Jei „valstiečių“ nežinomumo veiksnys pasiteisino 2016 m., tai, teigia R. Karbauskis, 2020 m. vyksiančiuose rinkimuose lokomotyvu į pergalę bus kaip tik apie jį susibūrusių politikų žinomumas.

Valdančiųjų lyderis įsitikinęs, kad „valstiečiai“, nepaisant visuomenės apklausų rezultatų, turi kur kas geresnių galimybių nei konservatoriai tiek kovoti dėl mandatų Seime, tiek randant partnerių valdančiajai daugumai sudaryti. Todėl politikas neatmeta galimybės po būsimų parlamento rinkimų santykius užmegzti ir su liberalais, ir su socialdemokratais. Jo įsitikinimu, šiuo metu skeptiškas šių opozicinių partijų požiūris į „valstiečius“ turėtų keistis. Pragmatinis požiūris „įsijungs“, tikina R. Karbauskis.

Visgi kol dar rinkimai neįvyko, kritikos strėlių opozicijai R. Karbauskis negaili. Politikas teigia, kad opozicija aptingusi ir destruktyvi, o „valstiečiai“ – istoriškai darbštūs bei sąžiningi.

Politikas taip pat rado progos pasidžiaugti, kad jį kritikuojančių ir „Karabasu“ vadinančių oponentų žinutės visos visuomenės nepasiekia. Pasak „valstiečio“, tai suprasti padėjo jam skirtos 600 senjorų audringos ovacijos viename renginyje bei žmonių palikti komentarai po jo įrašais feisbuke. „Valstiečių“ lyderis užtikrintas ir tuo, kad yra pajėgus įtikinti tuos, kurie vis dar abejoja „valstiečių“ nešama pažanga Lietuvos valstybei. „Man užteks tikriausiai valandos, kad tie žmonės suvoktų, kuo skiriasi ši valdžia nuo buvusių anksčiau“, – interviu Eltai sakė R. Karbauskis.

– Daug kalbama apie Seimo rudens sesijos atmosferą. Ne vienas pabrėžia, kad įtampos daug, nemažai chaoso. Žinoma, tam įtakos turi biudžetas ir atsiradę papildomi klausimai. Vienas iš jų – kilusios abejonės dėl Seimo daugumos. Jūs sakote, kad dauguma yra, kad ją galima patvirtinti balsuojant prieš pirmalaikius rinkimus. Tačiau Seimo valdyba... čia įsitvirtino opozicija ir kyla klausimas, ar keisis dabartinė sudėtis ateinančiais metais?

– Taip, de facto yra taip, kad šiuo momentu Seimo valdyboje daugumą turi opozicija. Taip atsitiko dėl to, kad Seimo pirmininkas ir po to Žemaitaitis perėjo į opozicijos pusę ir šiandien valdantieji turi 4 atstovus, o opozicija – 5. Ar mes bandysime tai pakeisti? Taip, be abejonių. Klausimas tik dėl laiko, kada tai taps mums aktualu, nes realiai mes dabar esame pastebėję... tai niekada Seimo istorijoje nebuvo naudota, bet mes atradome tai, ką Statuto sudarytojai paliko. Seimo dauguma gali Seimo valdybos sprendimus naikinti, ir šiandien kaip tik vyksta diskusija dėl naujų valdybos sprendimų, dėl to, kad Seimo nariai galėtų naudotis Seimo kanceliarinėmis lėšomis savo naudai (...). Kad ir kaip ten būtų, mes radome instrumentą – visus Valdybos sprendimus, kuriems mes nepritarsime, tiesiog atšaukinėsime.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

– Ir nekeisite valdybos sudėties?

– Kol kas ne. Pirmas klausimas yra biudžetas. Ir bet kokiu atveju mes spręsime pirmiausia biudžeto klausimus, po to grįšime (...). Pasakysiu tik viena, kad mes be jokios įtampos ėjome į balsavimą dėl Seimo pirmininko, būtent norėdami tai padaryti prieš pradedant svarstyti biudžetą (...). Po balsavimo (dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku. – ELTA) situacija Seime su jos pirmininku yra ne mūsų, bet opozicijos problema.

