ŠEŠTADIENIO INTERVIU
Aktorių veda protas ir jautri širdis
Į amerikietišką klausimą „kaip gyvenate?“ aktorius Igoris REKLAITIS atsako irgi amerikietišku stiliumi: „Ačiū, gerai“. Bet, anot jo, tai yra tik žodžiai... Dvidešimt ketverius metus Klaipėdos dramos teatre dirbantis aktorius šiemet už antraplanį vaidmenį režisieriaus O. Koršunovo spektaklyje „Šaltas vaikas“ nominuotas aukščiausiam Lietuvos teatro apdovanojimui – „Auksiniam scenos kryžiui“ ir Kultūros ministerijos premijai. Bet aktorius nusiteikęs skeptiškai, kalba apie tai su humoro ir ironijos gaidele. Kaip teigia jis, ne taip svarbu, taps ar netaps laureatu. Tai paaiškės jau šįvakar, Vilniaus rotušėje šalies teatro menininkams švenčiant Tarptautinę teatro dieną. Kaip ten bebūtų, šiuo metu aktorius jaučiasi pastebėtas, įvertintas ir reikalingas, dar gyvena to spektaklio kūrybinio proceso prisiminimais, kurie jam yra kur kas svarbesni nei laurų vainikas.
- Kuo, palyginti su kitais, Vernerio vaidmuo Jums yra ypatingas?
- Kiekvienas spektaklis, vaidmuo aktoriui svarbus. Bet šis buvo savęs patikrinimas ir įrodymas. Žymaus režisieriaus pavardė ir didžiulis ažiotažas lydėjo šį pastatymą. Tiesiog norėjosi palyginti, nes juk matom Vilniaus aktorius, vaidinančius O. Koršunovo, E. Nekrošiaus, R. Tumino spektakliuose, - smalsu, ar tu taip sugebi, ar atitinki?..
- Ar tas klausimas Jus kamavo seniai? Galbūt jis ir atvedė į sceną?
- Gimiau Vilniuje ir niekada nesvajojau apie teatrą. Savo ateitį siejau su sportu, žaidžiau futbolą. Bet šios svajonės subliūško, gydytojai uždraudė aktyviai sportuoti. Skaudžiai išgyvenau. Vienąkart, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, draugas nusivedė mane į Profsąjungos rūmuose veikusią Jaunimo teatro aktorės Valės Karalienės teatro studiją, iškart gavau vaidmenuką spektaklyje. Jokio smagumo. Namo parėjęs perskaičiau pjesę ir išsigandau. Pradžia buvo labai sunki. Man buvo didžiausia kančia eiti į tą dramos būrelį. Rausdavau, prakaituodavau. Paskui tai praėjo ir ėmė patikti. Tarp kitko, mano pirmoji scenos partnerė tuomet buvo Nelė Savičenko.
Kai reikėjo apsispręsti, kur mokysiuos toliau, studijos vadovė, vardindama savo mokinius, kuriems rekomenduoja studijuoti aktorystę, atsisuko į mane: „Tarp kitko, Reklaiti, tu irgi gali stoti į aktorinį“. Mėnuo buvo likęs iki abitūros egzaminų. Parėjau namo ir pasakiau: „Mama, aš turbūt stosiu į aktorinį“. Vilniaus konservatorija tais metais rinko rusų grupę. Todėl atvažiavau į Klaipėdos fakultetus, iškart įstojau, patekdamas į Povilo Gaidžio ir Elenos Savukynaitės kursą. Taigi klaipėdietis esu nuo 1976-ųjų.
- Čia ir susipažinote su būsima žmona aktore Regina Šaltenyte?
- Taip, tuomet ji jau buvo diplomuota aktorė. Regina studijavo Vilniaus konservatorijoje pas Ireną Vaišytę, dirbti į Klaipėdą atvažiavo iš Šiaulių. Tik jai atvykus, jau kartu vaidinome spektaklyje...
