– Ar sunku būti meru atėjus iš policijos aukščiausio posto?

– Iš pradžių buvo labai neįprasta. 32 metus dirbęs statutinėje organizacijoje, įpratęs būti tikslus kaip laikrodis, laikytis savo žodžio, laikytis įsipareigojimų, jaustis atsakingas, susidūriau ir vis dar susiduriu su visiškai kitokiu požiūriu. Ir ypač politikų. Čia gali susitarti dėl kažkokių idėjų, gali jis ar žmonių grupė pritarti, o po nakties sužinai, kad nebepritaria, balsuos kitaip. Tokie dalykai nesuteikia politikai žavesio. Menkina ją. Dėl to žmonės ja vis labiau nusivilia, nelabai ir patys nori dalyvauti politiniame gyvenime.

– Jūs ne vienintelis policijos vadovas, išrinktas meru. Premjeras irgi yra buvęs generaliniu komisaru. Politikos senbuviai nepraleidžia progos pasišaipyti, kad tampame policine valstybe. Nežeidžia?

– Į tai galiu reaguoti tik kritiškai. Pavyzdžiui, jei šaliai, savivaldybėms vadovaus daugiau medikų, ar valstybė bus medicininė? Ne į profesiją reikia žiūrėti. Į kompetenciją. Galų gale buvę pareigūnai neužgrobė valdžios, juos žmonės išrinko. Vadinasi, pasitiki, turi viltį saugiau, geriau gyventi. Ar tai blogai?

– Ar žmonėms, gyvenantiems toliau nuo Vilniaus, įdomūs sostinės skandalai? Ar jie irgi aptarinėja politinės korupcijos bylą, Valstybės saugumo departamento išvadas? O gal į tai, kas toli, ranka numoja?

– Domisi, kalba. Ir kalba, kad tai dar sykį parodo nešvariąsias politikos puses. Iš širdies gelmių išsprūsta pasakymas "visi jie tokie", kad ir kaip gražiai kalbėtų politikai per televiziją ar iš aukštų tribūnų. Pasirodo, kad ir vienas turi visiškai kitą tikrąjį veidą, ir kitas. Dar kitas vaikšto riba tarp įstatymo ir pažeidimo. Žmonės labai nusivylę.

– Politika – nešvarus reikalas?

– Taip. Nes už širmos vyksta intrigos, dalijimasis, spaudimas. Dėl to politika manęs ir nevilioja. Jau eidamas į mero rinkimus sakiau, kad einu vienai kadencijai, žinojau, kokia ta politika iš vidaus.

– Paskutinis lašas buvo tai, kad 2007-aisiais lapkritį buvote spaudžiamas palikti generalinio komisaro postą, kai girtas policininkas per avariją užmušė tris vaikus?

Buvę pareigūnai neužgrobė valdžios, juos žmonės išrinko. Vadinasi, pasitiki, turi viltį saugiau, geriau gyventi. Ar tai blogai?

– Taip. Tik ar kas pasikeitė nuo to? Buvo rasta proga pakeisti generalinį komisarą. Paskui vėl girtas pareigūnas, paskui dar vienas ir dar. Generalinio komisaro pakeitimas problemos neišsprendžia, ir tiek.

– Bet ir savivaldybėse netrūksta nešvarios politikos. Nėra metų, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai neišsivestų kurios nors savivaldybės mero. Ar yra ką vogti?

– Ne, ne vogti. Kartais kai kurie kolegos dėl savo charakterio būdo bando kištis į savivaldybės administracijos specialistų veiklą. Duoda įvairių nurodymų, kurie kartais yra nevisiškai teisingi, kertasi su įstatymo raide.

Be abejo, korupciniai veiksmai daro žalą ir pačiai savivaldos idėjai. Kita vertus, tai vyksta visose gyvenimo srityse. Ir privačiame versle visko būna. Interesai, veiksmai kertasi su įstatymais. Kaip žmonių visokių visuomenėje yra, taip ir savivaldoje. Būna, kad vienas žmogus vieną veiksmą vienaip supranta, kitas – kitaip. Mano, kad tai nėra įstatymo pažeidimas, o įstatymo sergėtojai mano kitaip.

Visokių merų yra savivaldybėse. Vieni aktyvesni, kiti nelabai, tiesiog vadovauja tarybai, pirmininkauja tarybos posėdžiams ir nesikiša į ūkinę veiklą. Kiti, rodo praktika, priima sprendimus arba kokius nors nurodymus duoda. Manau, to neturėtų būti.

– Mažame mieste vieni kitus pažįsta. Kai vyksta darbų, paslaugų pirkimo konkursai, atrodo, sunku tikėtis, kad laimės niekuo nesusijusi įmonė. Didelėje savivaldybėje turbūt lengviau?

