Pastarųjų kelių mėnesių įvykiai Ukrainoje geriau nei bet kada atskleidė, kokia beatodairiška gali būti Kremliaus kontroliuojamų televizijų kanalų propaganda. Lietuvoje yra retransliuojami visi svarbiausi Rusijos televizijų kanalai – akivaizdžiai iškreipiantys realybę ir brukantys putinišką agitaciją. Lietuvos vartotojai už juos dar ir susimoka, mokėdami už kabelinių televizijų paslaugas. Ar tai normali padėtis? Kaip Lietuva turėtų atsispirti Rusijos brukamai propagandai? Apie tai pokalbis LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ su LRT tarybos pirmininku prof. Žygintu Pečiuliu, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vicepirmininkė Rasa Juknevičiene ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nariu doc. Mantu Martišiumi.

– Profesoriau, kaip Lietuvoje apskritai yra suvokiami ir vertinami Rusijos televizijų kanalai? Jie veikia kaip žiniasklaida, naudojasi demokratiškais, europietiškais įstatymais, nors jie nėra žiniasklaida. Ar neturėtų būti keičiamas pats teisinis reguliavimas, nustatantis atskiras teisines normas propagandai? Juk tai nėra kita nuomonė, tai – propaganda.

– Sutinku, kad reikia viską permąstyti. Permąstyti ne tik įstatyminę bazę, bet ir mūsų požiūrį. Man atrodo, kad dabar mes žaidžiame labai nelygų žaidimą. Tarkim, mūsų žiniasklaidoje vyrauja pliuralizmas, įvairios nuomonės, ten – vieninga, aiški ir vienintelė nuomonė. Iš tikrųjų auditorijai susidaro įspūdis, kad ten yra viskas gerai, ten yra sutarimas, o mes čia baramės ir mušamės. Kaip vienas Seimo narys gerai pastebėjo, kad pasižiūrėjus mūsų televizijų laidų įrašus, paskaičius internetą, galima įvesti svetimą kariuomenę panašiais motyvais, kaip buvo įvesta kažkur kitur. Žinoma, nesakau, kad mes turime pereiti prie tų žaidimo taisyklių, bet mes turime įvertinti situaciją. Pirmadienį LRT taryba kaip tik susitikome su prezidente. Aptarėme šią  temą. Galbūt nebus staigių receptų ar naujo televizijos tinklelio nuo pirmadienio, bet situaciją svarstysime labai rimtai.

– Pone Juknevičiene, kas yra žiniasklaida? Kaip mes pripratę – tai yra įvairias nuomones, idėjas atspindintys subjektai, kritiškai vertinantys aplinką, procesus, valdžios veiksmus, atstovaujantys visuomenei, o ne valdžiai. Gal reikėtų įstatymo pataisų, kurios apibrėžtų, kaip sakiau, kitą teisinį reguliavimą išskiriant propagandą? Tokiu būdu LRTK turėtų kur kas platesnius pasirinkimus darant sprendimus.

– Taip, dar praėjusiais metais, kai iškilo „Pervyj Baltyskij“ klausimas, minėjau, kad reikia skirti žiniasklaidą ir propagandą. Kiek aš matau, ir Vakaruose, ir tarptautinėse institucijose jaučiamas pasimetimas, nes ten tik dabar pradedama suvokti, kokį ginklą savo rankose turi Kremlius. Tai yra ginklas, ir mes turime tai vertinti kaip destruktyvų ginklą. Lygiai tokį patį kaip yra kibernetinis ginklas ir kiti. Mes turime turėti kuo gintis prieš tokius ginklus, žinoma, demokratijos rėmuose. Mums netgi yra sunkiau veikti lyginant su Putinu, kuris labai mikliai naudojasi demokratijos galimybėmis mūsų kraštuose. Viskas veikiama per emocijas. Aš pusę savo gyvenimo nugyvenau sovietinėje okupacijoje ir pusę – laisvoje Lietuvoje, prisimenu tuos laikus ir lyginu su dabartiniu Kremliaus propagandiniu ginklu, manau, kad dabar jis daug paveikesnis. Kodėl? Nes labai veikia per emocijas. Ankstesnė propaganda buvo tokia sunkiasvorė, neįdomi, tuose laikraščiuose nebuvo ko skaityti ir žmonės labai atskyrė. O dabartinė propagandos mašina yra labai patraukli. Įsivaizduokite žmogų, kuris įsijungia lietuviškas televizijas, ir ten – viskas blogai, visi blogi. Gerų žinių nėra, nes tai ne žinios. Ir tas žmogus įsijungia rusiškas televizijas. Ten pamato stiprų vadovą, ten pamato žmogų, kuris neleidžia bankrutuoti gamykloms, kuris rūpinasi paprastais žmonėmis. Žmonės juk visiškai nemato, kaip sunkiai ir baisiai gyvena Rusijos provincija. Tuomet tam žiūrovui pradeda atrodyti, kad Lietuvoje viskas yra didžiausia juodoji skylė. Žinau vieną čia puikiai tinkantį pavyzdį: agurkas nenori būti rauginamas, bet jeigu tu jį įdedi į sūrų vandenį – jis pats išsiraugina. Todėl jeigu žmogus nuolat yra „mirkomas“ propagandoje, natūralu, kad tai jį veikia.

– Pone Martišiau, Jūs net savo daktaro disertaciją esate parašęs apie informacinius karus. Jums nesusidaro įspūdis, kad šiame informaciniame kare viskas vyksta „į vienus vartus“?