– Bet ar liko Remigijaus Žemaitaičio problema?

– R. Žemaitaičio problema yra ta, kad jis pagal sprendimą yra valdančiosios daugumos paskirtas. Jis, žinoma, turi galimybę elgtis taip, kaip Seimo pirmininkas, – įsikabinti į kėdę ir jos nepaleisti. Bet šiuo atveju, matyt, prie to klausimo bus prieita iš karto po to, kai mes baigsime biudžeto klausimus. Tai tikrai nėra tos svarbos klausimas, kuris mums rūpėtų tiek, kad mes pultume balsuoti ir visa kita. Galbūt jis pats priims sprendimą (...). Belieka tikėtis, kad jis nepasielgs kaip Seimo pirmininkas, o kad pasielgs, kaip žadėjo anksčiau (trauktis, jei valdantieji taip nuspręstų. – ELTA).

– Jūs suradote įrankį neutralizuoti nepageidautinus valdybos sprendimus ir tuo pasitenkinsite?

– Šiandien taip. Pasibaigs biudžeto tema, tada ir grįšime prie šių temų, nes dirbti, kai Valdyba priiminėja sprendimus, kurie nenaudingi Lietuvai ir netinka Seimo daugumai, yra truputį keista. Tokio dalyko, kai Seimo valdyba priklauso opozicijai, mano atmintyje, Seimų istorijoje dar nėra buvę.

– Tai gal su tuo ir yra susijęs pastarasis jūsų siūlymas filmuoti valdybos posėdžius?

– Taip, ir su tuo susijęs. Mes bet kokiu atveju norime, kad galėtume parodyti, kokius dalykus daro opozicija būdama valdyboje. Nes šiuo atveju buvo labai lengva opozicijai mus pulti per pastaruosius trejus metus. Jie sakė, kad viskas blogai (...). Dabar galime jiems parodyti, kaip tai atrodo iš šalies, kaip jie elgiasi. Kita vertus, mes elgiamės logiškai ir teisingai. Mes nepulsime žeminti ir neigti visko, kas yra daroma valdyboje. Sprendimai, kurie yra teisingi –yra teisingi. Mums rūpestį kelia tai, kad Seimo pirmininkas toliau užsiiminėja kelionėmis, ekskursijomis po pasaulį, nors pinigai tam Seime pasibaigė. Kiek aš žinau, Seime liko 2 procentai lėšų kelionėms, o Seimo pirmininkas... Jis nenustodamas siekia keliauti po pasaulį, siekia išsivežti dideles lydinčių žmonių grupes. Sumos yra be galo didelės, netgi buvo valdybos kreipimasis į komitetus, kad tie komitetai, kurie neišnaudojo lėšų savo komandiruotėms, atiduotų tas lėšas valdybai. Tai yra labai keistas prašymas – Seimo komitetai taupė, o Seimo pirmininkas ir valdyba švaistėsi. Tačiau dabar jo švaistymosi klausimai yra opozicijos rūpestis.

Jūs supraskite viena, mes visada galvojame apie valstybę.

– Kai kas pasakytų, kad šiek tiek neetiškas sprendimas dėl posėdžių transliavimo. Jūs, kai turėjote daugumą valdyboje, filmavimo neorganizavote, o antradienį jau argumentavote, kad visi turi teisę žinoti, kaip valdyba dirba.

– Aš pasakysiu viena – tai nėra sprendimai, kurie yra atsitiktiniai. Juk ankstesnėse kadencijose ir komitetuose posėdžiai nebuvo filmuojami. Kada tai buvo pradėta daryti? Šioje kadencijoje. Mes sutvarkėme situaciją komitetuose ir dabar šnekame apie seniūnų sueigą ir valdybą, kalbame apie tai, kad Seime būtų viskas filmuojama (...).

– Baigiant „Žemaitaičio temą“, nusivylėte „tvarkiečiais“, juos pasikvietę į „valdančiąją“ koaliciją.

– Tikrai nenusivylėme. Žmonės, kurie buvo toje frakcijoje, ir dabar yra valdančiojoje koalicijoje... vienas tik žmogus iš tos frakcijos dabar nėra koalicijoje. Šioje situacijoje bandyti per partijos pirmininką daryti išvadas...

