Spalį prasideda savivaldybių tarybų ir merų rinkimų kampanija. Ar bus aiškiau, ką reiškia nepiniginė auka, ar partijos, pasibaigus rinkimams, nebeliks su neaiškių skolų kupra, ar ir toliau klestės paslėpta reklama, „Kauno diena“ aiškinasi su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asistente, buvusia Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nare dr. Elena Masnevaite. „Absoliutaus skaidrumo niekada nebus ir to nereikia tikėtis“, – pastebi pašnekovė.

Užkardys limitų viršijimą

– Kuriuos Rinkimų kodekse įtvirtintus politinių kampanijų finansavimo pakeitimus priskirtumėte prie svarbių pokyčių?

Draudimai: pasak E.Masnevaitės, dabar rinkimų kampanijų dalyviai saugomi nuo visko – ir nuo verslo, ir nuo žmonių. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

– Tikrai geras sprendimas, kad į kandidatų vienmandatėje Seimo rinkimų apygardoje, Prezidento, mero rinkimuose kampanijai maksimaliai leistiną jų pačių skiriamą sumą įskaičiuojami ir jų finansiniai įsipareigojimai. Taip bus užkirstas kelias viršyti politinės kampanijos išlaidų limitą. Dabar būna atvejų, kai savarankiški politinės kampanijos dalyviai sudaro daug įvairių sutarčių, o mokėjimo terminą atideda, kai baigsis rinkimų kampanija. Tačiau tada gaudyk vėją laukuose – kai kurių skolos nunykdavo ar būdavo grąžinamos iš neaiškių šaltinių.

Kitas, man atrodo, svarbus pokytis, kad, skiriant aukas politinei partijai arba rinkimų komitetui, galima nurodyti, kuriam konkrečiai sąrašo numeriui ji turi atitekti. Gal žmogus nenori skirti aukos partijai, bet jos sąraše yra vienas ar keli žmonės, kurie jam imponuoja ir jis konkrečiai juos nori paremti. Tai turi šiokį tokį panašumą į galimybę reitinguoti rinkimų sąraše esančius kandidatus. Man patinka ta mintis, kad aukotojas taip gali daryti nors ir minimalią įtaką rinkimų kampanijai.

Politikos ir verslo santykis yra pernelyg glaudus, kad jį būtų galima sunaikinti teisiniais draudimais.

Kodekse pateikta aukos sąvoka aiški, nėra griozdiška, kokia buvo. Kildavo problemų dėl savanoriško darbo, nes buvo taikoma skirtinga praktika: vieni manė, kad jį reikia traukti į apskaitą, kiti – kad ne. Dabar aišku – reikia įtraukti ir tai laikoma nepinigine auka. Savanoriškas darbas turi savo materialinę išraišką, jį galima įvertinti kad ir minimaliu valandiniu įkainiu. Konkrečios vertės nustatymo taisyklės nustatomos finansų ministro įsakymu.

Labai svarbu, kad Rinkimų kodekse patikslinta ir politinės reklamos sąvoka, joje aiškiai išskirta, kas yra atlygintinė, o kas neatlygintinė reklama.

Landos reikalavimams apeiti

– Ar draudimas aukoti grynais pinigais užkardys galimybę aukoti per trečiuosius asmenius?

– Šis ribojimas kiek pasunkins aukojimo galimybę tiems, kurie pinigus linkę kaupti grynaisiais, bet leis išvengti tokių situacijų, kai kokios nors įmonės darbuotojams būdavo išdalijamos sumos grynaisiais, kurios turėjo būti panaudojamos kurio nors kandidato politinei kampanijai finansuoti.

Yra ir daugiau landų, kaip apeinami kampanijos finansavimo reikalavimai. Pavyzdžiui, yra atvejų, kai asmenys fiktyviai įstoja į partiją. Jie moka nario mokesčius, tiesa, jie paprastai nedideli, bet yra gana aukštas limitas, kokio dydžio sumą galima sumokėti kaip nario mokestį. Buvo ir tokia situacija: asmenys fiktyviai buvo įrašyti į partijos rinkimų sąrašą, nors neketino siekti mandato, bet taip galėjo kitam dalyviui paaukoti maksimalią sumą.

