Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tikina, kad labai rimtai svarstomas klausimas dėl baltarusiškų krovinių tranzito per Klaipėdos uostą sumažinimo ir laipsniško jo perkėlimo į Rusijos uostus.

Vakar A.Lukašenka, Minske bendravęs su grupe žurnalistų, tarp kurių buvo ir žiniasklaidos atstovų iš Lietuvos, tvirtino, jog dabar ekspertai skaičiuoja, kiek ekonomiškai pagrįstas galėtų būti bent trečdalio tranzito, keliaujančio per Baltijos šalių uostus, perkėlimas į Rusiją.

„Mielai bendrauju su žurnalistais. Taip pat ir su žiniasklaidos atstovais iš Vakarų valstybių, iš ES. Laikausi tos nuomonės, kad turi vykti atviras, bet sąžiningas dialogas, turime sugebėti įsiklausyti ir girdėti vieni kitus, – taip daugiau negu dviejų valandų pokalbį su žurnalistais pradėjo autoritarinis valstybės kaimynės lyderis. – Taip, neslėpsiu, nepatinka, kai žmogus ateina su kokiomis nors išankstinėmis neigiamomis nuostatomis. Pirmiausia – dialogas, geranoriškas nusistatymas, argumentuota kalba, o emocijas ir išankstinį nusistatymą reikėtų palikti už durų.“

– Kokius matote Baltarusijos santykius su ES? Kodėl, jūsų nuomone, jie nesivysto taip, kaip derėtų? Kas dėl to kaltas?

– ES tiesiog nepasirengusi normalizuoti savo santykių su Baltarusija, nes ši šalis turi principingą vadovybę, neleidžiančią privatizuoti visos valstybinės nuosavybės. Tai, matyt, yra esmė, kad Briuselis nenori normalių santykių su mumis.

Plika akimi matyti, kad ES bus nusiteikusi pagerinti savo santykius su Baltarusija, kai čia neliks A.Lukašenkos, kai čia bus pakeista valstybinė santvarka ir kai visas turtas bus pradėtas išparduoti, pageidautina, kad pirkėjai būtų tik iš Vakarų. Patikėkit, aš turiu pakankamai informacijos šiuo klausimu. Ten Briuselyje tiesiog toks laukimo režimas – štai pasikeis valdžia, tada neva bus galima ką nors normalizuoti.

Nežinau, ar toks laukimas yra vaisingas ir naudingas pirmiausia pačiai ES.

Dauguma ES valstybių ir apskritai Vakarų valstybių lyg ir prisistato esančios labai jau demokratiškos, žmogaus teisių gynėjos. Jie mums energingai priekaištauja, kad mes neva pažeidžiam tas teises. Bet mes per pastaruosius kelerius metus neužmušėm nė vieno žmogaus nei šalies viduje, nei užsienyje. O ES valstybės, prisidengdamos žmogaus teisių gynimu, gausybę ištisų valstybių nukamavo. Turiu galvoje pilietinius konfliktus Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje, kitose šalyse. Argi ten buvo geriau padaryta? Argi teigiamų rezultatų pasiekta? Taigi ten tūkstančiai žmonių numarinta! Kokios čia žmogaus teisės ir jų gynyba?

ES taikomais dvejopais standartais įsitikinau po 2010 m. prezidento rinkimų Baltarusijoje. Tada mums buvo žadami aukso kalnai, jeigu įgyvendinsim kai kuriuos reikalavimus, kai kurias sąlygas. Pagrindinis mums reikštas priekaištas – esą mes sulaikėme grupes žmonių po Minske sukeltų riaušių tų metų gruodžio 19-ąją, tuojau po rinkimų. Bet mes žmonių nenuodijam ašarinėmis dujomis, kaip daroma kai kuriose neva civilizuotose Vakarų valstybėse, guminėmis kulkomis į juos nešaudome. Pas mus netgi vandens patrankos nė karto nebuvo naudojamos prieš demonstrantus.