– Bet buvo ir kitų kuriozų. Tarkime, tas pats legionierių statymas gelbstint „tvarkiečių“ frakciją, įnešė tam tikros sumaišties.

– Jūs supraskite viena, mes visada galvojame apie valstybę. Jeigu mes manome, kad valstybei yra naudinga, kad būtų koalicija ir būtų dauguma – mes darome viską, kad ta dauguma būtų (...).

– Vienas stresinių klausimų kalbant apie biudžetą – mokytojų klausimas. Vyriausybės biudžete numatytomis lėšomis mokytojams kai kurios profsąjungos nėra patenkintos. Dar švieži praėjusių metų pedagogų streiko atsiminimai. Kaip jūs matote šios situacijos sprendimą? Seimo komitetas turi pasiūlymų, tačiau Vyriausybė, bent jau S. Skvernelio patarėjo S. Malinausko asmenyje, skeptiškai žiūri į tai.

– Biudžetą tvirtina ne Vyriausybė, o Seimas. Seimas dabar ieško sprendimų, kurie būtų kompromisiniai tarp to, kaip mato situaciją Vyriausybė ir kaip mato Seimas. Reikia, kad sprendimas tenkintų visuomenės, šiuo atveju – švietimo visuomenės – interesus. Aš manau, kad sprendimai bus rasti (...) Galima surasti tuos sprendimus, kurie tenkintų ir įvairias visuomenės sritis ir galų gale mokytojus taip pat. Aš esu tuo įsitikinęs, mes dėl to labai daug dirbame. Galbūt šiek tiek sunkiau yra rasti tuos kompromisus, nes premjeras sunkiai serga ir dėl to su juo mažiau tiesiogiai bendraujama. Bet tikrai su juo darome viską, kad tie sprendimai, kuriuos pasiūlė Vyriausybė – mažiau dalyvaujant politikams, o daugiau dalyvaujant biurokratams – atitiktų visų pusių matymą, nes tai yra prioriteto klausimas.

– Tačiau žvelgiant į viešąją erdvę, susidaro dvi skirtingos perspektyvos: Vyriausybė sako, kad kitų alternatyvų mokytojams nei pasiūlyta nėra, o Seime – jau kitos opinijos. Šiuo atveju jūs kalbate apie finansinio balanso suradimą – didinti tai, kas yra, bet ne tiek, kiek yra prašoma?

– Mes ieškosime tų kompromisų, kurie tenkintų ir bendruomenę, ir būtų įgyvendinti biudžeto subalansuotumo prasme. Biudžetas bet kokiu atveju negali būti nesubalansuotas, mes turime įsipareigojimus ES Komisijai ir mes turime laikytis tų įsipareigojimų. Šioje situacijoje mes siekiame rasti tuos kompromisus. Aš drįsčiau šiandien sakyti, kad mes juos surasime.

– Bet jūs kalbate apie kompromisą tarp mokytojų ir su jais besiderančių ar kompromisą politine prasme?

– Aš ir tai, ir tai turiu galvoje. Mes bet kuriuo atveju sieksime tų sprendimų, kurie, pavyzdžiui, mokytojų bendruomenei būtų priimtini tiek, kad jiems nereiktų protestuoti – tai yra svarbiausias mūsų kaip politikų uždavinys. Mokytojai juk nenori protestuoti, jie nori dirbti savo darbą. Galbūt yra tik viena profsąjunga, kuri turi tam tikrų politinių suinteresuotumų kelti priešpriešą. Tačiau ji vienija tik kelis procentus mokytojų ir jie tikriausiai nesiims protestuoti jeigu visi kiti pasakys, kad nėra dėl ko protestuoti.

