Dar daugiau – šiemet visiškai netikėtai ambasadorius gėlėmis pagerbė paminklą, skirtą visiems Lietuvos kariams. Ar tai reiškia, kad Rusija Lietuvos partizanus pradėjo laikyti ne nacionalistinėmis grupuotėmis ir banditais, o kariais, kovojusiais su Sovietų Sąjunga? Po kelių dienų išplatintame pareiškime Rusijos ambasada paaiškino, kad skirtingi požiūriai išlieka, todėl įžvelgti kokių nors pokyčių neverta.

A. Udalcovas stovi nulenkęs galvą prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Jis skirtas mirusiems tremtyse, mūsų šalies kariams, žuvusiems partizaninio karo metu, kai Sovietų Sąjunga buvo okupavusi Lietuvą. Vėliau ambasadorius patraukia prie Sausio 13-osios aukų kapų, čia taip pat padeda gėlių.

Tokia pagarba tarsi ir nestebintų, jei tai nebūtų Rusijos ambasadorius. Ši šalis niekuomet nepripažino Lietuvos okupacijos, partizanus vadino banditais, jų pasipriešinimą laikė neteisėtu. Panaši situacija – ir dėl Sausio 13-osios įvykių. Rusija nuolat eskaluoja savo versiją, kad „savi žudė savus“, kad tą naktį civiliai žuvo ne nuo sovietų karių rankos ir neišduoda Lietuvai įtariamųjų. Gegužės pradžioje Rusijos teisingumo ministerija atsisakė teikti teisinę pagalbą dėl dokumentų įteikimo buvusiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui, kurį norima apklausti Sausio 13-osios byloje. Tad ką reiškia toks ambasadoriaus poelgis?

Jeigu nesupainiojo paminklų, kol kas nieko nereiškia. Turime daugybę neišspręstų problemų. Jeigu jos būtų pradėtos spręsti, tai tada aš vertinčiau kaip kažkokį pokytį.

„Jeigu nesupainiojo paminklų, kol kas nieko nereiškia. Turime daugybę neišspręstų problemų. Jeigu jos būtų pradėtos spręsti, tai tada aš vertinčiau kaip kažkokį pokytį, bet kol to nėra, tai elementarus diplomatinis gestas, kuris dar kol kas nieko nereiškia“, – komentuoja Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.

LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“ bandė gauti A. Udalcovo komentarą. Tačiau ambasadorius pasiteisino įtempta darbotvarke ir atsisakė kalbėti šia tema. Tačiau penktadienį buvo išplatinta oficiali ambasados pozicija. Joje rašoma, kad nors Lietuvos ir Rusijos versijos dėl Sausio 13-osios skiriasi, tai neturi jokios įtakos pagerbiant aukas. O gėlės prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę padėtos pagerbiant Lietuvos karius, kovojusius su nacistine Vokietija, nes, pasak ambasados, Lietuvos kariai niekada nekovojo su Sovietų Sąjunga.

Buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis sako, kad nėra jokių abejonių, jog A. Udalcovas šį žingsnį žengė su Kremliaus pritarimu. Esą Rusijos diplomatija niekada nebuvo lanksti, ji centralizuota ir tokie žingsniai nedaromi be aukščiausios valdžios pritarimo. Pasak politiko, vėl žaidžiamas dvigubas žaidimas, norima parodyti, kad jie konstruktyvūs, o štai mes – ne.

