„Lietuva – kur tu? Su kuo tu? Ar vis dar čia – Europos Sąjungoje?“ – retoriškai klausė V. Valentinavičius.

Seimo pirmininkės nuomone, komentuojant situaciją migrantų stovyklose reikėtų vengti emocijų, nes, priešingu atveju, tuo gali pasinaudoti Lietuvai nedraugiški režimai.   

„Aš manau, kad kalbant apie tokias diskusijas ir pasisakymus viešojoje erdvėje reikėtų maksimaliai vengti emocijų ir kalbėti kuo dalykiškiau, nes tos emocijos – jomis tiesiog vėliau manipuliuoja mums nedraugiški žinių portalai ir galų gale mums nedraugiški režimai“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams sakė Seimo vadovė.

V. Čmilytė Nielsen, komentuodama jau ne pirmą kartą dėmesio susilaukusias panašias V. Valentinavičiaus mintis, ragino įvertinti, kad Lietuva susiduria su Baltarusijos režimo organizuojama hibridine ataka.

„Lietuva visgi susiduria su hibridine ataka. Tai pripažįstame ne tik mes, tai konstatuojame ne tik mes, bet ir mūsų partneriai, mūsų kaimynai. Praėjusią savaitę Seime lankėsi Latvijos, Estijos parlamentų pirmininkai, Europos Parlamento pirmininkas, su jais lankėmės pasienio ruože ir jie savo akimis įsitikino, kokia sudėtinga situacija dabar yra, kaip dirba mūsų pareigūnai. Jiems buvo dėkojama už tai, kad jie saugo ne tik Lietuvos ir Baltarusijos sieną, bet ir ES išorinę sieną. Visiškai suprantama, kad šioje situacijoje tas iššūkis yra ypač sudėtingas, nes Lukašenka ir siekia mūsų susiskaldymo, siekia, kad tos problemos, su kuriomis mes turime susitvarkyti, būtų kuo sudėtingesnės“, – teigė ji.

„Ministerija šiuo metu daro viską ką gali, kad apsaugotų iš savo pusės mūsų pasienį ir, kad būtų sudarytos sąlygos ypač jautrioms grupėms ir pasirūpinta jomis“, – pridūrė Seimo vadovė.

Kaip savo socialiniame tinkle rašė V. Valentinavičius, stovykloje gyvenantys migrantai raudodami guodėsi, kad nakties Lietuvoje bijo labiau nei nakties Baltarusijos–Lietuvos pasienyje.

„Klausiame, kodėl? „Mus supa ginkluoti kareiviai, su automatais, mes bijome jų, vaikams negebame paaiškinti, kodėl jie čia, kas mūsų laukia?“ Kita moteris paaiškina, kad, kur kariai su automatais – ten pavojus bei prievarta, todėl negali užmigti naktimis. Susivokiau, kad veikiausiai ji kenčia nuo siaubingų išgyvenimų. Nuščiūvu nuo minties, nežinau nė ką atsakyti, kai suvokiau, ką ši moteris galėjo patirti. Mintis veja mintį“, – rašė V. Valentinavičius.

„Kai ministrai ėjo pro šalį ir džiaugėsi Austrijos dovanotais konteineriniais nameliais, D.Ulbinaitė vaikė žurnalistus nuo manęs, migrantai gyveno sau įprastą gyvenimą – strese ir šaltyje, neviltyje ir siaube. Kalbamės, bendraujame netausodami laiko ir sveikatos, judame iš stovyklos į stovyklą ir taip diena iš dienos. Darbą baigiame vėlai vakare, aprašome, apmąstome, į lovą po vidurnakčio – o ryte ir vėl pas juos, kaip jie patys sako, pas tuos, kurie niekam neįdomūs, palikti vienui vieni – be žinios apie savo ateitį, be vilties, o ir tikėjimo“, – pažymėjo Žmogaus teisių biuro vedėjas.

„Lietuva neverta Europos Sąjungos“, girdime balsą, „Lietuva neverta pagarbos“, girdime kitą. Tylime, kantriai klausomės, kalbame, raminame. Juk mes suprantame, kad jie – Lietuvos „atgrasymo“ strategijos dalis, kurioje žmogiškumui vietos nėra. Būrys prieglobsčio prašytojų apspinta mus, išsigandę ir su ašaromis akyse“, – konstatavo jis.