Kita vertus, neužtenka išspręsti tik mokytojams ar kultūros darbuotojams kylančių klausimų. Reikia rasti balansą sprendimų, kuris tenkintų visą visuomenę. Nes visuomenė yra pavargusi nuo nestabilumo įvaizdžio. Praktiškai per tuos trejus metus visą laiką, be perstojo bandoma kartoti tą patį per tą patį, kad valstybėje yra nestabilu, kad valstybę valdo durniai... Tai yra daroma trejus metus. Ar tai efektyvu? Ne. Tai neduoda efekto, kokio tikisi opozicija arba tos jėgos, kurios norėtų, kad „valstiečių“ valdžioje nebūtų. Bet aš labai džiaugiuosi, kad visuomenė pakankamai gerai tai supranta, nes vakar aš paskelbiau feisbuke straipsnį, į kurį žmonių reakcija yra labai adekvati. Ji rodo, kad žmonės supranta.

– Apie kokią reakciją jūs kalbate?

– Aš kalbu – galite mano feisbuke pasižiūrėti atsiliepimus – žmonės supranta, kad tai, kas vyksta viešojoje erdvėje ir tai, kas vyksta jų gyvenime, yra truputį skirtingi dalykai. Jeigu žmogus mato, kad pensijos kyla, jeigu žmogus mato, kad atlyginimai kyla, jeigu žmogus mato, kad mokesčiai neauga tose srityse, kurios paliestų žmogaus socialinę garantiją – jie į tai normaliai reaguoja. Bet žmonės yra pavargę nuo to pastovaus spaudimo iš kai kurių žiniasklaidos priemonių, kad Seime viskas nestabilu, Vyriausybėje nestabilu, kad viskas yra blogai. Realiai žmonės kalba, kad tai yra pirmoji valdžia per 30 metų, kuri iš tikrųjų dirba tautai, valstybei. (...) Iš opozicijos nėra konstruktyvių pasiūlymų. Kad jie turėtų alternatyvią Vyriausybę, alternatyvią programą, alternatyvų biudžetą... to nėra. Mes turime opoziciją, kuri tuo nesirūpina, net nebando tuo rūpintis. Jie dieną naktį kartoja, koks baisus yra „Karbasas“ ir kokia baisi valdžia.

– Bet toks įžeidus žanras visada būdavo, Andrius Kubilius turėjo netgi nepadorių pravardžių, Algirdas Butkevičius – taip pat jų susilaukdavo. Ar matote ribą tarp kritikos ir kliudymo darbuotis?

– Aš suprantu, čia reikėtų kitą aspektą pasakyti: ankstesnių Seimų praktikoje partijos turėdavo šešėlines Vyriausybes, turėdavo programas, ginčydavosi dėl esmės, mes neturime nei šešėlinės Vyriausybės, jokia partija nesugeba to padaryti. Konservatoriai, kurie dedasi galintys valdyti valstybę, nesugeba suformuoti net šešėlinės Vyriausybės. Parodykite kur yra koks nors jų pasiūlymas. Juk mes nesame žmonės, kurie nesiklauso (...).

– Mūsų pokalbis sukasi 2020 metų rinkimų link. Kaip jūs juos regite? Daug kas juos savaime laiko įdomiais, nes rezultatai sunkiai nuspėjami, o ir dabartinė konfrontacija Seime nurodo, kad bus įdomi kova.

– Aš galiu pasakyti viena, kad man teko dalyvauti viename renginyje Kaune, kuriame buvo labai daug senjorų – 600 žmonių. Ir kai aš matau tiek plojimų, vos ne ovacijas, kai išeini į sceną kalbėti, supranti, kad visa tai, ką kuria viešojoje erdvėje opozicija apie esantį kažkokį baubą ir blogus „valstiečius“, tai paprasčiausiai neateina iki žmonių.

Aš įsivaizduoju, kad opozicijos vykdomas toks įžūlus ir beatodairiškas mūsų žeminimas yra visuomenės nuomonių analizės rezultatas. Tačiau tikroji visuomenės nuomonių analizė gali būti padaryta tik kontaktuojant su žmonėmis regionuose, miestuose ir t.t.

– Tai jūs sakote, kad skelbiami reitingai nereflektuoja esamos situacijos?

– Net jeigu jie yra teisingi, jeigu jie yra tokie, kokie yra žiniasklaidoje – mes ir prieš pastaruosius rinkimus nebuvome pirmi, mes buvome antri. Bet mes laimėjome rinkimus tokiu procentu, kokiu laimėjome.

