Ribojimas – 2035-aisiais?

Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesorius, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys Vytautas Nekrošius prognozuoja, kad ne viena jų nuostata atsidurs ir Konstituciniame Teisme (KT).

Nuo rugsėjo įsigaliojusiame Rinkimų kodekse įteisinta, kad meru nebegalės būti renkamas asmuo, kuris jau tris kadencijas iš eilės ėjo šias pareigas. Pasak V.Nekrošiaus, formuluotė gudri, leidžia traktuoti ir taip, ir kitaip. „Bet mano, kaip teisininko, manymu, vienareikšmiškai šiuose rinkimuose galės kandidatuoti visi esami merai, nepriklausomai nuo to, kiek kadencijų jais yra buvę“, – neabejoja VU profesorius ir aiškina, kodėl.

Teisės sistemoje jau kokius 2 tūkst. metų yra bendras principas, kad teisės norma atgal negalioja. Atgal galioti ji gali tik dviem atvejais: jei yra švelnesnė, nei lig tol buvusi, ir jei įstatymas įsakmiai numato, kad jo normos galioja atgal. Šiuo atveju nėra nė vienos iš šių sąlygų. Pirma, aiškiai nepasakyta, kad įstatymo norma galioja atgal, t. y. kad ji galioja merams, kurie šias pareigas jau užėmė tris kadencijas iš eilės. Antros sąlygos irgi nėra, nes ji nėra švelnesnė nei anksčiau, nes lig šiol kadencijos visai nebuvo ribojamos.

Ką tai turi bendra su sąžininga rinkimų kampanija? Parašysime pavadinime vardą ir pavardę ar neparašysime, tas svarbiausias vardas ir pavardė vis tiek bus pirmas sąraše.

„Tuo remiantis, mano giliu įsitikinimu, ši norma galės būti pradėta taikyti tik po to, kai kitų metų kovo mėnesį išrinkti merai išbus tris kadencijas, t. y. dar po dvylikos metų“, – pabrėžia V.Nekrošius.

Draudimų – kuo mažiau

Jis kritikuoja ir draudimą rinkimų kampanijos metu burti politinių partijų ir komitetų koalicijas. Leidžiama į rinkimus kartu eiti kelių partijų ar kelių komitetų bendru sąrašu, tačiau partijų su komitetais – ne. Motyvuota, kad taip siekta išvengti situacijos, kai partijos, o jos visuomenėje nepopuliarios, pristeigtų visokių komitetų, sudarytų su jais koaliciją ir – į rinkimus. Laimėtų komitetas, nors realiai – partija.

V.Nekrošius problemos čia neįžvelgia. Pasak jo, reikia pasitikėti žmonėmis, o rinkimų kampanija tam ir yra, kad jos metu politiniai konkurentai rinkėjams aiškintų, kas yra kas: „Jei matote, kad įsisteigė komitetas, kuris realiai yra partijos padalinys, o joks ne komitetas, tai aiškinkite žmonėms, kas atsitiko. Bet mes einame paprasčiausiu draudimų keliu – viską draudžiame, ir viso gero. Tai, mano supratimu, neteisingas požiūris.“

Teisininko požiūriu, pažeidžiamas ir lygybės principas. Komitetai ir partijos yra lygiaverčiai politinės kovos subjektai, jie rinkimuose turi tokias pačias teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. Tai kodėl jiems draudžiama sudaryti koalicijas? V.Nekrošiaus manymu, šis draudimas mažiausiai visai nepagrįstas, o jei patektų į KT rankas, keltų ir klausimų dėl jo konstitucingumo.

Jį stebina ir kai kurie kiti nauji draudimai, pavyzdžiui, partijų ar komitetų pavadinimuose naudoti vardus ir pavardes: „Ką tai turi bendra su sąžininga rinkimų kampanija? Parašysime pavadinime vardą ir pavardę ar neparašysime, tas svarbiausias vardas ir pavardė vis tiek bus pirmas sąraše. Tokie draudimai nieko nesprendžia, o teisėje draudimų reikėtų maksimaliai vengti. Kad būtų veiksmingi, jie turėtų būti reti, labai aiškūs ir motyvuoti. Visiems aišku, kodėl kaimo keliu negalima važiuoti 150 km per valandą, nes tai visuomenės interesas, kad jei tu kvailys, neturi kelti pavojaus kitiems protingiems žmonėms. Draudimas pavadinimuose neminėti pavardžių nieko nesprendžia, visiškai nereikalingas ir neefektyvus.“

Rinkimų kodekse yra nemažai neaiškumų, pavyzdžiui, dėl neatlygintinės reklamos. Bet V.Nekrošius siūlo palaukti Vyriausiosios rinkimų komisijos išaiškinimų, kurie tikrai turėtų būti, nes naujame įstatyme šiais klausimais yra labai daug neaiškumų.

