano, kad juos supa priešiškos valstybės", – sakė analitikas. "Apsiaustos tvirtovės" įvaizdis pavojingas, nes tokiu atveju susidaro įspūdis, kad priešai supa iš visų pusių.

Anot jo, labai svarbu ne tik ką kalba, bet ir kas kalba apie Lietuvą. "Svarbiau yra patys pasakotojai. Lygmuo – pats aukščiausias", – apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbas dėl Lietuvoje rengiamų smogikų kalbėjo N.Maliukevičius ir pabrėžė, kad siužetai apie "Mano tėvo" gatvę rodyti jau ne pirmą kartą.

Siužetas apie Trakų rajone esančioje sodyboje vykusį seminarą pirmą kartą rodytas prieš Rusijos prezidento rinkimus 2012-ųjų žiemą. Ten neva ruošti rinkimų stebėtojai. Šiemet tas pats seminaras virto Maidano smogikų mokymais.

Įdirbis Lietuvoje jau yra

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus ir mokslų daktaro Gintauto Mažeikio teigimu, Rusija tikslingai kuria tam tikrą įvaizdį apie savo kaimynus. Apie tam tikrą šalį viešojoje erdvėje galima kalbėti tik tam tikromis temomis. Lietuva Rusijos informacijos kanaluose visada bus priešiška, šaudžiusi į savus ir rusakalbius persekiojanti valstybė. Tai filosofas vadina įdirbiu.

"Apie Lietuvą aiškiai kalbama ir bus galima kalbėti tik taip, kol neatsiras naujas įdirbis", – sakė G.Mažeikis.

Jo teigimu, Rusijoje nuolat kuriamos institucijos ir tyrimų centrai, kurie siekia aktyviai kištis į kaimyninių šalių viešąją erdvę.

"Jų programose aiškiai įvardytos tokios sąvokos kaip "organizacinis ginklas", "socialinis-psichologinis ginklas", – dėstė profesorius.

"Organizacinį ginklą" jis apibrėžė kaip įvairių organizacijų, užsiimančių Kremliui parankia veikla, kūrimu kitose šalyse. "Socialinis-psichologinis" ginklas, anot jo, gyventojų ir tautinių mažumų kiršinimas, manipuliacija viešąja nuomone strategiškai svarbiais klausimais.

Pasitelkia radikalus

Seimo nario, konservatoriaus Manto Adomėno teigimu, laisvos ir demokratiškos visuomenės vertybėmis bando pasinaudoti akivaizdžiai nedemokratinės jėgos. Todėl lygiavertis atsakas joms nėra įmanomas.

Politikas įžvelgė tam tikrą ryšį tarp Rusijos interesų ir Lietuvoje daug atgarsio susilaukusių temų. "Nuvilnijo diskusijų dėl skalūnų banga, dėl žemės pardavimo, dabar jau kalbama apie referendumą prieš eurą", – sakė Seimo narys.

"Tiek kultūriniai projektai, tiek energetikos kompanijos yra Rusijos "minkštųjų galių" realizavimo instrumentai", – sakė M. Adomėnas. Istorija, anot jo, vienas svarbiausių Kremliaus taikinių. Siekiama pasėti abejonių, sukelti nepasitikėjimą valstybe kalbant apie tokius įvykius kaip Sausio 13-oji.

M.Adomėnas pabrėžė, kad iki 2006 m. Rusija daugiau orientavosi į prorusiškus Lietuvos politikus, siekdama daryti jiems įtaką. Nuo 2006-ųjų Rusija labiau orientuojasi į radikalių, antivalstybinių ir antieuropietiškų nuotaikų skatinimą ir agresyvų nacionalizmą. Radikalai ne savo noru tampa Rusijos minkštosios galios įrankiais.

Stiprių veiksmų negali būti

Pagrindinis ginklas kovojant informaciniame kare, pasak M.Adomėno, turi būti viešumas, švietimas ir ES bei NATO įtraukimas.

"Kažkokių stiprių veiksmų negali būti. Energetinio saugumo klausimu veiksmai iš viršaus padėjo. Na, o informaciniame kare veiksmas iš viršaus nėra galimas, – teigė politikas. – Kaip apsiginti tokiame kare? Analizuoti, modeliuoti, įvardyi."

Kaip dar vieną priemonę politikas įvardijo rusiškų televizijos kanalų ribojimą Lietuvos teritorijoje. "Laikas įvardyti, kad tai – naujas šaltasis karas. Pirmajame šaltajame kare nelabai įsivaizduoju, kad priešiški kanalai būtų tokie pasiekiami kaip "Russia Today". Čia kalbame ne apie cenzūrą, o apie priešiškos, kryptingos propagandos ribojimą", – sakė konservatorius.

"Sąmokslo teorijos skirtos pavaizduoti, kad yra kažkas pikta, kas slepia tiesą, kad savi šaudo į savus", – apie Sausio 13-osios, Maidano snaiperių ir kitas rusų žiniasklaidos puoselėjamas sąmokslo teorijas kalbėjo M.Adomėnas.

Abi okupacijos – neiššovus šūvio

Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento direktorius pulkininkas Sauliaus Guzevičiaus tvirtinimu, kariuomenei itin svarbus gyventojų palaikymas. Dėl to labai svarbu, kokioje viešojoje erdvėje dirba kariai.

"Bet kokia kariuomenė yra pasmerkta pražūčiai be visuomenės palaikymo. Todėl mūsų partizanai galėjo kovoti 10 metų. Jie turėjo didžiulį palaikymą. Palaikymą maistu, drabužiais. Tad mums svarbu, kokioje aplinkoje mes esame", – sakė karininkas.

Anot jo, abi okupacijos, tiek XVIII a. pabaigoje žlungant Abiejų Tautų Respublikai, tiek sovietų okupacija 1940-aisiais turi labai daug panašumų. "Abi jos įvyko be ginklo. Todėl informacija svarbi. Svarbu palaužti valią priešintis", – teigė S.Guzevičius.

Karininkas įvardijo svarbiausius taikinius, į kuriuos pernai taikytasi. Pirmoje vietoje – Lietuvos istorija. Antroje – Lietuvos narystė NATO. Trečioje vietoje – pirmininkavimas ES. Ketvirtoje vietoje tarp dažniausiai atakuojamų taikinių atsidūrė Lietuvos kariuomenė. Kitas daug dėmesio susilaukiantis taikinys – Lietuvos ir Lenkijos santykiai.

S.Guzevičius pasakojo, kad Lietuva su sąjungininkais Afganistane vykdė aiškią informacinę politiką, kuria buvo siekiama nuteikti vietos gyventojus prieš Talibaną. Grįžę specialistai pastebėjo, kad tokie pat veiksmai intensyviai taikomi prieš mus pačius. Lietuvos visuomenė, anot jo, paprasčiausiai turėtų nelikti abejinga ir neignoruoti kylančių grėsmių.