– Visų pirma reikia pasakyti, kad Rusija ruošėsi vykdyti šį informacinį karą. Ji jau įregistravo savo kanalus Europoje ir naudojasi ES privalumais, kad jų, iš esmės, uždaryti negalima. Žinoma, reikėtų stebėti tų kanalų turinį ir į tai turėtų įsitraukti kitos šalys. Tačiau tai labai ilgas procesas. Pavyzdžiui, jeigu kanalas yra registruotas Didžiojoje Britanijoje, tačiau britai jo nežiūri, nesupranta, jiems reikia jį išversti ir įrodyti, kad turinys yra propagandinis. Iš esmės reikėtų dirbti su ES, kad direktyva „Televizija be sienų“ nebūtų taip tiesiogiai ir primityviai taikoma. Turėtų būti taip, kad nesvarbu, kurioje šalyje registruotas kanalas, jo turinį tirti turėtų teisę ir tos šalys, į kurias labiausiai orientuotas turinys. Rusijos atveju – daugiausiai Baltijos šalys. Juo labiau kad už tuos kanalus sumoka žiūrovai. Taip pat ir reklamos užsakovai.

– Iš tiesų fantastinė situacija: kanalai, kurių visas turinys yra rusiškas, ne tik gauna struktūrinę ES paramą per viešinimą, bet ir dalyvauja reklamos rinkoje, t. y. blogina lietuviškos žiniasklaidos padėtį, ir dar vartotojai jiems sumoka papildomai abonentinį mokesti tam, kad juos bukintų.

R. Juknevičienė: manau, kad čia labai svarbu visiems politikams ir ministras suvokti, kad šį – informacinių karų – klausimą turime kelti Europos lygiu. Lygiai taip pat kaip sunkiai kėlėme, bet galiausiai iškėlėme energetinio saugumo klausimą. Mes kalbame apie rusiškus kanalus ir jų turinį, bet pasižiūrėkite ir į kai kuriuos lietuviškus kanalus. Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpiu 70–80 proc. programos sudarė rusiška produkcija.

Ž. Pečiulis: kalbant apie tą rusišką produkciją, yra tokių pavyzdžių, kaip Prancūzija, kuri yra įvedusi labai aukštas kvotas prieš amerikietišką-Holivudo produkciją. Tai yra viena iš ES šalių narių, kur veikia tokia sistema. Ten televizijose gali būti ne daugiau 30 proc. užsienio produkcijos. Panašius reikalavimus galėtume įvesti ir Lietuvoje.

– Pone Pečiuli, šiuo metu Parlamente vyksta diskusijos dėl LRT finansavimo. Ar Jūs pastebite, kad politikų požiūris keičiasi? Prisiminkim 2009–2010 m. Nežinia, ar dėl neišmanymo, ar dėl noro pakenkti LRT finansavimas buvo mažinamas 40 proc. Pastebite, kad požiūris keičiasi?

– Ir taip, ir ne. Vis dėlto LRT įstatymo pataisos žadėjo protrūkį. Buvo žadėta ženkliai padidinti finansavimą, sutinkant, kad LRT nuo 2015 m. netransliuos komercinės reklamos. Tačiau priėmus šio įstatymo pataisas paaiškėjo, kad tie pinigai yra 30 proc. mažesni, t. y. 30 milijonų. Jokio skaidrumo nėra, nes įstatymą gali aiškinti Finansų ministerija. Šioje situacijoje LRT nuo kitų metų lieka be reklamos ir sakoma, kad už tą atimtą reklamą bus kompensuojama 17–18 mln. Mano nuomone, kompensuojama bus ne LRT, o komerciniams transliuotojams. Būtent jiems atiduodami tie milijonai. Tai už tai, kad jiems atiduodami tokie pinigai, bus kompensuojama LRT. Bet dar turime vilčių, kad įstatymo projektas bus patobulintas. Nes pats efektyviausias būdas stiprinti nacionalinį transliuotoją, ypač informacinių karų kontekste, yra jo finansavimo didinimas. Kito kelio nėra. Lietuva ir politikai yra susitaikę su situacija, kad daugiau kaip 20 m. turime prasčiausiai Europoje finansuojamą nacionalinį transliuotoją. Ir dar iš jo tikimasi stebuklo.

– Pone Martišiau, visuomeninių transliuotojų vaidmuo kalbant apie atsvarą propagandinei informacijai. Ar tai būtų esminis valstybės atsakymas?

– Vienas iš pagrindinių. Žinoma, negalime pasakyti, kad LRT – tai paskutinis kareivis, ant kurio viskas laikosi. Turi būti suinteresuota ir visuomenė, tie patys reklamos davėjai turi pagalvoti, ar jiems tikrai reikia dėti reklamą į propagandinius rusiškus kanalus. Bet nacionalinis transliuotojas turi stiprėti, nes komerciniuose kanaluose politinių, informacinių laidų skaičius grėsmingai nyksta. Komercija daugiau atlieka pramogos funkciją. Situaciją keisti reikia, nes šiuo metu ji grėsminga. Sudėjus trijų rusiškų kanalų reitingus jie yra beveik dvigubai didesni nei LRT. Trijų rusiškų yra apie 16 proc., LRT – 8 proc. Vis delsėme pamatyti tas problemas, tačiau įvykiai Ukrainoje atvėrė mums akis. Supratome, kad negalime toliau būti taip atsipalaidavę.

– Tiesa, 2010 m. LRT finansavimas iš valstybės biudžeto buvo 35 mln. litų, tuo pat metu Estijoje, daug mažesnėje už Lietuvą, finansavimas buvo tokia pačia suma, tik eurais. Tai turbūt ir turime rezultatą.

Ž. Pečiulis: situacija paradoksali. Sumažinus finansavimą didžiąją dalį tų pinigų LRT turėjo sumokėti už transliaciją tai pačiai valstybinei įstaigai. O valstybė nesutiko nė trupučio mažinti įkainių.