- Ar ne problematiška dviem aktoriams išsitekti vienoje šeimoje? Juolab kai greta tokio ryškumo žvaigždė, kaip Regina?..
- Dėl to – jokių problemų, nes nė vienas aktorius, dirbantis teatre, nelaiko savęs žvaigžde ar prastesniu už kitus. Tai žiūrovų vertinimai. Jie šeimoje netrukdo. Kad Regina gera aktorė – man džiaugsmas. Gal yra šiek tiek gražaus pavydo, bet tai labai geras jausmas. Konkurencija gerąja prasme.
- Koks Jūsų būdas?
- Esu Svarstyklės ir tikrai ne optimistas.
- Kaip padalinate savo gyvenimą šeimai ir teatrui? Kiek laiko lieka sau?
- Namams, šeimai atiduodu jo tiek, kiek reikia. Gal norėtųsi daugiau, bet jau tokia mano profesija... Tas teatrinis procesas nesustoja niekad. Jis verda galvoje ir aplinkui, dieną ir naktį, miegant ir sapnuojant.
- Ar tai yra gerai?
- Toks mano darbas. Darbas – labai gražus žodis. Toks pat gražus ir amatas. Paklausykit, kaip gražiai skamba: geras amatininkas, geras stalius, geras mūrininkas...
- ...O geras menininkas?
- Šis žodžių sąskambis kažkoks kvailas (juokiasi). Menininkas... Jau yra pretenzija į kūrybos momentą. O šito niekas numatyti negali. Kai tave kažkas apšviečia, kažkas veda, - tas momentas labai svarbus. Taip būna, betgi ne visuomet. Šis impulsas – atsitiktinumo, loterijos, likimo dalykai. Bet tai, kad esi menininkas, dar nereiškia, jog kiekvienąkart turi sukurti produkciją. Nes tai priklauso nuo daugelio dalykų.
- Pavyzdžiui, kokių? Kas formuoja aktorių, lemia didesnį ar mažesnį jo populiarumą?
- Nieko nauja nepasakysiu – gera dramaturgija, geri vaidmenys ir geri režisieriai. Aktoriaus vaidmuo priklauso nuo dramaturgijos ir režisieriaus. Pats aktorius negali rinktis nieko - nei pjesės, nei režisieriaus, nei savo vaidmens, nei partnerių, nei kaip jį ten aprengs, kokia muzika skambės jam vaidinant. Komponentų, į kuriuos jis įpainiotas, labai daug ir kartais jie aktorių slegia. Būna, kad šios grandinės nėra arba ji trūkinėja, ir tada sunku suvokti, ką aktorius norėjo pasakyti savo vaidmeniu. Kitąsyk gali visą save atiduot, bet jei tavo vaidmenyje bus kažkas netikslu, – „šaudysi pro šalį“. O kad visi šie komponentai gražiai sueitų – labai retas atvejis.
- „Šaltas vaikas“ – iš tokių?
- Vienas iš jų. Šis spektaklis man brangus dėl savo ansambliškumo. Toks dar buvo režisierės R. Kudzmanaitės pastatytas „Geriausias gyvenimo laikas“. Ir „Šaltame vaike“, jeigu kažkas pradės „traukti antklodę į savo pusę“, jo visa struktūra, tas polifoniškumas subyrės. Visi aktoriai už šį spektaklį serga, visi turi gerus vaidmenis ir ką veikti scenoje.
- Savo vaidmenis teatre Jūs kažkaip skaičiuojate, rūšiuojate?
- Tikrai neskaičiuoju. Man truputį juokingas tas skaičiavimas – 150 ar 280 suvaidinta. Tiesiog yra vaidmenys, kurie lieka, yra tau brangūs. O tokių daug nepriskaičiuosi...
- Gal paminėtumėte pačius brangiausius, kokiuose spektakliuose?
