Visgi kol kas didesnių bandymų surasti sutarimus ar susitarimus tarp skirtingų partijų nebuvo. Bent jau pasirinkta to forma nebuvo politinių lyderių fizinis susodinimas greta vienas kito. Iš pradžių į Prezidentūrą partijų lyderiai keliavo pavieniui, vėliau – pagal priklausomybę opozicijai ir valdančiajai daugumai.

Koronaviruso sukeltos krizės metu prezidento, kaip tarpininko, idėja apskritai dingo iš G. Nausėdos retorikos. Tačiau ne dėl to, kad pandemijos grėsmė atitraukė politikų dėmesį nuo vyksiančių Seimo rinkimų ir palengvino partijų tarpusavio bendravimą. Priešingai, trintys koronaviruso krizės metu nesumažėjo. Ginčuose dėl to, ar Vyriausybė tinkamai dorojasi su krize, premjeras Saulius Skvernelis ir opozicinių partijų lyderiai uoliai gynė ir siekė pagrįsti skirtingas, viena kitai prieštaraujančias istorijas.

Opozicinių partijų deklaruotoje versijoje dabartinė valdžia esą neįsiklauso į kitų nuomonę ir iš principo atsisako pripažinti, kad įgyvendinamos priemonės gaivinti ekonomiką nėra pakankamos, o opozicijos intelektinė pagalba vertinga. Savo ruožtu premjeras tikino, kad tai tik tuščios kalbos, kad konkrečiai konservatoriai, garsiai prakalbę apie surašytą pagalbos valstybei planą, iki Vyriausybės durų patys ateiti iniciatyvos nerodo.

Šių dviejų versijų akistatoje opozicija metė kaltinimus reitingus auginantiems valdantiesiems esą šie karantino režimą pratęsinėja tik dėl politinių išskaičiavimų, į tai atsakydamas premjeras socialdemokratus pašiepiančiai vadino „iš urvelių išlindusiais kiškiais“, o „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis konservatorių valdžiai išsakytą kritiką dėl rekomendacijų senjorams apskritai prilygino sąmoningam kėsinimuisi į žmonių gyvybes.

Ar prezidento tarpininkavimas partijoms krizės metu buvo įmanomas?

Nors, panašu, tarp politikų virusios aistros reikšmingesnės įtakos Lietuvai suvaldant epidemiją neturėjo, klausimas, ar prezidentas, veikdamas kaip mediatorius tarp partijų, galėjo tikėtis pasiekti aukštesnės politikos ir ekonominių sprendimų kokybės, liks neatsakytas.

Žinoma, ne ką mažiau aktualus bei su pirmuoju susijęs klausimas yra tai, ar Seimo rinkimų nuotaikomis vis labiau gyvenantys politinių jėgų lyderiai būtų toleravę atsiradusį tarpininką. Galbūt Prezidentūra įvertino rizikas, kurias galėjo sukelti krizės metu konfrontuoti nesiliovusios parlamentinės partijos, ir net svarstė politinio tarpininkavimo būtinybę. Galbūt to atsisakė tik supratusi, kad esamos trintys partijoms didesnio diskomforto nesukuria tad ir siūlomos Prezidentūros „paslaugos“ jokios paklausos neturi.

Iš dalies tai patvirtina G. Nausėdos vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis užsiminęs, kad partijas susodinti prie vieno stalo, ypač artėjant rinkimams, nėra paprasta. „Artėjančių rinkimų virusas, matyt, yra stipresnis nei koronavirusas”, – pastarąją savaitę Eltai teigė P. Mačiulis.

Tai, kad iš Prezidentūros net nenorėtų sulaukti žadėto talkinimo demonstruoja ir „valstiečių“ bei konservatorių partijų lyderiai. Nors politikai negaili vienas kito vadovaujamai jėgai vaizdingų epitetų, susikalbėti padedančio žmogaus – sutartinai tvirtina abu – nei pasigedo, nei norėtų, kad toks atsirastų. Tokio poreikio, jų teigimu, nesukūrė ir koronaviruso krizė. R. Karbauskis teigia, kad konstruktyvus darbas su opozicija apskritai yra neįmanomas dėl pastarosios būdo savybių, savo ruožtu G. Landsbergis teigia valdančiųjų veiksmuose vis labiau įžvelgiąs diktatūrinį stilių. „Valstiečių“ lyderio nuomone, įtampas tarp partijų galėtų sumažinti ne Prezidentūros tarpininkavimas, bet opozicijos atsiprašymas ir prisipažinimas klydus. G. Landsbergio manymu, geriausias mediatorius partijoms – ne konkretus asmuo, bet mandatų skaičių perrašantys Seimo rinkimai.

