Aldona Grigaliūnienė laiko lėkimo nejaučia

Šeštadienio interviu apie sportą, šeimą ir gebėjimą nepasiduoti

Į susitikimą šeštadienio interviu pašnekovė Aldona Grigaliūnienė atskuba su gražuolėmis dukterimis. Trys moterys vaikščiojo po parduotuves, viliojančias išpardavimais, ir užsuko išgerti kavos. Kol mama kalbasi, jos dukterys šnabždasi tarpusavyje, tačiau vis įsiterpia į pokalbį. Jos vis giria mamą ir giriasi, kad visi draugai joms pavydi tokios puikios mamos. Ar gali būti geresnis komplimentas?

Ankstyvą pavasarį Metų klaipėdiete tituluota A.Grigaliūnienė šnekučiuodamasi spinduliuoja ramybės, moteriškumo ir nuoširdumo energiją. Ji lengvai atsako į kiekvieną klausimą ir nesutrinka net tuomet, kai tenka „lįsti po skūra“ - klausti, kas atsitiko, kad sportuojanti žavi moteris aukso medalius Lietuvai parveža iš neįgaliųjų sportininkų varžybų.

Sunku patikėti, kad praėjusią savaitę moteris atšventė penkiasdešimtąjį gimtadienį, o po keliolikos dienų jos laukia svarbiausios šių metų varžybos. Rugpjūčio 17-ąją A.Grigaliūnienė išvyks į Suomiją, kur, pasibaigus Europos lengvosios atletikos čempionatui, prasidės neįgaliųjų sportininkų varžybų maratonas.

- Ponia Aldona, ar tikitės ir iš šio čempionato parvežti Klaipėdai ir Lietuvai medalį?

- Aš norėčiau pergalės, o aplinkiniai, žinoma, jos iš manęs tikisi. Kaip kitaip? Kitąmet bus dešimt metų, kai dalyvauju varžybose ir vis parvežu medalių.

- Kaip jautėtės, kai pirmą kartą dalyvavote ne įprastose, o neįgaliųjų varžybose?

- Keistai. Kai 1996 metais man pasiūlė dalyvauti varžybose, kone įsižeidžiau. Ar jau aš čia tokia neįgali? Truputį veidas paralyžiuotas, viena kūno pusė prasčiau veikia ir ką? Negi man tokiose varžybose dalyvauti? Taip iš pradžių atrodė. Nuvažiavusi į pirmąsias varžybas supratau, kad tokių kaip aš - šimtai. Sportuoja ir pergales skina ir tie, kuriems daug sunkiau. Buvo sunku suvokti, kad žmogus be rankų, be kojų vandenyje kapanojasi, plaukia, medalį gauna. Juk tai puiku. Neįgalūs žmonės turi ko siekti, gali bendrauti, nenuleidžia rankų. Yra 56 neįgalumo klasės, į jas sportininkus suskirsto didelė viso pasaulio gydytojų komisija, varžybos vyksta sąžiningai. Aišku, pergales skinti man padeda ankstesnių metų įdirbis, bet ir man reikia stengtis, kad pasiekčiau rezultatų.

- Ar prisimenate tą dieną, kada įvyko ta „bėda“, kaip pati vadinate, pakeitusi jūsų gyvenimą?

- Nenoriai, bet prisimenu. Priepuolis mane ištiko kitą dieną po to, kai Klaipėdos Teatro aikštėje buvo atidengta Taravos Anikės skulptūra. Prieš keturliolika ar penkiolika metų? Tąsyk, nors ir labai skaudėjo galvą, su vyru ir dukromis važiavome į ceremoniją, žiūrėjome, suvalgėme ledų. Kitą dieną gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Galvoje trūko kraujagyslė, paralyžiavo pusę kūno. Netikėtai, lyg žaibas iš giedro dangaus liga užklupo. Atėję aplankyti žmonės ligoninėje manęs nepažindavo. Po didelių pastangų, ilgo gydimosi etapo grįžau į gyvenimą kitokia, bet grįžau.

Klausimai apie neįgalumą manęs nebetrikdo. Dirbu „Vyturio“ pagrindinėje mokykloje. Vaikai juk paprasti, jie nesidrovi paklausti – mokytoja, o tai kas jums yra, kodėl neįgaliųjų varžybose dalyvaujate, atrodote tai normaliai? Atsakau paprastai. Nors ir nesimato, iki šiol paralyžiuotąją kūno pusę sunkiau valdau, kasdien gyvenu su skausmu.

- Kokie keliai jus atvedė į Klaipėdą?

