Lietuvos partizanų uniformos: nepriklausomybės tąsos ženklai

Standarto paieškos

Pasipriešinimo pradžioje, 1944–1945 m., Lietuvos partizanai dėvėjo įvairių uniforminių elementų, kokių tik turėjo, derino juos su civiliniais drabužiais. Prie partizanų jungėsi ir Lietuvos karininkai, ir žemesnių laipsnių kariai. Dauguma jų buvo išsaugoję savo Lietuvos kariuomenės uniformas. Nenuostabu, kad jos ir tapo pagrindu.

Šalia lietuviškų uniforminių elementų buvo nemažai vokiškų, kuriuos atsinešė į mišką pasitraukę Vietinės rinktinės kariai. Partizanai rinko ir įvairius kitus uniforminius drabužius iš tarnavusių Šaulių sąjungoje, policijoje; pasitaikydavo ir iš sovietinių uniformų perdarytų drabužių. Žiemą buvo dėvimos milinės, balto audinio maskuojamieji drabužiai.

Labai svarbus partizanų aprangos akcentas buvo kepurė. Nešiotos kepurės su 1919 m., 1923 m., 1931 m. ir 1934 m. modelio Lietuvos kariuomenės kokardomis, tačiau, jų trūkstant, buvo gaminamos naujos. Iki pat 1949 m. nebuvo bendros kokardų sistemos, tik 1949 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos prezidiumo posėdyje buvo patvirtintas laisvės kovotojo partizano kepurės ženklas (kokarda) – trikampio formos žaliame fone, apjuostame sidabro spalvos juostele, įsegtas žalvarinis Vyčio kryžius.

Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejuje pristatomą partizano uniformą sudarė Lietuvos kariuomenės pėstininko švarkas, kelnės, medvilniniai marškiniai ir kepurė, kurią puošė 1949 m. patvirtinta partizano kokarda su Vyčio kryžiumi, ir odiniai auliniai batai. Ypač svarbūs buvo skiriamieji ženklai – antsiuvai, žymėję priklausymą vienai ar kitai apygardai. Prie šios rekonstruotos uniformos prisiūtas Tauro apygardos uniforminis antsiuvas.

Ženklai: gaminant aprangą stengtasi vaizduoti tautinius ir valstybinius simbolius, akcentuoti dėvinčiojo vaidmenį ir kovinę patirtį. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Svarbios detalės

Partizano ekipuotę sudaro prožektorius, vokiški žiūronai, planšetė, odinis diržas su perpete, odinės šovininės, odinis pistoleto dėklas, rankinės puolamosios granatos RG-42 maketas.

Lietuvos partizanų ginkluotės pagrindą sudarė šautuvai, pistoletai, lengvieji kulkosvaidžiai ir įvairių tipų granatos. Tai ir vokiški ginklai, kurių buvo likę vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, ir sovietiniai (ir ankstesni rusiški) lengvieji ginklai, įsigyti kaip trofėjai, ir dalis išsaugotų asmeninių Lietuvos kariuomenės ginklų. Ginklams partizanai dažnai suteikdavo savus pavadinimus: mašinka, pistolmašinė, desantinis kulkosvaidis, dešimtukas, amerikanka, koltas.

Partizano ekipuotę sudaro prožektorius, vokiški žiūronai, planšetė, odinis diržas su perpete, odinės šovininės, odinis pistoleto dėklas, rankinės puolamosios granatos RG-42 maketas.

Greta įvairių antsiuvų partizanai nešiojo ir įvairių formų raiščius su užrašu „Lietuvos partizanas“. 1946 m. buvo pradėta konstruoti partizano tapatybė, kai kuriose apygardose buvo įvesta lietuviška kario uniforma, ji tapo privalomu atributu.

