Po 82-ejų metų po žeme Antašavos varpinėje jau repetavo rastas ir atkastas bažnyčios varpas.

„Žinojau, kad skambės, sakė klebonas, kad skambės vidury dienos“, – šnekėjo gyventoja.

Namo iš laukų sugrąžintas varpas metus gulėjo prie bažnyčios ir tik prieš savaitę užkeltas į varpinę, iš kurios, atėjus rusui, ir buvo išvežtas. Varpą fotografavo lenkų brigada, kuri šiuolaikiškai sumontavo varpų valdymą. Su atkastuoju ir senuoju buvusiu dabar Antašavos varpinėje – du.

„Sujungti jie į vieną ir jau jie skambės mygtuko paspaudimu“, – teigė bažnyčios varpininkas Vidmantas Družas.

LNK stop kadras.

Anksčiau V. Družas senuoju varpu skambindavo tampydamas virvę. Prieš mišias – tankiau, per laidotuves – rečiau. Su varpais išmokusi ir sutuoktinė.

„Kai laidotuvės būna, tai aš skambinu varpu“, – kalbėjo bažnyčios varpininkė Ramunė Družienė.

R. Družienė, paklausta, ar ji padeda vyrui, ar vyras jai, atsakė: „Komanda, bendra komanda, kai jis neturi laiko, tada aš skambinu.“

Dabar nėra ko lyginti – varpus galės valdyti ir telefonu.

Šio žemėje išbuvusio varpo istorija sudėtinga ir savaip komiška. Vidmantas žino, kad močiutės brolis buvo vienas iš keturių kaimo vyrų, kurie prieš karą tą vieną varpą iš dviejų – naujesnį ir lengvesnį – nukabino ir išvežė su arkliu į laukus slėpti, kad jis nebūtų išlietas į ginklus. Nuslėpė net nuo varpininko. Esą jis dar sekė vežimo vėžėmis, bet pustė, todėl kelio pabaigos varpininkas taip ir nesusekė.

Apskritai niekas varpo nerado per visus 82-ejus metus. Nors bandymų buvo ir kolūkių laikais – traktorius buvo išleidžiamas į laukus kasinėti. Bet varpas buvo per giliai, be to, užėjusi melioracija pakeitė kraštovaizdį, išrovė medžius, o varpą slėpę vyrai paseno ir patys pamiršo, kur tiksliai varpą paslėpė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vos prieš metus varpą rado ūkininkaujantis Vidmanto sūnėnas, taigi žmogus iš tos pačios giminės, kuri prisidėjo varpą slėpti. Jaunosios kartos žmogus specialiai paieškoms susipirko gyliau metalą ieškančią įrangą ir aptiko. Varpą atkasinėjo vėl keli kaimo vyrai, o ištraukė jau traktorius.

Pašnekovas, į teiginį, kad vienas didesnis, kitas mažesnis, atsakė: „Vienas Maskvoje lietas, kitas – Lenkijoje, 1908 metų.“

Visi varpai turi vardus. Juos suteikia ir užrašo liejyklos.

„Ten užrašyta ant jo – Stanislovo varpas“, – teigė R. Družienė.

Pasak Antašavos klebono, slėptam, ilgai ieškotam ir nerastam varpui visados, šalia likusio didžiojo, buvo palikta vieta ir niekam net nekilo mintis, kad reikia kito.

Varpo šventinimas vyks po Žolinės – rugpjūčio 17-ąją.