Verčiau žiūrėti į ateitį ir jau šiandien daryti viską, kad kuo greičiau užtikrintume žmonėms pajamas, kurios leistų ne išgyventi, o gyventi. Gyventi nesukant galvos, ar bus už ką išleisti vaikus į mokyklą, sumokėti mokesčius, nusipirkti maisto. Gyventi nesibaiminant, kad ištikus tokiai smulkiai nelaimei kaip buitinės technikos gedimas teks panirti į skolas ar likti be skalbyklės. Gyventi ir dirbti žinant, kad bent kartą per metus bus galima leisti sau ir šeimai gerai pailsėti prie jūros. Argi čia tiek daug? Esu tikras, kad šie elementarūs dalykai turi būti prieinami kiekvienam dirbančiam žmogui. Net ir uždirbančiam pačias mažiausias pajamas.

Kaip tik dėl to visos kadencijos metu ryžtingai ir nenuolaidžiaudami nei koalicijos partneriams, nei įvairaus plauko politologams, ekonomistams ir kitiems specialistams siekėme, kad minimali mėnesinė alga (MMA) didėtų ir pasiektų tokį skaičių, kurį išgirdus neatvėptų žandikaulis bandant susigaudyti, kaip už tokią sumą įmanoma patenkinti bent minimalius poreikius. Nežinau, kaip ir kokius poreikius galima buvo patenkinti 2012 m., kai MMA buvo vos 246 eurai. Už tokią sumą sunkiai išeitų sumokėti mokesčius ir nusipirkti maisto sau pačiam, nekalbant jau apie šeimos išlaikymą. Anuomet MMA buvo viena mažiausių ES.

Mūsų pastangomis MMA buvo pakelta penkis kartus ir šiandien pasiekė 380 eurų. Taip, padidėjimas iš tiesų akivaizdus, tačiau esu tikras, kad vis dar nepakankamas. Būtina ir toliau nuosekliai didinti mažiausiai uždirbančiųjų pajamas dar ir todėl, kad kartu su jomis kyla ir visi kiti atlyginimai.

Tai rodo ir naujausi Statistikos departamento duomenys – vidutinis (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis Lietuvoje, išskyrus individualias įmones, antrąjį šių metų ketvirtį buvo 771,9 euro – 8,1 proc. daugiau nei 2015-ųjų tą patį ketvirtį. Vidutinis išmokėtas (atskaičius mokesčius) atlyginimas tuo pačiu laikotarpiu išaugo 8,5 proc. – iki 600,8 euro.

Realusis darbo užmokestis, anot statistikos, per ketvirtį padidėjo 1,8 proc., o per metus – 7,7 proc. Visai nenorime prisiimti visų laurų, kad atlyginimai kyla tik dėl mūsų iškovoto MMA didinimo, tačiau esu visiškai tikras, kad tai irgi viena priežasčių ir tikrai gana svarbi, kuri lėmė, kad per metus vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje išaugo visų ekonominės veiklos rūšių įmonėse, įstaigose ir organizacijose.

Ir į gatves neišėjo minios bedarbių, ekonomika nesužlugo, verslo krachas, regis, irgi neištiko. Tai tiek iš tų ekonomistų gąsdinimų ir grasinimų.

Šiandien jau atsiplėšėme nuo ES šalių, kuriose žmonės uždirba mažiausiai, bet tai tik gera pradžia.

Greta MMA kėlimo, reikalingas ir kitas svarbus žingsnis, apie kurį ne kartą kalbėjau, – neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) prilyginti MMA (NPD = MMA). Kad gaunantieji minimalias pajamas nemokėtų pajamų mokesčio ir taip jų kišenėje liktų maždaug 25 eurais daugiau. Politinėje taryboje jau sutarėme, kad NPD nuo ateinančių metų didės iki 310 eurų, tačiau jis turi didėti iki MMA dydžio – t.y. iki 380 eurų. Dėl šio mūsų siekio net ekspertai bei ekonomistai nekimba į atlapus ir daugelis pritaria, kad NPD didinimas – vienas veiksmingų būdų padidinti dirbančių ir vaikus auginančių žmonių pajamas.

Jau girdžiu, kaip kai kurie skaitantieji ims piktai grūmoti – populistai ta Darbo partija, tik didinti, auginti, visiems išdalyti, o iš kur paimti? O paimti tikrai yra iš kur. Tuščiai nesvaičiojame ir viską esame apgalvoję iki smulkiausių detalių. Reikia tik norėti ir nebijoti reformų, kurios šiandien mūsų šaliai kaip niekad reikalingos.

Viena tokių reformų, kurią įgyvendinus valstybės biudžete liktų pakankamai pinigų ir MMA kelti, ir NPD didinti, ir pensijas nors kiek panašesnes į žmoniškas padaryti – viešojo sektoriaus reforma. Tereikia valstybės tarnautojų skaičių sumažinti perpus, o ministerijų palikti 4–5.

Žinau, tai padaryti nebus paprasta ir pasipriešinimas šiai reformai bus milžiniškas, tačiau kartais reikalingi ir itin svarbūs darbai reikalauja itin didelio ryžto bei atkaklumo. Stengiantis, kad žmonės Lietuvoje pagaliau pajustų valdžios pagalbą ir paramą, pasijustų vertinami bei reikalingi, koks ryžtas ir atkaklumas gali būti per didelis?

Valentinas Mazuronis, Europos Parlamento ALDE frakcijos narys