Lietuvos partizanai ne visada turėjo galimybių dėvėti visą uniformos komplektą, tačiau visada stengėsi naudoti antsiuvus su tautine simbolika, kurie žymėjo priklausomybę vienai ar kitai partizanų apygardai, rinktinei ar netgi būriui. Partizanai uniformas siūdindavosi pas kaimo siuvėjus, joms medžiagos ryšininkės ieškodavo miestų turguose, neretai vieni ir kiti rizikavo savo saugumu.

Sovietinės struktūros siekė sumenkinti Lietuvos partizanus ir juos vaizdavo kaip banditus: nesipraususius, nesiskutusius, dėvinčius apdriskusiais drabužiais, tačiau buvo priešingai – partizanams pavyko sukurti tikros kariuomenės įvaizdį.

Partizanas Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje rašė: „Jie [kaimo žmonės], mus pamatę uniformuotus, negalėjo atsistebėti: [...] čia – puikiausiai atrodą vyrai. Puikios diagonalo uniformos, puikiais ginklais apsiginklavę, kaip tikri lietuviškos kariuomenės kariai“.

Nepaisant sunkių sąlygų gaminant partizanų simboliką stengtasi vaizduoti tautinius ir valstybinius simbolius. Ant uniformų partizanai dėvėjo skiriamuosius ženklus, kurie simbolizavo kovą dėl nepriklausomybės atkūrimo, pasižymėjimą ypatinga drąsa mūšiuose, sąžiningą pareigų atlikimą, taip pat sužeidimus žyminčius ženklus.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Kovėsi greta vyrų

Per partizaninį karą pirmą kartą Lietuvos istorijoje moteris kovotoja tapo reiškiniu, o ne vienetiniu atveju ar išimtimi. Gal ne visada su ginklu, bet dažnai jos rūpinosi logistika, ryšiais, maisto ruošimu, uniformų siuvimu ir adymu, spaudos leidyba ir medicina.

Kaip pažymi istorikas Darius Juodis, „konkretūs pavyzdžiai rodo, kad partizanės dažniausiai dirbo medicinos, spaudos leidybos srityse, atliko įvairius ūkinius darbus. Galbūt ryšininkės ir rėmėjos, kurių būta daugiau, atliko daug daugiau darbų nei moterys partizanės, lyginant pagal apimtį. Nors pats lyginimas gali būti santykinis dalykas. Moters ryšininkės vaidmuo buvo sunkiai kuo nors pakeičiamas. Jų dėka buvo palaikomi ryšiai tarp atskirų partizanų junginių (pernešamos žinios žodžiu ir raštu, įspėjama apie gresiančius pavojus), platinami pogrindžio leidiniai, suteikiama įvairiapusė materialinė parama kovojantiems ir t. t. 1947 m. Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas taip pavaizdavo moters vaidmenį pasipriešinimo kovose: „Laisvės kovos sąjūdžio narė – lietuvė mergaitė tamsią darganotą naktį drąsiai neša slaptąją korespondenciją.“ Galima būtų palyginti pasipriešinimo judėjimą su mechanizmu, sudarytu iš daugelio mažų ir didesnių detalių. Be vienos ar kelių detalių mechanizmas negalėtų veikti. Tai lygintina su moterų vaidmeniu partizaninėje kovoje. Be jų pasipriešinimas būtų visai kitoks, o gal greičiausiai iš viso jo nebūtų.“