Supainiotos funkcijos

Teisininko įsitikinimu, nieko bendra su Konstitucija neturi ir nauja Vietos savivaldos įstatymo nuostata, kad meras pirmininkaus savivaldybės tarybai: „KT pasakė keletą dalykų, iš kurių vienas labai svarbus: mūsų Konstitucija kategoriškai draudžia painioti atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios kompetencijas. Kai suteikiame merui pareigą ir kartu teisę pirmininkauti savivaldybės tarybos posėdžiams, tai neabejotinai savivaldos tarybos funkcijos paėmimas ir atidavimas vykdomosios valdžios atstovui.“

Pasak V.Nekrošiaus, nors aiškinama, kad taip yra Slovėnijoje ar dar kitur, bet gal ten kitokia konstitucija, gal kitoks jos aiškinimas, gal tradiciškai kitaip susiformavę. Pas mus yra taip, kaip yra, – draudžiama painioti vykdomosios ir atstovaujamosios valdžios funkcijas. Tačiau laikomasi požiūrio, kad kažką duosime, kažką uždrausime, ir taip išspręsime problemą, nors, teisininko įsitikinimu, jokios problemos taip neišspręsime.

Pasak jo, nors niekas garsiai nesako, bet tyliai kalbama, kam merams reikalingi kažkokie konkuruojantys asmenys, kurie pradės varžytis dėl valdžios. Bet jie negali varžytis dėl valdžios, nes jų funkcijos atskirtos. Be to, merams nereikėtų bijoti, kad šalia jų pasirodys dar kokia ryški asmenybė, nes tam ir yra politinė konkurencija.

„Sakymas, kad meras, kuris pirmininkauja tarybai, galės normaliai dirbti, yra pasaka tikrąja to žodžio prasme: jei meras neturės daugumos taryboje, jis gali jai pirmininkauti, gali nepirmininkauti, rezultatas bus toks pats – sprendimai nebus priimami, jokio darbo nebus, kol meras nesusitars su dauguma. Normalaus politinio dialogo kelias yra tik per susitarimą su tarybos dauguma, o bandome tai padaryti įstatymų pakeitimais, kad taryba būtų niekam neįdomi; tegu rankutes kilnoja, o viską darys meras“, – mano V.Nekrošius.

Jis pabrėžia, kad esame demokratinė valstybė, kuri funkcionuoja atstovaujamosios demokratijos pagrindu, ir pagrindinė savivaldos institucija yra ne meras, o taryba. Tai turėtume labai aiškiai suprasti ir to link eiti. „Meras yra vykdomoji institucija, kuri vykdo tarybos sprendimus ir atstovauja savivaldybei įvairiose institucijose, renginiuose, ir taškas. Politika, kaip gyvensime, kokius pagrindinius sprendimus darysime, yra tarybos, o ne mero kompetencija,“ – pabrėžia VU profesorius.

Skyrimas kelia juoką

V.Nekrošius pastebi, kad tiesiogiai įstatyme nepasakyta, nutarta patylėti, jog vicemerai negali būti tarybos nariai. „Bet pagal įstatymą, paskyrus vicemerą, meras jam paskiria vykdyti dalį savo funkcijų, pavyzdžiui, vicemeras bus atsakingas už švietimą ir vykdys šias funkcijas, kurias vykdytų meras, jei nebūtų vicemero. Vadinasi, jei meras negali būti tarybos narys, ir vicemeras negali juo būti, čia aišku kaip dukart du keturi“, – aiškina jis.

Įstatymas numato, kad vicemeras yra skiriamas tarybos pritarimu. Tačiau jo skyrimo procedūra tokia, kad, pasak V.Nekrošiaus, už pilvo susiėmus galima juoktis. „Meras kreipiasi į tarybą, siūlo savo kandidatą, jei taryba nepritaria, meras į ją kreipiasi antrą kartą, siūlydamas tą patį ar kitą kandidatą. Bet jei ir vėl nepritaria, tada meras sako: jūs man atsibodote, aš visai su jumis nesitarsiu, skiriu šį asmenį vicemeru. Turi būti arba vienaip, arba kitaip, bet nedarykite nesąmonės. Ką reiškia, kad įstatyme parašyta, jog vicemerai skiriami tarybos pritarimu, bet tai galioja tik du kartus?“

V.Nekrošiaus įsitikinimu, jei įstatyme pasakyta, kad vicemeras skiriamas tarybos pritarimu, tai ir turi būti tarybos pritarimas – kol meras nesusitars su taryba, tol nebus vicemerų. „Bandome problemą išspręsti neišsprendžiamu būdu. Ką reiškia, kad meras, nepaisant, jog taryba du kartus jam pasakys ne, vis tiek paskirs savo pasirinktą vicemerą? Tai užprogramuotas didelis konfliktas, darbas negalės normaliai vykti. Demokratinėse valstybėse politikos pagrindas – susitarimas. Kuo greičiau tai suprasime ir imsime tai įgyvendinti, tuo greičiau pradėsime normaliai gyventi.“

Situacija: V.Nekrošiaus įsitikinimu, rinkimuose kitų metų kovą galės kandidatuoti visi esami merai, nepriklausomai, kiek kadencijų jais yra buvę. Trijų kadencijų riba galės būti pradėta taikyti tik po dvylikos metų. (J. Elinsko/BNS nuotr.)