Dabar Rinkimų kodekse yra nauja nuostata, kad į maksimalią aukos sumą savo kampanijai įtraukiamas ir sumokėtas nario mokestis, ir kitam rinkimų dalyviui paaukota suma. Lig šiol buvo galima paaukoti maksimalią sumą ne tik sau, bet ir kitiems rinkimų sąrašo nariams, vadinasi, vienas žmogus galėjo finansuoti dalį rinkimų sąrašo.

– Ar logiška, kad nario mokestis bus įskaičiuojamas į maksimalią per metus rinkimų kampanijai suaukotą sumą?

– Ne, nes nario mokesčiai skirti ne tik rinkimų kampanijai, bet ir organizacinei veiklai tarp kampanijų finansuoti. Tai ypač aktualu toms partijoms, kurios negauna valstybės dotacijų.

Kalbant apie aukas nesuprantu, kodėl jos uždraustos ne politinės kampanijos metu. Taip, gyventojai gali remti partijas joms skirdami gyventojų pajamų mokesčio procentą. Bet kodėl negali remti ir aukomis?

Dabar valstybė partijoms skiria labai daug pinigų dotacijoms. Bet menkas pasitikėjimas partijomis rodo, kad laikotarpiais tarp rinkimų jos nebesistengia pritraukti žmonių, nes kam joms jų reikia – vis tiek gauna pinigų iš valstybės. Lyg partijos būtų reikalingos tik valstybei, kad būtų įrodyta turint daugiapartinę sistemą ir esant demokratine valstybe, o ne visuomenei, kad ji būtų pilietinė. Iš čia kyla problemos dėl didelio nepasitikėjimo partijomis, mažo procento visuomenės narių jose. Mano manymu, jos pirmiausia turėtų gyvuoti savo simpatikų dėka.

Maža to, Rinkimų kodekse nurodyta, kad nario mokestis įskaičiuojamas į maksimalią aukoti leidžiamą sumą tik partijoms, bet ne komitetams. Tai akivaizdus nelygiateisiškumas, ir jis niekuo nepagrindžiamas.

Įtaka: skiriant aukas partijai ar rinkimų komitetui galima nurodyti, kuriam konkrečiai sąrašo numeriui ji turi atitekti – taip aukotojas gali daryti nors ir minimalią įtaką rinkimų kampanijai. (J. Elinsko/BNS nuotr.)

– Ar nėra nelygiateisiškumo, kad nors komitetų veikla reglamentuota beveik kaip partijų, jie neturi teisės į valstybės dotaciją, gyventojų pajamų mokesčio dalį?

– Taip, gali būti sakoma, kad lygiateisiškumas čia pažeidžiamas. Bet svarbiausia ne tai. Apskritai manau, kad šis komitetų veiklos sureguliavimas ydingas, tokie reikalavimai, kokie jiems nustatyti, ne visai adekvatūs. Suprantu, kodėl kilo poreikis griežčiau reglamentuoti jų veiklą: pasibaigdavo rinkimai, komitetas nustodavo egzistuoti, ir visi finansinių atsakomybių ir atskaitomybių galai – į vandenį. Bet gal reikėjo paieškoti kitokių būdų šiai problemai išspręsti?

Tačiau dabar kyla konceptuali problema: jei nori dalyvauti rinkimuose, nori būti įrašytas į sąrašą, bet nepriklausai partijai ar komitetui, gali patekti tik į jų keliamą kandidatų sąrašą iš esmės tik tokiu atveju, jei esi Šarūnas Marčiulionis ar kita įžymybė. Nemanau, kad komitetai turėtų būti steigiami kaip juridiniai asmenys, juo labiau kad, jei jie nenori tęsti veiklos, po rinkimų susitvarkę finansines ataskaitas gali likviduotis. Poreikyje steigti tokius ad hoc juridinius asmenis teisinės logikos aš nelabai nesuprantu. Nebent siekta komitetams sudaryti daugiau formalumų, kad jiems būtų sunkiau konkuruoti su partijomis. Jei partijos mato, kad pralaimi komitetams, gal problema – jos pačios, nes nenori investuoti į rinkėją, jį edukuoti.