– Ir taip, ir ne. Kuo kompaktiškesnė savivaldybė, tuo galbūt lengviau valdyti, tvarkytis. Bet kartu ir sunkiau, kadangi pažinčių ratas gerokai didesnis. Tikrai vieni kitus pažįsta, ypač įmonių vadovai. O jos dažnai dalyvauja savivaldybių rengiamuose konkursuose. Tada sunkiau rasti tą atskirties tašką, kad būtų išvengta korupcinio šešėlinio ryšio.

– Verslininkai dažnai prašomi paremti ir finansiškai vietos politikų idėjas. Alytuje prieš trejetą metų atsirado pirmosios šeimos kortelės Lietuvoje. Ar verslininkai, taikydami nuolaidas, aukodami, pageidauja, kad savivaldybė kažkuo, kad ir darbų, paslaugų užsakymais atsidėkotų?

– Tikrai ne. Nepajutau, negirdėjau, kad jie ieškotų kokių nors glaudesnių santykių su savivaldybės vadovais. Jie nori padėti sunkiau gyvenantiems žmonėms, ir tiek.

Įdomu tai, kad nė viena įmonė iki šiol neatsisakė savo įsipareigojimų. Dalyvauja šioje gražioje akcijoje tos, kurios pačios reikalingiausios. Prekiaujančios knygomis, kanceliarinėmis prekėmis, drabužiais. Tuo, kas sunkiai besiverčiančioms šeimoms reikalingiausia. Maždaug 400 šeimų naudojasi šia kortele.

Puiku, kad siūloma tokią kortelę įteisinti visos šalies mastu. Nes tai svarbi parama.

Kaip pas mus tokia kortelė atsirado? Kalbėjome ne kartą su septynis, devynis vaikus auginančiomis mamomis. Sudėtinga situacija tose šeimose. Matant tą nepriteklių ašaros strigo gerklėje. Kilo klausimas, kaip padėti? Pasižiūrėjom, kad Lenkijoje kažkas panašaus yra. Pasiūlėme, verslininkai labai maloniai priėmė šį mūsų kvietimą.

– Dažnai politikus įklampina viešieji pirkimai, laimi nebūtinai tie, kurie visuomenei pateikia geriausią pasiūlymą. O verslas ir be konkursų nusidera, ką reikia, įsigyja greičiau ir pigiau nei savivaldybės ar įstaigos rengdamos viešuosius pirkimus. Gal jų net nereikia?

– Tada padaugėtų korupcinių, nesąžiningų susitarimų. Viešųjų pirkimų įstatymas, manau, yra geras, reikalingas, tačiau galėtų būti lankstesnis. Turėtų būti kartkartėmis, besikeičiant gyvenimui, įvertinamas iš naujo ir tobulinamas. Keičiasi santykiai, keičiasi teisės aktai, keičiasi sąlygos, pats įstatymas turėtų būti priderintas prie to, o ne liktų toks, koks buvo priimtas prieš daugybę metų.

– Ne taip retai konkursai tęsiasi metų metus, pralaimėjusieji laimėtojus ir savivaldybių atstovus užtąso po teismus. Dalis verslo atstovų konkursuose iš tiesų dalyvauja ne dėl to, kad norėtų laimėti, o tik kad patrukdytų. Gal vis dėlto reikėtų savivaldos iniciatyvos siekti supaprastinti procedūras, kad visuomenei reikalingi projektai nebūtų žlugdomi?

– Tai yra labai didelė problema. Turėtų būti saugikliai, nes matome, kad yra galimybių tuos konkursus vilkinti, žlugdyti. Matyt, kiekvienoje savivaldybėje taip nutinka. Ir Alytus dar sausį turėjo pradėti teikti visiškai kitokios kokybės viešojo transporto paslaugą. Jau liepos mėnuo, o mes vis dar vaikštome po teismus. Tebevažinėja ankstesni vežėjai, kuriais skundžiasi gyventojai. Nieko negalime padaryti vien todėl, kad Viešųjų pirkimų įstatymas leidžia kitai pusei ar kitoms pusėms skųstis, kreiptis į teismą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai iš esmės sužlugdo konkursus, gerus projektus.

O atsakomybės jokios. Todėl ir turėtų Seimo nariai, turintys daug patarėjų, gilintis į šio įstatymo veikimo peripetijas, pastebėti, kas trukdo, ir galvoti, kaip patobulinti tą įstatymą, kurti saugiklius, kurie neleistų piktybiškai elgtis tiems, kurie nenori, kad būtų sąžiningai laimimi konkursai, arba nori tiesiog jį sužlugdyti.