- Užaugau ir vidurinę mokyklą baigiau Telšiuose. Ten dar tebegyvena ir mama, ir mano brolis. Įstojau į dabartinę Kūno kultūros akademiją, o baigusi studijas gavau paskyrimą į Klaipėdą. Atvažiavau ir likau. Pora metų jaunesnis mano vyras, baigęs studijas, taip pat atvažiavo į uostamiestį.

- Kokia buvo jūsų vaikystės šeima, kelias į sportą?

- Esu užaugusi ne šiltnamio sąlygose, sunkiai, vargo mačiau. Visas vasaras su mama miškuose praleisdavome. Uogas rinkdavau kaip profesionalė. Per penkiolika minučių puslitrį mėlynių pririnkdavau. Draugės sakydavo, kad kartu su manimi neverta uogauti, vis tiek visas uogas nurinksiu. Niekas be darbo tuo laiku nelaikė...

Per mokslo metus lankydavau treniruotes. Pirmiausiai tinklinio, kurį iki šiol labai mėgstu, vėliau – lengvosios atletikos. Viskas paprastai susiklostė. Per fizinio lavinimo pamoką mokytojas liepė bėgti krosą, nubėgau greičiausiai iš visų. Taip ir įsisukau. Po dešimtos klasės vasarą dirbau fabrike. Nors mokslais dėl nuolatinių varžybų ir treniruočių nebuvau itin užsiėmusi, tuomet nusprendžiau, kad juodas darbas – ne man. Prisėdau prie knygų, įstojau į aukštąją. Buvau gera lengvaatletė, galėjau rinktis ir geresnę specialybę, bet tuomet nelabai ir supratau, kas yra ta ekonomika, kurią man siūlė.

Vaikystėje mano mama, jos brolis ir sesuo buvo partizanai. Mano dėdė ir teta žuvo, o mama dabar gauna didesnę pensiją. Prireikus pensijos, mamos kaimynai liudijo, kad ji tikrai dalyvavo partizanų veikloje.

- Su vyru užauginot dvi gražias dukras. Ar jums pavyko sukurti ir išlaikyti draugiškus santykius?

- O, dukros mano džiaugsmas ir pačios geriausios draugės. Kol kas, ačiū Dievui, jos mane supranta. O pačios sako, kad joms bendraamžiai manęs pavydi. Ir mano mokykloje vaikai vis pasako, kad jos turi džiaugtis tokią gerą mamą turėdamos. Dukros myli, vaikai mokykloje myli, tai ko daugiau norėti? Malonu. Jaunesnioji mano dukra Indrė dirba modeliu, o vyresnėlė neakivaizdžiai studijuoja Kaune ir dirba pareigūne Klaipėdos mobiliojoje kuopoje. Juokauju, kad vyriausioji eina mano pėdomis – nori padėti žmonėms. Sportu dukros taip pat visada domėjosi, sportavo. Dabar vienas mėgstamiausių jų užsiėmimų – žaisti tinklinį paplūdimyje. Ir nenuobodžiauja, ir draugų susiranda.

- Ar pajutote, kad sulaukiate daugiau dėmesio, kai buvote tituluota garbingu Metų klaipėdietės titulu?

- Ypač maloniai dienraščio „Klaipėda“ skaitytojų titulą įvertino kaimynai. Po pergalės jie laiptinėje pakabino skelbimą - pasveikino. Net laiptinės vaikai kieme visada ėmė sveikintis, visada atidaro duris, pasako ką nors malonaus. Iš artimųjų – kolegų, kaimynų,| - jaučiu galbūt ir didesnę pagarbą. Tik kaip pamatuoti – didesnė, mažesnė? Bet jei atvirai, kokia esu, tokia esu. Ką tiek metų sulaukus titulas gali pakeisti? Daug ir nuoširdžiai dirbu ir tiek.

Tolimi giminaičiai, mamos pusseserės giminaičiai, po Metų klaipėdietės rinkimų mane susirado, pasveikino, nori bendrauti. Jei ne straipsniai laikraščiuose, dėmesys man, nežinau, ar būtų mane susiradę. Tos šeimos narys, septyniasdešimtmetis buvęs farmacininkas, kuria genealoginį šeimos medį. Mane taip pat į jį įtraukė.

- Ar pasvajojate, kad dukros gali netrukus padovanoti jums anūkų?