– Ar, leidus partijoms steigti analitinius centrus, tai nebus landa per juos partijas finansuoti tretiesiems asmenims, kurie nebūtinai gali būti draugiški mūsų valstybei?

– Tokia teorinė galimybė visada yra, ne tik šiuo atveju – tai daugiau vaizduotės klausimas. Bet Politinių organizacijų įstatyme yra aiškiai apibrėžta, iš kokių lėšų šaltinių jie gali būti finansuojami. Taip pat analitiniams centrams draudžiama tiesiogiai ir netiesiogiai gauti lėšų iš subjektų, kurių veiklos tikslai yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos valstybės interesais, konstitucinėmis vertybėmis ir nacionaliniu saugumu. Taigi jų finansavimo kontrolė jau turėtų būti ne tik VRK kompetencija. Tačiau apie šiuos centrus kalbame tik finansavimo kontekste, o kalbant plačiau tikrai reikia stiprinti partijas ir partinę sistemą. Tad jų steigimą iš esmės vertinu kaip teigiamą dalyką. Sveriant, kuri vertybė didesnė – finansavimo skaidrumas ar partinės sistemos stiprinimas, politikos kokybės gerinimas, manau, šiuo atveju buvo rasta pusiausvyra.

– Bet tai tam tikra prasme – galimybė juridiniams asmenims remti partijas. Ar, jūsų manymu, draudimas tai daryti pasiekė tikslą?

– Lietuvos ir kitų valstybių patirtis rodo, kad juridiniai asmenys partijas rėmė, remia ir rems nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas draudimas nustatytas, ar ne. Politikos ir verslo santykis yra pernelyg glaudus, kad jį būtų galima sunaikinti teisiniais draudimais. Žinoma, būtų geriau, kad taip nebūtų, nes jei įstatymas draudžia, to reikia laikytis. Jeigu įstatymas nepatinka, yra teisinės priemonės, kurios leidžia patikrinti jo teisėtumą. Deja, ne visi galvoja taip, kaip aš.

Tačiau manau, kad šis draudimas juridiniams asmenims remti partijas – perteklinis. Kai tenka kalbėti su kai kuriais žmonėmis, talkinusiems kandidatams rinkimų kampanijos metu, jų nuomonė tokia – šis draudimas neveiksmingas, rezultatas toks, kad pabrango politinė kampanija, nors tikslas buvo priešingas.

Nepiniginė auka turi vertę

– Ar nepiniginės aukos apibrėžimas suteiks aiškumo, kada, savanoriškai padėdamas savo partijos kandidatui, tiesiog užsiimi partine veikla, o kada tai jau laikytina nepinigine auka? Kur čia riba?

– Rutininius politinės kampanijos organizavimo dalykus, kaip parašų rinkimas, partinės atributikos, skrajučių, kurios leidžiamos įstatymu, dalijimas, susitikimų organizavimas, vadinčiau savanoriška veikla.

Bet, pavyzdžiui, politikai patys sau spaudos konferencijų paprastai neorganizuoja, tam reikia kito personalo. Jei asmuo, kuris yra profesionalas tam tikroje srityje, suteikia kokią paslaugą nemokamai, tai savanorišku darbu sunku pavadinti. Arba, pavyzdžiui, asmuo suteikia didelę nuolaidą už kokį atliktą darbą. Tas kainos skirtumas lyg ir savanoriškas, bet neatitinka politinės kampanijos lygiateisiškumo principų. VRK turėtų nustatyti tvarką, kaip tokie savanoriški darbai turėtų būti registruojami kaip nepiniginė auka.

– Tai pagal naują teisinį reguliavimą būtų daugiau priemonių tiriant tokius atvejus, kaip kilę įtarimai dėl Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos finansavimo, kai paaiškėjo, kad jį nemokamai konsultavo viešųjų ryšių profesionalas?