Vienaip ar kitaip prie Lietuvos partizanų kovos prisidėjo ar ją rėmė Marcelė Žindžiuvienė-Tigrienė, medicinos sesuo Valerija Liktoraitė-Danutė, Ona Guogaitė-Miškų Gėlė, Albina Norkutė, medicinos sesuo Janina Čepaitė, Aldona Paulavičiūtė-Indyra, Izabelė Vilimaitė-Stirna, 1945 m. Telšiuose veikęs merginų Vaidilučių pogrindis, Antanina Kurtinytė-Liepa, Monika Marčiulynaitė-Nykštukas, Regina Jančiauskienė-Pempė, Anelė Juzukėnienė-Liūtė, Joana Railaitė-Neringa, Bronislava Diksaitė-Miškų Gėlė, Zofija Rutkauskaitė-Lietutis, Elena Jurkūnienė-Balanda, Genovaitė Pracišauskienė-Vytas, Genė Martinavičiūtė-Laumė, Adolfina Balčytė-Agota, Janina Gelumbeckaitė, Anelė Lindaitė, Janina Simonaitienė, Albina Neifaltienė-Pušelė, Ona Vilčinskienė-Drebulė, Janina Čepaitė-Žibutė, ryšininkė Janina Elzbergaitė, Elena Gailiūtė-Voverė, ryšininkė Onutė Lukošiūtė, Juzefa Ličkutė, Anelė Senkutė-Pušelė, Janina Kazėlytė-Saulutė, Jadvyga Gedminaitė-Elena, ryšininkė Amilija Vaičiulienė, ryšininkė Nastutė Rumševičiūtė-Narsutė, Domicelė Didžpinigytė-Laimutė, Marytė Senavaitytė, Anastazija Rinkevičiūtė-Nastutė, Anastazija Kleizaitė-Raselė, Aldona Meškevičiūtė-Vaidilutė, Jadvyga Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis, medicinos sesuos Marijona Žiliūtė-Eglutė, Irena Petkutė-Neringa, Diana Glemžaitė, Antanina Lukšytė-Milda, Elė Rudzevičiūtė-Andriuškevičienė, Petronėlė Pušinskaitė-Vilija, Uršulė Vidžiūnienė, Marytė Štaruolytė, Stanislava Žickutė-Snaigė, Genovaitė Pracišauskienė-Vytas, Joana Dijokaitė-Reda, Anelė Martinkevičiūtė-Arūnė, Anelė Ruseckienė-Palmė, Marytė Talačkaitė-Genovaitė, Anelė Butkevičiūtė-Konvalija ir daugelis kitų narsių moterų.

Funkcija: partizanių aprangoje būta moteriškų akcentų, tačiau prioritetas teiktas patogumui kovojant itin sudėtingomis sąlygomis. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Moteriškumo akcentai

Moterys partizanės dažniausiai segėdavo sijoną, bet buvo dėvinčių ir kelnes. Jos, gyvenant sudėtingomis nuolatinės kovos sąlygomis, buvo patogesnis pasirinkimas. Moterys turėjo laikytis tokios pačios uniformos dėvėjimo tvarkos kaip ir vyrai.

Partizanės dažniausiai segėdavo sijoną, bet buvo dėvinčių ir kelnes. Jos, gyvenant sudėtingomis nuolatinės kovos sąlygomis, buvo patogesnis pasirinkimas.

Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojamos partizanės uniformos pagrindą sudaro chaki spalvos uniforminė kepurė, papuošta 1949 m. patvirtinta partizano kokarda, ir chaki spalvos moteriško kirpimo uniforminis švarkas. Įdomu, kad švarkas persiūtas pagal laisvos Lietuvos kariuomenėje nešiotų švarkų pavyzdį. Partizanės švarką puošė sagos su Vyčiu. Moteriškumo akcentas – žalios spalvos sijonas su praskiepu. Kariški akcentai: šviesūs lininiai marškiniai su apykakle, auliniai odiniai batai, odinis diržas su odiniu pistoleto dėklu, medžiaginė šovininė ir rankinės puolamosios granatos RG-42 maketas.

Ant kairės uniforminio švarko rankovės buvo prisiūtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizano skiriamasis antsiuvas – rombas su centre išsiuvinėtu Vyčio kryžiumi. Taip pat ant kairės uniforminio švarko rankovės buvo prisiūtas LLKS partizano skiriamasis antsiuvas – rombas su centre išsiuvinėtu Vyčio kryžiumi. Taip pat ant tos pačios rankovės, virš rankogalio, prisiūta raudona juostelė su dviem juodais dryžiais – partizano sužeidimo ženklas – juostelė, rodanti, kad kovotoja mūšio metu buvo sužeista.