Tačiau yra kitas aspektas. Net jei ir pavyks „valstiečiams“ patraukti nemažą rinkėjų dalį 2020 m. rinkimuose, ko gero, šiek tiek, o gal net perpus mažesnę nei yra dabar, jūsų dabartiniai koalicijos partneriai, labai panašu, žvelgiant į tas pačias apklausas, į tai, kaip jie viduje skaldosi... nebus jums sunku sudaryti koaliciją? Tik Lenkų rinkimų akcija iš dabartinių partnerių, panašu, gali peržengti 2020 m. būtiną barjerą.

Jūs tikriausiai girdėjote, kad Seimas svarsto barjero pakeitimo klausimus. Nors pagal visą logiką didžiosios partijos skaičiuoja, kaip joms naudingiau, mes skaičiuojame, kaip naudingiau Lietuvai. Tad gali būti taip, kad procentas bus sumažintas iki 3 proc. nuo esamų 5 proc. O klausimą apie partnerius reikėtų užduoti ne mums, o konservatoriams, nes būtų įdomiausia, jei jie atsakytų į šį klausimą. Mes turime pareikšimus Palucko socialdemokratų, kad jie su konservatoriais tikrai nebus.

Dabar koziris bus žinomumas. Tai absoliučiai aiškus koziris. Dabar yra darbai, apie kuriuos mes galime kalbėti.

– O jūs pats būtumėte su socialdemokratais 2020-aisiais?

– Mes būtume su visais, su kuriais sutartume dėl rinkimų programos vykdymo, dėl bendrų tikslų ir siekių. Man labai keista matyti šiandien opozicijoje socialdemokratų narius, kurie neigia viską ir atmetinėja, nors tai yra jų pačių programa, kurią jie tvirtino kartu su mumis. Grįžtant prie partnerių... Mes jų turėsime žymiai daugiau, negu gali turėti konservatoriai, nes aš esu įsitikinęs, kad ir Liberalų sąjūdis, jeigu jis peržengs tą ribą, kuri bus nurodyta, jie turėtų turėti kiek kitokį požiūrį į mus, negu turi šiuo momentu. Jei žiūrėtume pragmatiškai, jie būsimuose Seimo rinkimuose susidurs su keliomis liberalų partijomis – papildomai dar trimis. Tai yra konservatoriai, kurie dabar yra visiški liberalai, Aušrinės Armonaitės partija bei Artūro Zuoko partija. Tai yra keturios liberalų partijos, kurios mušis dėl to paties elektorato ir tų muštynių metu draugiškumo nebeliks.

– Tad jūs neatmestumėte koalicijos nei su liberalais, nei su socialdemokratais, apskritai su visais, išskyrus konservatorius?

– Aš net konservatorių neatmesčiau, tik klausimas vienas – kodėl jie nėjo į koaliciją 2016 m. Jie, matyt, įsivaizdavo, kad mes galime atlaikyti visa tai, kas mūsų laukia. Manau, kad tie, kurie jiems modeliavo ateitį arba juos konsultavo, jie labai aiškiai sakė, kad ši grupė žmonių, kuri atvedė valstiečių sąjungą, vienalyte būti negali ir ji labai greitai skils. Mes įrodėme, kad tai, kas yra neįmanoma, yra įmanoma.

– Jūs įsivaizduojate, kad štai, 2020 m. rinkimai baigėsi, paspaudžiame perkrovimo mygtuką ir socialdemokratai, liberalai, kurie dabar negaili jums kritikos, pakeičia mąstymą?

– Supraskite, kad daugelis dabartinių veiksmų ir pareiškimų išeina iš to, kad jau po metų vyks rinkimai. Tačiau, pavyzdžiui, įvyksta rinkimai taip, kad be mūsų koalicija yra neįmanoma. Kas tokiu atveju įvyksta? Iškart įvyks pragmatinis skaičiavimas (...). Kai jūs man sakote, ar yra kažkas, su kuo susitarti negalima – nėra, jeigu yra noras.