- Sunku dabar sudėlioti... Ir diplominiai darbai, ir nemaži vaidmenys spektakliuose „Du veroniečiai“, „Neatsargūs žaidimai“, „Atsitikimas zooparke“, „Elektrai skirta gedėti“, „Geriausias gyvenimo laikas“. Viskas vyko etapais – su režisieriais K. Žilinsku, A. Ragauskaite, A. Vizgirda, dabar – su O. Koršunovu. Buvo ir tylūs laukimo, susikaupimo etapai, be euforijos...
- Tas aktoriaus laukimas savo vaidmens turbūt ne mažiau vargina nei intensyvus kūrybinis darbas?
- Jis labai sunkus, betgi iš dangaus niekas nenukrenta. Tu turi aktyviai laukti ir būti geros aktorinės formos. Man truputį nepatinka, kai yra vaidmenų perprodukcija. Tas laukimas kartais geras dalykas. Kai eini iš vieno vaidmens į kitą, ir blogų dalykų atsiranda. Taip, tu neprarandi formos, bet nėra ir atstumo, kad pažiūrėtum į save iš šalies.
- Ar jaučiatės realizuojantis savo kūrybines galias?
- Buvo toks laikotarpis, kai būdamas 33-ejų norėjau visai iš teatro išeiti. Mane traukė kino režisūra. Pusmetį nėriau į scenarijų rašymus, bet gal ir gerai, kad ten nepatekau, nes labai greitai prasidėjo tas etapas, kai lietuviškas kinas kažkur išgaravo. Gal penkerius metus dirbau su studentais Klaipėdos universitete. Tai irgi buvo toks etapas, kuris padeda išsaugoti profesinę formą.
- Kokie bruožai yra svarbiausi aktoriui?
- Viskas labai paprasta – jis turi turėti proto ir jautrią širdį, nebūti abejingas.
- Kokie dalykai gyvenime Jums dabar labiausiai rūpi?
- Viskas paprasta. Kaip jau minėjau, – profesija, darbas, šeima. Neramu, kaip vaikai įsitvirtins gyvenime. Rokui – dvidešimt treji, jis bebaigiąs studijas, o Adomui dabar aštuoniolika. Šiais laikais jaunimui labai sunku adaptuotis, jokių garantijų, kad gaus darbą, turės kur gyventi.
- Ar pinigai Jums vertybė?
- Jie, žinoma, reikalingi. Bet visko pinigais įvertinti, įkainoti negalima.
- Ko labiausiai gyvenime nemėgstate?
- Melo ir žmogaus pažeminimo. Visame kame, visur. Nepatinka man, kai žmonės save pervertina. Manau, juos turi kiti įvertinti.
- Kas teikia didžiausią džiaugsmą?
- Laimės pojūtis. Kai prisimenu kai kuriuos savo vaidmenis, pasirodo, tokių momentų būta, kai tikrai žinojau, kad „pataikiau, neprašoviau pro šalį“. Ir ne tik teatre laimė aplanko. Jaučiausi laimingas per Velykas veždamas žmoną į gimdymo namus. Kai moterį matai tokios kosminės būsenos, kai jauti, kad tuoj kažkas ateis, taip viskas trapu ir nuostabu... Buvau laimingas, kai po studijų manęs nepaėmė į tarybinę armiją... Beje, tas laimės pojūtis galėtų aplankyti dažniau.
- Bet tuomet gal neįvertintume jo?
- Ne, įvertinčiau. Kai viskas gerai, tai pajauti. Neseniai, po „Šalto vaiko“ premjeros tas pojūtis irgi buvo, vaikščiojo šalia. Tas procesas, kai gimsta spektaklis, kitąsyk irgi labai įdomus ir vertingas. Kai tau nenuobodu per repeticijas, kai jautiesi kūrybingas, esi reikalingas, kai matai, kaip gimsta kažkas nauja.
- Ko Jums palinkėti Teatro dienos proga? Gal to laimės pojūčio?
- Ačiū. Galima ir aš palinkėsiu? Visiems kolegoms – gerų vaidmenų, gerų režisierių ir gerų spektaklių!
Naujausi komentarai