G. Landsbergis: valdantieji veikia diktatūriniu stiliumi

Konservatorių lyderis G. Landsbergis tvirtina, kad valdantieji krizės metu tapo tik dar labiau uždari, o jų valdymo metodas – kone diktatūrinis. Politiko nuomone, tą jaučia ne tik opozicija. Pastaroji, tęsia konservatorius, yra tik viena iš visuomenei atstovaujančių grupių, kuri negali prasibrauti prie svarbius sprendimus krizės metu priimančių valdančiųjų ausies.

„Trys pagrindinės, daugiausiai medikus vienijančios asociacijos, iš esmės pripažįsta, kad jų nuomonės valdžia neklausia. Panašius argumentus jus išgirstumėte ir iš kitų: verslo, kultūros atstovai pasakytų tą patį, o opozicija tiesiog yra dar viena, pavadinkime ją taip, visuomenei atstovaujanti grupė, kuri yra priversta tik stebėti ir nebūti išgirstai“, – skeptiškai vertindamas situaciją, suvaldant koronaviruso sukeltus iššūkius šalyje, Eltai kalbėjo G. Landsbergis. 

„Mano spėjimas, kad tai yra tiesiog toks valdančiųjų valdymo stilius. Pavadinčiau jį net griežtesniu žodžiu – diktatūrinis. Tarsi aš valdau vienas teisingai ir neprivalau nieko klausytis. O karantinas tam suteikė tik papildomos energijos. Kai visi užsidarė, tą patį padarė ir Vyriausybė. O tai yra valstybei pavojinga. Būtent tokioje atmosferoje gimsta daugiausiai klaidų“, – argumentavo konservatorių lyderis.

Pavadinčiau jį net griežtesniu žodžiu – diktatūrinis. Tarsi aš valdau vienas teisingai ir neprivalau nieko klausytis.

G. Landsbergio manymu, prezidentas krizės metu galėjo būti kiek aktyvesnis tarpininkaujant. Visgi, jo teigimu, šalies vadovo energija turėtų būti nukreipta ne tiek bandant susodinti politikus, kiek užstojant valdžios ignoruojamas visuomenės grupes.

„Prezidento vis dar neatrasta stiprybė ir būtų stojimas į vieną gretą tarp dviejų pusių. Įsivaizduokime medikus... Prezidentui užsistojus juos, ar atsistojus greta jų, medikų asociacijų derybinė galia labai stipriai išaugtų. Aš manau, kad prezidentas kol kas dar neatrado būdo, kaip apginti tą pusę, kuri yra užmiršta ir neišklausoma“, – kalbėjo opozicijos lyderis iš karto pabrėždamas, kad prezidentui, ko gero, didelio poreikio tarpininkauti tarp nesutariančių partijų nėra. Politinei mediacijai, pasak jo, yra kur kas tinkamesnių instrumentų.

„Aš nesureikšminčiau politinių partijų. Politinės partijos, galų gale, susimedijuoja per rinkimus“, – apibendrino G. Landsbergis.

R. Karbauskis: poreikio susodinti valdančiuosius ir opoziciją nebuvo

Kkonservatorių pirmininkas pagrindine valdančiųjų ir opozicijos nesutarimų priežastimi įvardino daugumos valdymo stilių, o R. Karbauskis akcentavo konstruktyviam darbui netinkamą politinių oponentų mentalitetą. Tačiau ne tik tai, pasak „valstiečio“, yra priežastis, kodėl ir jis krizės metu nematė poreikio prezidentui aktyviau užsiimti tarpininkavimu tarp skirtingų partijų. Jo teigimu, Vyriausybė susitvarkė puikiai, tad ir papildomos kitų institucijų pagalbos politiniame lauke neprireikė.

„Faktas, kad Vyriausybė ir Seimo dauguma su pirmąja užduotimi – suvaldyti koronaviruso plėtrą – susitvarkė puikiai. Jei kas nors sako, kad nepuikiai, norėčiau suprasti, kodėl. Prognozės, kurias skelbė mokslininkai, buvo dešimtim kartų blogesnės nei esamas faktas. Mes turime kalbėti apie tai, kad situacija buvo valdžios suvaldyta labai gerai arba puikiai. Niekas negalėtų pasakyti, kad prastai ar patenkinimai“, – situaciją apibendrino R. Karbauskis.

Todėl, „valstiečių“ lyderio manymu, kelti klausimą, ar prezidentas turėjo bei galėjo bandyti susodinti lyderius prie vieno stalo, apskritai neverta.