– O su kokiais koziriais „valstiečiai“ eis į rinkimus? 2016-aisiais jūs turėjote nežinomumo veiksnį.

– Dabar koziris bus žinomumas. Tai absoliučiai aiškus koziris. Dabar yra darbai, apie kuriuos mes galime kalbėti. Konservatoriai 2012 m. negalėjo kalbėti apie darbus, nes nuo to būtų buvę tik blogiau. 2016 m. socialdemokratai apie darbus taip pat negalėjo šnekėti, nes nieko nedarė per ketverius metus. Šiuo atveju mes, kad ir kokią sritį paimsi, turime daugybę dalykų (...). Mums sunkiau tai iškomunikuoti visuomenei, nes mūsų gerų darbų niekas nededa į straipsnius. Tačiau rinkimų kampanijai prasidėjus turėsime labai daug tiesioginių kontaktų su žmonėmis ir tada jau bus proga pasakyti... aš galiu turėti auditoriją, kuri yra mumis nusivylusi, nes nieko apie mus nežino, man užteks tikriausiai valandos, kad tie žmonės suvoktų, kuo skiriasi ši valdžia nuo buvusių anksčiau. Aš visur miniu vieną pavyzdį, kad ir kokie mes būtume kvailiai, kaip kažkas bando mus rodyti, bet korupcija ir valdžia dabar nebėra sinonimai.

– Kitas veiksnys – Saulius Skvernelis. Viešojoje erdvėje pats premjeras dar nelabai aiškiai parodo, kurioje pusėje bus. O būtent jis buvo vienas jūsų laimėjimo 2016 m. veiksnių.

– Dabar mes visi norime, kad jis pasveiktų. Tai yra svarbiausia. Manau, kad nei jis pats, nei mes kalbėti apie tai, ar jis galės dalyvauti 2020 m. rinkimuose, ar negalės neturime galimybių, nes pirmiausia jam turi leisti gydytojai. Aš manau, kad kai sveikatos klausimai bus išspręsti, o aš tikiuosi, kad jie bus išspręsti, tai bus jo sprendimas, jis laisvas žmogus.

– Pabaikime pokalbį pirmalaikių rinkimų klausimu. Liberalai kelią šią mintį, o jūs jau deklaravote poziciją, kad siūlymą atmesite. Bet ar nemanote, kad susiformuos tokia vieša opinija, kad visų prezidentų – buvusių ir esamo – niūriomis spalvomis nupieštą situaciją Seime jūs toleruojate? Kalbu apie konfliktą dėl Seimo pirmininko.

– Jokio konflikto nėra. Mes visiškai abejingi Seimo pirmininkui, mes šią problemą perkėlėme opozicijai, dabar ši problema yra jų, nebe mūsų. Grįžtant prie išankstinių rinkimų, jeigu opozicija būtų sąžininga, ji turėtų pripažinti vieną – niekas pas juos frakcijose už išankstinius rinkimus nebalsuos.

– Bet kaip jūs ir sakėte, gal tai būtų proga "prigauti"?

– Klausimas yra, kokia prasmė už juos (pirmalaikius rinkimus. – ELTA) balsuoti, likus iki (eilinių. – ELTA) rinkimų nepilniems metams. Mes esame pajėgūs tęsti darbus, kuriuos esame pradėję.

– O jūs esate pajėgūs?

– Taip, be abejonių. Tai ir yra atsakymas. Jeigu mes nepajėgtume priimti biudžeto, tai tokiu atveju mums patiems kiltų klausimas, o ką toliau daryti. Dabar šnekėjimas apie išankstinius rinkimus... Opozicija tiesiog drumsčia orą.

– O koks, jūsų nuomone, viešasis interesas šiuo klausimu?

– Viešasis interesas yra stabilumas. Šioje vietoje stabilumas yra tai, kad valdžia galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus. Aš suprantu opoziciją, dar metai valdžios didins mūsų palaikymą, o ne mažins jį. (...) Kuo ilgiau būsime valdžioje, tuo daugiau už „valstiečius“ balsuos, nes jie dar aiškiau matys skirtumą tarp to, kaip buvo ir to, kas yra dabar.