„Kai kitą dieną organizuojamos didžiulės demonstracijos ir Klaipėdoje, ir visur kitur, pagerbiant tik Didžiojo tėvynės karo aukas, na, čia tiesiog istorijos niveliavimas, kas buvo daroma ne kartą. Jie nebando įrodyti, kad jie teisūs, tiesiog nori pasakyti, kad nėra tos tiesos ir galų gale viską lemia tik jėga ir interesai“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

„Manau, kad tai yra pakankamai užslėptas ir apgalvotas žaidimas. Mums nereikėtų ant to kabliuko pasikabinti ir jeigu ten matysime, kad iš tikrųjų yra tas susitaikymas su istorija ir pripažinimas mūsų istorinės tragedijos, tai turi sekti labai konkretūs žingsniai – atsiprašymas už okupaciją, žalos atlyginimas ir kiti dalykai, kurių, nemanau, kad reikia tikėtis iš dabartinės Rusijos, t.y., Putino Rusijos“, – situaciją analizavo Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.

Lietuva Sovietų Sąjungos okupacijos metu padarytą žalą vertina milijardais dolerių, tačiau Rusija nuolat atkerta, kad tai mes esame skolingi už visą neva sukurtą gerovę. Ir nuolat neigiama, kad Sovietų Sąjunga buvo okupavusį mūsų šalį, kad tuo metu vykdė nusikaltimus žmoniškumui, tūkstančius tremdami į Sibirą, žudydami partizanus.

Ekspertai pabrėžia, kad, pagal tarptautinę teisę, Lietuvos okupacija ir aneksija kvalifikuotina kaip tarptautinis nusikaltimas, o šį laikotarpį nagrinėjantys autoriai pabrėžia, kad 1944–1953 m. tarp Sovietų Sąjungos ir partizanų vyko karas, ir išvedžiojimai apie pilietinį karą ir kovą su banditais yra absurdiški.

Tuometinius įvykius dabartinė Rusija vertina taip pat, kaip ir sovietų valdžia, kuomet NKVD ir MGB kovojo su lietuviška rezistencija – žudė pasipriešinimo dalyvius, juos kankino ir šmeižė. Tad A. Udalcovo žingsnį „Savaitės“ pašnekovai vertina kaip dar vieną taktinį manevrą. Galbūt, tokiu būdu Rusija siekia kažkokio grįžtamojo ryšio, nes ši šalis visuomet ieškojo Lietuvoje žmonių ir politikų, kurie turi kitokį požiūrį, artimesnį Rusijai. Arba tai – diplomatinė žinia ne mums, o mūsų sąjungininkams. Sutapimas ar ne, bet po poros dienų į Lietuvą atvyko Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius.

„Tas atvykimas yra kaip palankumo ženklas Lietuvai, tai žinant, kad Kremlius dabar visais būdais mėgins suvilioti D. Trumpą į savo pusę, jis bando parodyti tiems politikams, kad, „na, gal baikim čia, gal draugiškai susitarkim geriau, mes jums turėsim, ką pasiūlyti, žiūrėkit, kokie mes konstruktyvus, prie visų kapų lankomės“, – prielaidą kėlė Ž. Pavilionis.

Kiek toli pasirengusi eiti Rusija? Pavyzdžiui, atskleisti nužudytų partizanų palaidojimo vietas, leisti juos tinkamai pagerbti? Taip pat Rusijai derėtų spręsti pačios sukeltas grėsmes šalia Lietuvos sienų – Kaliningrado militarizaciją, nuolat vykstančias karines pratybas, kuriose imituojamas įsiveržimas į Baltijos šalis.

Tačiau, panašu, kad tai – tuščios viltys. Tą patvirtina Seimo pirmininkas, sausio pradžioje susitikęs su A. Udalcovu ir kalbėjęsis apie Sausio 13-ąją, jos aukas ir nusikaltėlius.

„Jis pasakė, kad suprantame tuos dalykus skirtingai (Lietuva ir Rusija supranta šituos klausimus skirtingai), tai, kitaip tariant, mandagiai pasakė, kad dar nesiruošia bendradarbiauti. Bet galbūt?“ – klausė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. 

Visi požymiai rodo, kad atsakymas į klausimą, ar Rusijos ambasadoriaus lietuviams svarbių kapų aplankymas buvo tik parodomoji akcija, ar tikrai pademonstruota pagarba, ilgų apmąstymų nevertas.