– Taip, dabar tai aiškiau reglamentuota. Bet jūsų minėtu atveju VRK, surinkusi pradinę informaciją, nerado duomenų, kad apskritai šį atvejį reikėtų tirti. Kadangi VRK net nepradėjo tyrimo, teigti, kad kažkas buvo blogai, nėra pagrindo.

– Kaip vertinate, kad padidintas maksimalus mažos aukos dydis, o ir didesnę aukojant nebereikės deklaruoti turto?

– Maža auka tesiekė 12 eurų, ir tai nebeatitiko jokių ekonominių realijų. Gerai, kad dabar aukos dydis susietas su vienu iš kintamų rodiklių – vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dalimi. Dabar maža auka sieks 50 eurų.

Reikalavimas deklaruoti turtą, manau, buvo perteklinis. Jei deklaruoji pajamas ir pagal nustatytus kriterijus jų užtenka aukai pagrįsti, kodėl turi deklaruoti dar ir turtą? Tokie biurokratiniai dalykai gali atgrasyti žmogų nuo minties kažką aukoti. Juk lig šiol, norėdamas paaukoti 13 eurų, jau turėjai deklaruoti ir turtą, ir pajamas.

Bet hipotetiškai gali būti tokių situacijų, kai žmogus neturi pajamų, bet turi turto. Jis deklaruoja turintis nulį pajamų, bet banko sąskaitoje turi daug pinigų. Manau, turi būti alternatyva deklaruoti turtą, jei neužtenka pajamų pagal reikalavimus aukai pagrįsti.

Neaiškumai dėl reklamos

– Kaip vertinate naują rinkimų kampanijos reklamos reguliavimą?

– Gerai, kad išskirtos ir apibrėžtos dvi reklamos rūšys – pozityvi ir negatyvi.

Tačiau blogai, kad praleista proga įteisinti asmenų, nedalyvaujančių rinkimuose, galimybę dalyvauti rinkimų kampanijoje. Anksčiau rinkėjų, pilietinės visuomenės atstovų dalyvavimas rinkimų politinėje kampanijoje nebuvo sureguliuotas, o pagal Rinkimų kodeksą tai tiesiog neleidžiama.

Atlygintinę politinę reklamą dabar gali užsakyti tik pats politinės kampanijos dalyvis. Pagal tokį teisinį reguliavimą Andrius Tapinas su „Laisvės TV“ nebegalėtų rengti akcijos „Viso gero, Voldemortai“.

Užuot reglamentavę trečiųjų asmenų dalyvavimą, kaip ne kartą siūlė ir VRK, ir „Transparency International“, įstatymų leidėjai pasirinko kitą kelią – drausti, o tai neprisideda prie pilietinės visuomenės stiprinimo. Tai didelė ir praktinė, ir konceptuali problema, kodėl rinkėjas negali pareikšti nuomonės apie kandidatą ir partiją tam pasamdydamas profesionaliai reklamos sklaida užsiimančius žmones ar įmones. Pavyzdžiui, galėtų būti nustatytas limitas, kad vienas asmuo per rinkimų kampaniją tokiems tikslams visiems rinkimų kampanijos dalyviams gali skirti 100 eurų. Piliečiai galėtų konsoliduotis ir, sutelkę šias lėšas, padaryti daugiau. Nesuprantu, kodėl to neleidžiama, nes ir pagal dabartinę mokslinę sampratą rinkimų teisė, dalyvavimas politinių partijų veikloje nebėra suprantamas tik klasikiniu griežtuoju būdu. Gal žmogus nenori būti politinės partijos nariu, bet ji jam patinka ar jam priimtina, kaip ji siūlo spręsti kokį jam aktualų klausimą, ir jis nori jai finansiškai padėti.

– Ar pagal naują teisinį reguliavimą kils mažiau skirtingų interpretacijų dėl neatlygintinos reklamos socialiniuose tinkluose?

– Politinės reklamos atpažįstamumo aspektu nebus geriau – čia dar viena proga, kurią praleido įstatymų leidėjas. Apibrėžta, kad politinė reklama – bet kuriuo metu bet kuriomis priemonėmis atlygintinai ar nemokamai skleidžiama atitinkamo pobūdžio informacija. Anksčiau nebuvo tokio aiškaus atlygintinės ir nemokamos reklamos atskyrimo, ir dėl pastarosios kildavo įvairių situacijų, buvo ir kitoks reguliavimas. Bet nemanau, kad dabartiniai sprendimai geresni.