– Merams vis tiek visokių pagundų atsiranda, už kurias STT iš kabinetų ir neišsiveda. Ką tik Valstybės kontrolė paskelbė savo tyrimo išvadas, kaip valdžia įsigyja, nuomojasi tarnybinį transportą. Paaiškėjo, kad beveik 10 proc. savivaldybių vadovų mėgsta prabangius automobilius, su išskirtine garso įranga. Iš kokio automobilio jūs vadovaujate savo savivaldybei? Ar priklauso mero darbo kokybė nuo to, kuo jis važinėja?

– Važinėju "Škoda". Tai gerokai seniau pirktas automobilis. Jis reikalingas tik tam, kad pasiektum reikiamą vietą, kad nuvažiuotum ir saugiai grįžtum. Kad būtų visi keturi ratai, stogas virš galvos. Mero darbo kokybės tai nelemia. Galbūt kažkas nori pasirodyti prieš visuomenę.

– Žmonės skundžiasi biurokratija savivaldybėse. Ar tikrai tiek valdžios reikia?

– Biurokratinių dalykų tikrai yra daug. Beveik visose biudžetinėse organizacijose. Net nežinau, kaip tai išnaikinti. Su savivaldybės administracija taikome įvairias programas, kad būtų galima sutaupyti laiką, lėšas, galų gale popierių. Bet yra sukurta tokia tvarka, kad turi būti bendraujama su Vyriausybe, su ministerijomis, su Savivaldybių asociacija, daug biurokratinio susirašinėjimo.

Jei šaliai, savivaldybėms vadovaus daugiau medikų, ar valstybė bus medicininė? Ne į profesiją reikia žiūrėti.

– Kauno miesto vadovas, atėjęs dirbti, pirmiausia peržiūrėjo, ar tikrai kiekvienai įstaigėlei reikia atskiros buhalterijos, vyr. buhalterio ir jo pavaldinių. Jums kilo ranka panašiai pasielgti?

– Ir mes taip padarėme, nors buvo labai sunku. Sulaukėme ir politikų pasipriešinimo, buhalterių bendruomenės. Tačiau toks žingsnis yra žengtas, dirba centralizuotas paslaugų centras, kuris teikia buhalterijos paslaugas švietimo įstaigoms. Jau matome, kad jis dar galėtų optimizuoti savo veiklą, perimti iš kitų biudžetininkų kai kurias funkcijas. Yra progresas.

Bendraujame su kolegomis merais. Ir su Kaunu, ir su Jurbarku, domimės, kaip ten vyksta darbas. Su Klaipėda, Utena, Kėdainiais, Elektrėnais, Birštonu.

– Didžiausios biurokratinės kliūtys sukuriamos ne savivaldybėse. Vilniuje, aukščiausios valdžios koridoriuose. Ten gimsta ir nurodymai didinti atlyginimus, bet ar kartu su jais atkeliauja ir pinigų iš valstybės biudžeto?

– Jei sugalvojama nauja funkcija, būna ir finansavimas. Aišku, ne visada. Bet stengiamės su ministerijomis glaudžiau bendrauti. Štai dabar su Aplinkos ministerija bandysime spręsti vieną problemą, dėl kurios jau trypčiojame pusantrų metų vietoje. Norime sukurti japonišką sodą mieste. Sulaukėme japonų pagalbos, padeda kurti, o mes stringame biurokratiniuose rūpesčiuose dėl žemės paskirties keitimo.

– Vilnius prikuria ir šiuolaikinių sistemų, kurios neveikia. Ar ne pikta, kad kažkur toli leidžiami dešimtys milijonų eurų, o e.sveikatos pranašumais žmonės negali naudotis? Irgi korupcija?

– Nežinau, ar čia korupcija. Gal neūkiškumas, gal per mažai pinigų skiriama reikiamai įrangai nupirkti? Imkime, kad ir sveikatos apsaugą. Stringa elektroninės nedarbingumo registravimo, receptų sistemos, jei tik didesnė apkrova. Klausiu medikų, kodėl, sako, serveriai per silpni. Vadinasi, buvo pataupyta, neapskaičiuota, nupirkta ne tokia įranga. Gal ir ne iš blogos valios tokie dalykai.

– Gal tai ir nulėmė, kad per viešuosius pirkimus būtina kuo pigiau, o ne kokybišką prekę nupirkti? Bet juk žmogus buityje ne visada renkasi tai, kas pigiausia. Kad ir meras ar ministras žmonai suknios neperka iš pigių drabužių krautuvės už eurą. O valstybė gali sau leisti pinigus bet kam.

– Yra tokia patarlė "Šykštus moka du kartus." Iš tiesų kartais būna, kai valstybėje neįvertinamos visos aplinkybės.