- Aš jau norėčiau tokio džiaugsmo, bet vyras prieštarauja. Sako, kad sunku bus su močiute gyventi, o ir seneliu tapti jam turbūt dar nesinori. Juk yra pora metų už mane jaunesnis. O šeimoje mes kaip komanda esam. Vyresnioji turi vaikiną, todėl komanda padidėjo. Nors dar nesu uošvė, bet dukros vaikiną patikrinau. Žinau, ką sugeba, koks yra, sutariu kaip su savo vaiku. Vyras dėl būsimų žentų pabamba. Jam sunku dukras kitų vyrų globai atiduoti. Juk buvo vienvaldis trijų moterų haremo šeimininkas, nesinori.

- Kaip reagavot, kai jaunėlė Indrė tapo modeliu ir ėmė vis rečiau būti namuose?

- Širdis skaudėjo, bet tikėjau, kad jai viskas gerai bus. Dukra šiemet baigė dvyliktą klasę, pasirašė kontraktą, metus dirbs modeliu Italijoje ir kol kas tolesnes studijas atidėjo. Matau, kad jai patinka, ką daro. Pirmą kartą į užsienį vos penkiolikos išvažiavo. Dukra greičiau subrendo, tapo atsakingesnė. Visada sakiau, kad gaus tai, ko norės, – kaip pasiklos, taip išmiegos. Dėl jos išmokau ir kompiuteriu, ir internetu naudotis – susirašinėjame daug.

- Ar svarbi jūsų gyvenime religija, tikėjimas?

- Aš tikiu, kad yra tas, kuris valdo mūsų gyvenimus. Tačiau dogmatiškai tikėti, vaikščioti į bažnyčią neturiu noro. Pabūnam bažnyčioj dėl jos auros, ramybės. Malda man panaši į meditaciją. Manau, kad jei Dievas mato viską ir visur, ką tu darai, ir jei širdyje esi doras, teisingas, sąžiningas žmogus, dangus atsilygina. Manau, kad blogi darbai sugrįžta bumerangu, o gyventi reikia taip dorai, kad nereikėtų eiti į bažnyčią melsti atleidimo ir atgailauti.

-Atrodote laiminga moteris. Ar taip ir yra? Ar esate savęs klaususi apie laimės lengvumą ir jos skonį?

- Jaučiuosi laiminga. Turiu šeimą, turiu puikius vaikus. Aišku, kaip ir kiekvienam žmogui, būna juodų dienų, būna sunku, bet juk taip kiekvieno gyvenime – būna visko. Jei nekreipsime dėmesio į smulkmenas, šiuo metu mano gyvenime tikrai viskas puiku. Matyt, man buvo skirta praeiti visus tuos sunkumus, tą sudėtingumą, kad giliau suprasčiau gyvenimo prasmę ar esmę... koks skirtumas, kaip pavadinsi tą suvokimą.

- Kalbantis su jumis, sunku patikėti, kad ką tik atšventėte penkiasdešimtąjį gimtądienį. Ar jaučiate laiko lėkimą?

- Jeigu atvirai, nebesijaučiu šešiolikos, bet... na, jaučiuosi puikiai. Bandau mintimis grįžti į laiką, kai buvau trisdešimties, ir prisiminti savo požiūrį į penkiasdešimtmečius... Atrodė, kad pragyvenus 50 metų bus vos ne gyvenimo pabaiga. Anaiptol. Kai jaunystė baigiasi, po jos einantys metai atrodo tarsi vienodi, žmogus taip sparčiai nebesikeičia ir, matyt, panašiai jaučiasi. Galbūt po dvidešimties metų ir jausiuosi prasčiau – apsunkusi, mažiau jėgų turėsiu, bet juk širdis ir tada liks ta pati. Ir dabar pakvailioju taip, kad mano dukroms tenka priminti: „Mama, ar atsimeni kiek tau metų?“. Aš juk ir riedučiais, dviračiu važinėju, ir salto vidury pievos galiu padaryti, ir pajuokauti mėgstu. Kartasi į nepatogią padėti jas pastatau, nes neva elgiuosi ne pagal savo amžių. Senatve dar nekvepia, paskaičiuokit, kiek dar daug iki pensijos liko. Tiesa, visiškai neįsivaizduoju, ką veiksiu pensijoje.

- Kaip atšventėte jubiliejų?

- Kukliai šventėme. Buvome pirtyje su vyru, dukromis, vienos dukters vaikinu, mano drauge. Pabuvom, pasišnekėjome. Dukros padovanojo kuponą į grožio ir sveikatos centrą. Nors celiulitas nekamuoja, gal specialistai ir atras kokį nors defektą, kurį bus galima pakoreguoti.