Susikoncentruota į žymėjimo reikalavimus atlygintinei reklamai, o neatlygintinė neturi būti pažymėta. Visų pirma, politinę reklamą kažkodėl reikia žymėti tik politinės kampanijos metu. Nesuprantu, kodėl tai neprivalu bet kuriuo metu: juk reklamai taikomas atpažįstamumo reikalavimas, jos adresatas bet kuriuo metu turėtų suprasti, kad tai politinė reklama. O rinkimų kampanija praktiškai prasideda anksčiau, nei būna oficialiai paskelbiama, praktiškai ji nesibaigia niekada.

Nors prievolės žymėti neatlygintinę reklamą nėra, kitos Rinkimų kodekso nuostatos sako, kad politinė reklama – vadinasi, tiek atlygintinė, tiek neatlygintinė, jei netinkamai pažymėta ar nepažymėta, laikoma paslėpta politine reklama ir už jos sklaidą įstatymai numato atsakomybę. Čia jau teisinis absurdas, nes kokiu pagrindu gali būti baudžiama už tai, ko nereikalaujama?

Asmenys fiktyviai buvo įrašyti į partijos rinkimų sąrašą, nors neketino siekti mandato, bet taip galėjo kitam dalyviui paaukoti maksimalią sumą.

Labiau pasitikėti visuomene

– Per kiekvienus rinkimus kyla skandalų, kad merai, valdančiųjų daugumų atstovai naudoja administracinius resursus savireklamai. Bet kaip atskirti, kur jie atsiskaito gyventojams, o kur jau vykdo rinkimų kampaniją?

– Veikiantis politinis asmuo rinkimų kampanijos metu yra palankesnėje situacijoje, bet yra kriterijų, kaip atskirti, kur informacija apie jo veiklą, o kur rinkimų reklama. Pavyzdžiui, jei skelbiamas trumpas informacinis tekstas, bet su daugybe nuotraukų, taip pat ir nesusijusių su tekste pateikiama informacija, tai jau rinkimų reklama.

Yra VRK rekomendacijų šia tema, dabar jos, matyt, bus pakoreguotos pagal Rinkimų kodekso nuostatas.

– Kokių teisinių korekcijų dar reikėtų rinkimų kampanijų finansavimo skaidrumui padidinti?

– Lietuva su(si)reguliavimo prasme rodoma kaip pavyzdinė šalis. Rinkimų kampanijos finansavimo skandalų yra visur – ir Vakarų demokratijos valstybėse, ir jų bus. Jei lygintume skaičiais, ten kartais būna tokios sumos, kokios pas mus neįsivaizduojamos.

Absoliutaus skaidrumo niekada nebus ir to nereikia tikėtis.

Kadangi turime labai daug reguliavimų, kai kuriais atvejais ir labai detalių, atitinkamai fiksuojama ir daugiau pažeidimų. Jie gali būti ir smulkūs, o jau sakome, kad rinkimų kampanija neskaidri. Manyčiau, kai kur galima būtų atsisakyti pernelyg smulkmeniško teisinio reguliavimo, o kai kurie klausimai, pavyzdžiui, politinė reklama, turėtų būti detaliau sureguliuoti.

Manau, reikėtų labiau pasitikėti visuomene, duoti jai didesnę galimybę dalyvauti rinkimų kampanijose. Dabar jų dalyviai saugomi nuo visko – ir nuo verslo, ir nuo žmonių. Suprantu, verslas per žmones gali daryti įtaką, bet reikėtų leisti visuomenei, nebūtinai didesniais pinigais, bet daugiau veikti, pavyzdžiui, tretiesiems asmenims kažkokia finansine išraiška leisti dalyvauti rinkimų kampanijoje. Man panašu į tai, kad, užuot visuomeninius santykius atitinkamai sureguliavus, draudimo forma pasirenkama juos apskritai ignoruoti.