Teisininko manymu, nauja teisinė nuostata, kad meras ir vicemerai nebus tarybos nariai, neturės jokių neigiamų padarinių. Jiems reikės bendradarbiauti su taryba, jei turės joje daugumą, visi klausimai bus išsprendžiami; jei neturės, kaip dabar, taip ir pagal naują įstatymą darbo iš esmės nebus.

„Mano supratimu, naujas įstatymas merą padarė net stipresnį, o ne silpnesnį, kaip kad daugelis sako, nes jis turi visas vykdomosios valdžios funkcijas, be to, pirmininkauja tarybos posėdžiams, sudaro darbotvarkes. Iš esmės taryba palikta balsuotoja, ir tai man labai nepatinka, nes atstovaujamąją instituciją silpnina, o vienasmenę stiprina. Kas būna, kai stiprinamos vienasmenės institucijos, matome pas mūsų kaimynus. Kuo labiau skatinsime vienasmenių institucijų stiprėjimą, tuo labiau bus pavojus atkeliauti į kokį nors autokratinį valdymo modelį. To labai nenorėčiau“, – pabrėžia V.Nekrošius.

Pavėlinti, bet teigiami

Jo nuomone, kelia abejonių ir kai kurios kitos naujai priimtų rinkimus, politines organizacijas ir savivaldybių veiklą reglamentuojančių įstatymų nuostatos. Pavyzdžiui, nors teisės požiūriu nekliūva, bet, jo manymu, Rinkimų kodekse įteisinta prievolė partijoms ir komitetams surinkti nustatytą skaičių parašų, jei anksčiau toje savivaldybėje nedalyvavo rinkimuose, yra perteklinė. Kad partija galėtų veikti, reikia 2 tūkst. narių, tad kokie dar gali būti parašai prieš rinkimus, jei ir taip partiją palaiko bent pora tūkstančių rinkėjų.

Teisininkas neatmeta tikimybės, kad jau po savivaldos rinkimų bus grįžta ir prie komitetų finansavimo iš valstybės biudžeto klausimo. Pagal naują Politinių organizacijų įstatymą komitetai įgyja praktiškai analogiškas kaip ir partijoms prievoles, tačiau, skirtingai nei partijos, ir toliau negaus dotacijų iš valstybės biudžeto.

V.Nekrošiaus vertinimu, kad yra nelygybė – taip, bet jai yra pagrindo: „Partijos veikia visos Lietuvos mastu, o komitetai – tik atskirų savivaldybių rajonų ribose. Būčiau už tai, kad komitetai galėtų būti finansuojami iš valstybės biudžeto, bet tam turėtų būti priimtas atskiras įstatymas su atskiromis sąlygomis tai daryti. Jei pritaikytume politinių partijų finansavimo reikalavimus, nė vienas komitetas negautų finansavimo, nes vienoje savivaldybėje nė vienas nesurinktų reikalingo finansavimui gauti skaičiaus balsų.“

Bet jei ir vėl nepritaria, tada meras sako: jūs man atsibodote, aš visai su jumis nesitarsiu, skiriu šį asmenį vicemeru.

V.Nekrošiaus manymu, tikrai neigiamas dalykas, galintis sukelti problemų, kad toks svarbus visa apimantis dokumentas, kaip kad Rinkimų kodeksas, priimtas iki rinkimų likus mažiau nei metams. Neaiškumų labai daug – kad ir dėl merų, jau dirbančių tris kadencijas, registravimo, tad gali būti ir teisinių ginčų. „Reikėtų, kad tokie įstatymai būtų priimti likus bent metams ar dvejiems iki rinkimų, tada iki jų būtų galima viską išsiaiškinti, ir niekam nekiltų jokių klausimų. Dabar tokių klausimų bus, ir tai rinkimams negerai“, – pabrėžia teisininkas.

Jis neabejoja, kad po rinkimų bus ir kreipimųsi į KT. Dabar galėtų kreiptis tik Seimas, bet, jo manymu, tikriausiai iki rinkimų tai nebus daroma, nes niekas nenori judinti ir taip sunkiai pasiekto susitarimo, kuris leido padaryti įmanomus rinkimus pagal naują tvarką jau 2023 metų kovą. Konkretūs asmenys su individualiais skundais į KT gali kreiptis tik po to, kai jų teisė pažeidžiama, tad pirma turi atsirasti realus pažeidimas.

Nepaisant trūkumų, V.Nekrošiaus vertinimu, teigiamas dalykas, kad visi rinkimų klausimai sukodifikuoti viename konstituciniame įstatyme. Jį keisti sunku – tam reikia daug daugiau Seimo narių balsų nei priimant paprastą įstatymą. „Vadinasi, galime tikėtis iš esmės stabilios tvarkos artėjantiems visiems kitiems rinkimams“, – pabrėžia V.Nekrošius.