„Ar prezidentas turėjo ar galėjo, reikia pasakyti viena – poreikio sodinti opoziciją ir poziciją tokio nebuvo. Pagal mūsų įstatymus – o taip buvo ir realybėje – atsakomybės už pandemijos suvaldymą ėmėsi Vyriausybė ir Ekstremalių situacijų centras. Mes turėjome tokį valdymo būdą, kuriame politinės partijos ar politikai Seime buvo atsakingi tik už įstatymų priėmimą“, – teigė R. Karbauskis.

Ar prezidentas turėjo ar galėjo, reikia pasakyti viena – poreikio sodinti opoziciją ir poziciją tokio nebuvo.

„Prezidentas, lygiai taip pat kaip ir Seimas, vykdė savo pareigą. Negaliu pasakyti, kad jis dirbo blogai. Jis darė tai, ką ir reikėjo daryti“, – tęsė politikas.

Įstatymu numatyta prerogatyva spręsti tokias krizes Vyriausybei, R. Karbauskio manymu, buvo ne vienintelis argumentas, kodėl prezidento tarpininkavimo neprireikė. Pasak jo, opozicijos galvojimas tik apie rinkimus, kai tuo tarpu valdantieji galvojo tik apie gyvybių gelbėjimą, sukūrė per didelę tarpusavio prarają.

„Šioje situacijoje prezidentui net nebuvo dėl ko susodinti, nebuvo prasmės ir reikalo, nes buvo aišku, kad konservatoriai, liberalai ir Palucko socialdemokratai galvoja tik apie rinkimus ir jiems kuo blogiau, tuo geriau. O mūsų uždavinys padaryti, kad kuo mažiau būtų aukų ir problemų. Mes spjovėme į rinkimus ir atsidavėme tam darbui“, – akcentuodamas valdančiųjų pasiaukojimą kalbėjo R. Karbauskis.

Prakalbo apie skirtingą mentalitetą

Tai, kad opozicija ir valdantieji dar iki rudenį vyksiančių Seimo rinkimų koronaviruso krizes problemas galėtų spręsti tarpusavyje nekonfrontuojant, R. Karbauskis vertino kaip labiau hipotetinę nei realią galimybę.

Bet jie to nepadarys, nes jie nesugeba mąstyti kitaip negu sugeba mąstyti. Jiems reikia priešų ir tą priešą malti.

Jo teigimu, valdantieji su opozicija darbą galėtų pradėti tik tuomet, kai šie pripažintų, kad viskas, kas valdžios buvo padaryta iki šiol, yra mažų mažiausiai gerai. Tuo tarpu dabar, opozicijos interesus interpretavo R. Karbauskis, oponentai Seime tiesiog iš inercijos tęsia klaidingai pradėtą strategiją. R. Karbauskio išvada paprasta – opozicija, spėjusi, kad dėl koronaviruso Lietuvoje susiklostys juodasis scenarijus, „pastatė ne ant to arklio“. Tačiau, tęsė „valstiečių“ lyderis, net tą supratusi Seimo mažuma strategijos keisti nesiima.

„Juk ir šiandien galima pasakyti, kad, taip, mes suklydome, valdžia elgiasi atsakingai, turime gerus rezultatus dėl epidemijos, dabar sutvarkykime kartu ekonomiką. Tačiau jie to nepadarys, nes mentalitetas to neleidžia (...) Jeigu jie pasakytų: ačiū valdžiai, kad sugebėjote pirmąją problemą išspręsti ir suvaldyti situaciją ir tą puikiai padarėte, tai, iš tikrųjų, mes galime vienas ant kito pykti kiek nori, tačiau niekaip negalėsi konfrontuoti, kai tai sako tavo oponentas... Tai nuginkluotų mus iš karto. (...). Ką mes tokiu atveju turėtume pasakyti: ačiū jums, šaunuoliai, jūs mums ateinate padėti...“, – mintimis, kaip elgtųsi jei susiklostytų neįsivaizduojama, dalinosi politikas.

„Bet jie to nepadarys, nes jie nesugeba mąstyti kitaip negu sugeba mąstyti. Jiems reikia priešų ir tą priešą malti (...). Juk ne mes atsisakinėjome pagalbos, ne mes nenorėjome girdėti. Jie juk meta pasiūlymus, kurie yra absurdiški, nieko bendro su gyvenimu neturintis, o po to pakeičia plokštelę....Kaip juos gali girdėti, kai jie viską kariuomenei norėjo atiduoti“, – Eltai kalbėjo R. Karbauskis.