Sovietmetis – epocha, kuriai negali likti abejingas. Ne tik dėl to, kad dalis iš mūsų gyveno tais laikais, bet ir dėl galimybės pažvelgti į sovietmetį per naujausių istorinių tyrinėjimų prizmę. Naujas suvokimo erdves atveria Lietuvos istorijos instituto parengtas straipsnių rinkinys "Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m." Knyga padeda suprasti, kaip buvo kuriamas sovietinis gyvenimo būdas pokariu.

Hibridinė tapatybė

Šiandien retai susimąstome apie SSRS palikimo unikalumą. Istorikai, tyrinėjantys šios valstybės raidą, kalba apie sovietinėje sistemoje gyvenusių žmonių hibridinę tapatybę, kurioje derėjo dvi priešybės – komunizmas ir tautinė kultūra. Galimybė manipuliuoti minėtomis vertybėmis sudarė sąlygas sovietinės sistemos patrauklumui ir ilgaamžiškumui.

SSRS klestėjimas ir technologinė pažanga tapo komunistinės propagandos prekės ženklu. Tikėjimą, kad prie sovietų buvo viskas gerai, galima priimti tik ignoruojant objektyvią Sovietų Sąjungos istorinę raidą. Bet kokios interpretacijos apie netikėlius, kurie iškraipė komunizmo idėją ar atitolo nuo jos, dar kartą patvirtina komunistinės propagandos manipuliacijų svarbą.

Aišku, žvelgiant iš perspektyvos, galime diskutuoti, kas labiausiai atitolo nuo klasių kovos sukeltos pasaulinės revoliucijos idėjos – Vladimiras Leninas ar Josifas Stalinas, Nikita Chruščiovas ar Michailas Gorbačiovas. Būtina įsidėmėti, kad bet kokia diskusija verčia abejoti pamatine dogma, jog Sovietų Sąjunga – tai galinga, klestinti ir technologiškai pažangi valstybė.

Tam, kad taip neatsitiktų, komunistinės valstybės lyderiai naudojo atitinkamas priemones: marionetinių vyriausybių kūrimą, pasipriešinimo slopinimą, visuomenės elito kolaboravimo ir paprastų žmonių konformizmo skatinimą, kolonizaciją. Galimybė plėtoti tautinę kultūrą naujomis sąlygomis tapo jauku daugumai žmonių, gyvenusių Sovietų Sąjungos kaimynystėje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Komunistai, inteligentai ir darbo liaudies atstovai, kolūkiečiai ar darbininkai turėjo tapti ištikimais sovietinės ideologijos šalininkais. Pagrindine kliūtimi monolitinei Sovietų Sąjungos kultūrai sukurti tapo rusų didžiavalstybiniai siekiai. Bandymai juos derinti su komunistine ideologija virto nacionaliniu stalinizmu, kurį lydėjo industrializacija ir kolektyvizacija, rusinimas ir socialistinis realizmas. Visa tai turėjo panaikinti skirtumus tarp tautų. Bet Sovietų Sąjungos tautinė įvairovė ir nuolatinis komunistinės doktrinos peržiūrėjimas dėl ekonominių reformų nesėkmių sudarė sąlygas nacionalinėms kultūroms puoselėti.

Vis dėlto minėtus pokyčius, leidžiančius kalbėti apie nacionalinį komunizmą regionuose, reikia priimti su tam tikra išlyga. Vietinių komunistų viltys turėti dalinę autonomiją Sovietų Sąjungoje žlugo kartu su imperija, o tautinės kultūros puoselėjimo galimybes ribojo socialistinis realizmas. Tiesiog reikia suprasti pagrindinį hibridinės tapatybės bruožą: Lietuvos kultūra buvo toleruojama tiek, kiek marksistiškai vaizdavo įvairias gyvenimo puses.

Didžiavimasis Sovietų Sąjungos pasiekimais tapo privaloma programa, tarnaujančia rusų didžiavalstybiniams siekiams ir komunistinei propagandai. Puikus pavyzdys poeto Kosto Kubilinsko (1923–1962) eilėraštis "Mylėki partiją, vaikuti!": "Mylėki Partiją, vaikuti,/ Kaip savo motiną myli:/ Tave lyg pumpurą gležnutį/ Ji saugo Lenino šaly." Graži ir paprasta schema. Mama – partija, tėvynė – Lenino šalis. Puikiai derantis įtaigus lietuviškas žodis ir didžiavalstybiniai siekiai.

Kiek kartų reikia padeklamuoti eilėraštį, kad užmirštum ne tik tikrąjį tėvynės pavadinimą, bet ir ketvirtąjį Dievo įsakymą – gerbk savo tėvą ir motiną? Ar suvokimas, kad lietuvių vaikų poezija buvo įrankis, padedantis ugdyti komunistinės pasaulėžiūros dvasią, nežeidžia mūsų ambicijų šiandien? Verta savęs paklausti, ar nusivylimas ir piktinimasis esama padėtimi Lietuvos valstybėje neatskleidžia mūsų vertybių tuštumos ir didžiavalstybinės nostalgijos.

Tapimas stalinistu

Perskaitykime 1980 m. parengtos knygos "Lietuvių vaikų poezija" įvadą, kuris supažindina su lietuvių vaikų poezijos raidos bruožais. Akį rėžia privalomasis komunistinės propagandos žodynas. Įsiklausykime į to laiko dvasios balsą: "Dabar svarbiausiu uždaviniu tapo auklėti jaunąją kartą komunistinės pasaulėžiūros dvasia. Anksčiau sukurtos poezijos vertybės nebuvo atmestos, o kritiškai peržiūrimos, perlydomos ar įjungiamos į socialistinės kultūros apyvartą."

