„Manau, reikėtų viešinti su Rusija prekiaujančius verslus“, – teigė gatvėje užkalbintas praeivis.
„Tiesą sakant, tuomet visi turėtų neprekiauti. Vilnius – nepirkti mazuto, verslininkai neprekiauti. Visiems turėtų galioti tos pačios taisyklės. Nes kai vieniems bado pirštu, kad jūs neprekiaukite, o patys prekiauja, tai nelabai sąžininga“, – komentavo pašnekovas.
„Jeigu piktybiškai nenutraukia prekybos, manau, reikėtų paviešinti“, – porino kita praeivė.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Pirminis variantas buvo viešinti visą verslą, kuris prekiauja su Rusija. Dabar nuspręsta viešinti tik tą, kuris susijęs su politikais. Kam tokie kompromisai, kodėl – ne visus?
– Mano pasiūlymas buvo viešinti visą tokį verslą, bet politika yra interesų derinimo arena. Kartais tenka daryti nuolaidų, ieškoti kompromisų. Bet gerai, kad bent jau pritarta tokiai formuluotei. Dabar perkelsime tas nuostatas į viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymo nuostatas. Ir jei asmuo eina į politiką, į valstybės tarnybą ar ketina užimti kitas svarbias pareigas, tuomet turėtų labai aiškiai įvardinti, deklaruoti, ar jis pats, ar šeimos nariai bei kiti artimi asmenys turi svarbų kontroliuojantį vaidmenį tam tikroje įmonėje, kuri turi ryšių su Rusija ar Baltarusija. Tokiu būdu ir vyks viešinimas. Tada visuomenė gali daryti spaudimą dėl tokių verslo ryšių atsisakymo, nes tai, manau, yra svarbus dalykas. Tokiu atveju žmonės rizikuoja ne tik savo reputacija. Reikia turėti omenyje, kad jie, turėdami ryšių su Rusijos Federacijos subjektais, gali pataikyti ant sankcionuotos įmonės, o tokiu atveju smarkiai nukentėtų ir Valstybės reputacija. Sankcijų stiprinimas Rusijai yra vienas iš mūsų prioritetų. Todėl pasirinkta tokia formulė, kuri gal ir ne visai 100 procentų tokia, kokią įsivaizdavau, bet turinti stiprų krūvį, ir tai yra gerai.
Mano pasiūlymas buvo viešinti visą tokį verslą, bet politika yra interesų derinimo arena. Kartais tenka daryti nuolaidų, ieškoti kompromisų.
– Kaip kolegos motyvavo, kodėl reikėtų viešinti ne visą verslą?
– Buvo tokių keistų pasvarstymų, kad galbūt tuomet verslas persikels ir vykdys toliau veiklą kažkur kitur ir panašiai, kas manęs neįtikino. Bet džiaugiuosi, kad bent jau sutarėme su tokiu variantu, kokį turime.
– Kaip manote, ar kolegos balsuos už šį kompromisinį variantą?
– Pirmiausiai mums reikia apsispręsti, ar mes kertame ryšius su Rusijos Federacija, ar ne, ar mums pakeliui su agresore valstybe, ar ne. Europos Sąjunga (ES) yra pagrindinė sankcijų politikos formuotoja, mes jai atidavėme šią kompetenciją. Ji yra nustačiusi, kas yra sankcionuotos įmonės. Su jomis iš viso neįmanoma turėti jokių ryšių, nes antraip gautum baudas už sankcijų pažeidimą. Tačiau Rusijos Federacijoje yra ir nesankcionuotų įmonių. Ir jeigu tu su jomis turi ryšį, prekiauji, vienintelis variantas lieka tai paviešinti. Jei atsisakytume to vienintelio metodo, tokiu būdu mes tarsi sakytume, kad viskas čia gerai, jei dirbi su rusais. Bet iš tikrųjų tai nėra gerai.
– Ar žinote, kiek politikų, dirbančių Seime, turi tokių ryšių?
– Vieną kitą politiką žinome, net ir vadovaujantį kitam miestui. Tačiau, kiek tokių yra iš viso, koks tai būtų mastas, paaiškėtų tik po tos pataisos priėmimo. Tai turėtų veikti, nenueiti į užmarštį, tą galiu pažadėti. Nes ir mūsų Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK ) jau supažindinta su mūsų įstatymų projektu, dirbame kartu. Ir jie, be abejo, turės gauti papildomų resursų, kad užtikrintų kontrolę. Tai nebus vien savanoriškas politikų reikalas deklaruoti, juos tikrins. Mes turėsime priežiūros mechanizmą. O nuslėpus informaciją, būtų taikomos tam tikros sankcijos.