Įvado autorius Vincas Auryla įtikinamai pademonstravo, kaip galima priimti marksizmo-leninizmo metodą ir ideologiją bei prisidėti prie hibridinės tapatybės ugdymo. Tokie ir panašūs tekstai daugumai kūrėjų pokariu padėjo išvengti kaltinimų pataikavimu buržuaziniam nacionalizmui ar Vakarų imperializmui. Leonido Brežnevo laikais tai buvo kasdienybės dalimi, o Josifo Stalino laikais Lietuvoje – siekiamybė.

Skaitydamas knygą "Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m." supranti, kad pokario metais sovietų valdžios atrama turėjo tapti stalinistai. Ne komunistinės propagandos sužavėti inteligentai, ūkininkai ar darbininkai, o žmonės, kurie atvirai pripažino komunistų partijos iškeltų reikalavimų svarbą ir nurodydavo kitiems jų ribotą marksizmo-leninizmo suvokimą bei menką visuomeninį aktyvumą. Vadinasi, stalinistinio elgesio tikslas – greitai reaguoti į komunistų partijos sprendimus, viešai deklaruoti jų supratimą, ieškoti pasyvių visuomenės veikėjų ir juos kritikuoti už tai. Vienintelis kelias po išsakytos kritikos išvengti represijų – vieša atgaila.

Stalinistinis elgesio modelis tapo sovietinės sistemos teisėtumo pagrindu. 1944–1953 m. komunistų partija iš lietuvių inteligentijos reikalavo labai konkrečių dalykų. Pirma, prisidėti prie sovietų valdžios įteisinimo. Antra, savo kūriniuose vaizduoti pergalingą kovą su nacizmu. Trečia, pabrėžti istorinius ryšius tarp lietuvių ir rusų tautų bei civilizacinę rusų įtaką lietuviams. Ketvirta, parodyti neišvengiamą Lietuvos pažangą tapus Sovietų Sąjungos dalimi. Sovietų valdžia neliko skolinga Lietuvos stalinistams. Jie tapo žinomi, vertinami ir naudojosi įvairiausiomis privilegijomis. Šiandien galime pasvarstyti, kokius stalinistinio elgesio įpročius esame išsaugoję ir kaip jie veikia dabarties sąlygomis.

Nacionalinio komunizmo ribos

Apie padėtį Lietuvoje pokario metais daug ką pasako rašytojo Jono Marcinkevičiaus mintis: "Kada visos tautos jėgos yra koncentruojamos viena kryptimi, tai per daug neribota laisvė ir nuomonių įvairumas būtų pragaištingas. Tuo galėtų pasinaudoti pikti priešai, kurie galėtų trukdyti komunizmo statybai." Dar vienas stalinistinio tikėjimo išpažinimas.

Tai, kad stalinistinio tikėjimo reikalai buvo prasti, liudija 1944 m. įkurtas VKP(b) CK biuras Lietuvai, turėjęs kontroliuoti sovietizacijos eigą. Michailo Suslovo vadovaujamas biuras ne kartą siuntė inspektorių brigadas į Lietuvą, kurios turėjo nustatyti politinio darbo trūkumus ir klaidas. Tokia priežiūra vertė niekais Lietuvos komunistų iniciatyvas siekiant didesnio savarankiškumo.

Ginkluotas pasipriešinimas, komunistų partijos nepopuliarumas ir sovietų valdžios silpnumas sudarė prielaidas vykdyti Lietuvos partinės vadovybės valymus 1944–1946 m. Kokios aplinkybės padėjo Antanui Sniečkui ir jo aplinkai išsaugoti valdžią? Stalinistinė laikysena, nacionalinių interesų atsisakymas ir nuolankus Maskvos nurodymų vykdymas, sumani laviravimo politika, tenkinanti tiek vietinių partinių, tiek Maskvos valdininkų interesus ir Lietuvos komunistų vienybė.

Kita vertus, Maskva neturėjo tinkamų žmonių, galinčių pakeisti LKP vadovybę. Aptartas istorijos epizodas eilinį kartą verčia abejoti partinės nomenklatūros deklaruojamu rūpinimusi Lietuva.

Apie Maskvos siekius kuo greičiau panaikinti bet kokias Lietuvos savarankiškumo iliuzijas kalba kitas įdomus faktas. Vienintelis stalininio meno objektas, kurį buvo patikėta įprasminti vietos skulptoriams, yra Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje (1952). Tad ką gi norėtų įprasminti referendumo dėl jų nukėlimo siūlytojai?

Sovietinės imperijos palikimas

Atsiverskime seną nuotraukų albumą ir prisiminkime džiugias akimirkas, kai su spaliuko žvaigždute ar pionieriaus kaklaraiščiu deklamavome lietuvių poetų propagandinius eilėraščius valstybinių švenčių proga. Šiandien sunku pripažinti, kad nuotraukose nuoširdžiai besišypsantis spaliukas ar pionierius yra nuoseklaus ugdymo rezultatas, kurio pagrindai padėti stalinizmo metais.

Lietuvos komunistinis elitas iki paskutinės akimirkos tapatinosi su stalininiu palikimu ir neskubėjo viešai pasmerkti asmens kulto. Apie sovietinės propagandos poveikį mūsų mąstymui byloja ir toks palyginimas. Dauguma iš mūsų lengvai paaiškintų, kodėl Trečiasis reichas yra blogiausia, kas galėjo atsitikti žmonijos istorijoje. Nurodyti panašius argumentus apie Sovietų Sąjungą būtų nepaprastai sunku. Kodėl taip yra? Tiesiog meskime burtus ir pasirinkime kritiko ar atgailautojo vaidmenį.