Bet kai kas Vakaruose to nenori matyti.

Vis dėlto viliuosi, kad sveikas protas vieną gražią dieną nugalės ir ES santykiai su Baltarusija normalizuosis.

– Kokią įtaką Baltarusijos santykiams su ES, Švedija bei Lietuva turėjo ir turės vadinamasis pliušinių meškiukų desantas?

– Tas nesankcionuotas švedų lėktuvėlio skrydis iš Lietuvos teritorijos į Baltarusijos ir žaislų išmėtymas panašus į kažkokį vaikų žaidimą. Nesuprantu, kam Lietuvai reikėjo siųsti arba praleisti čia švedų lėktuvą, kuris išmėtė čia kažkokius pliušinius meškučius? O jeigu mūsų priešlėktuvinė gynyba nusitaikytų į tą lėktuvėlį? Kas iš jo liktų? Nė šlapios vietos neliktų.

Bet lietuviai kažkodėl leido skristi tam lėktuvėliui, kirsti sieną su Baltarusija, išmėtyti čia žaisliukus. Tikrai kažkoks vaikų žaidimas. Negalima taip elgtis. Mes juk kaimynai. Tuo labiau kad Lietuva ir Latvija šiandien sako, jog niekaip negalės apsieiti be Baltarusijos, be ekonominio, kultūrinio ir kitokio bendradarbiavimo su ja. Tai kodėl tada taip elgiamasi, kad santykiai tik komplikuotųsi?

– Baltarusija tikrai planuoja dėl politinių motyvų perkelti visus savo tranzitinius krovinius iš Baltijos šalių į Rusijos uostus? Kodėl?

– Baltarusija svarsto galimybę diversifikuoti savo krovinių tranzito maršrutus. Į Rusijos uostus gali būti perorientuota maždaug 20 mln. tonų per metus. Dabar kaip tik svarstom tokią galimybę su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Nustatomi tarifai, rengiami uostai. O tada bus galima perkelti, pradžioje – 20 mln. tonų.

Per Baltijos šalių uostus tranzitu gabename apie 60 mln. tonų per metus. Gabenam, duodam Baltijos šalims uždirbti. O jos balsuoja už sankcijų įvedimą Baltarusijai. Apie trečdalį savo biudžetų Lietuva ir Latvija formuoja iš ekonominio bendradarbiavimo su Baltarusija. Tai kam tada su mumis kariaujama?

Tačiau aš pabrėžčiau, kad krovinių perorientavimo klausimas tikrai ne politinis, o tiesiog pragmatiškas, ekonominis. Tai grynai praktinė problema. Mes norėtume savo krovinių tranzitą diversifikuoti, turėti daug ir įvairių krovinių gabenimo maršrutų – ir per Lietuvą, ir per Latviją, ir per Rusiją, ir per Ukrainą.

Šiandien tariamės su ekspertais. Priimant galutinį sprendimą bus svarstoma grynai iš ekonominių paskatų. Politika prasidėtų tuomet, kai nepaisytume ekonominių sąlygų, o veiktume netgi kenkdami savo ekonomikai.

Politika šiuo klausimu viena: jūs mūsų nesmaukite, nes mūsų jums dar prireiks. Ir mažiau šokite pagal Briuselio dūdelę. Esate lygiateisiai ES nariai, todėl turite teisę reikalauti nepažeisti jūsų interesų.

O su Rusija dar diskutuosime, kad mums būtų sudarytos tam tikros tranzitui palankios sąlygos, geri tarifai. Jau artimiausiame Rusijos ir Baltarusijos vadovų susitikime gali būti detaliai diskutuojama šiuo klausimu.

– Kodėl vis neįsigalioja jau prieš dvejus metus pasirašytas susitarimas su Lietuva dėl paprastesnių kelionių abiejų šalių pasienio gyventojams?

– Lietuva pati pirmiausia turi susitvarkyti. Taip, Lietuva jau pranešė, kad yra pasirengusi pradėti įgyvendinti tą susitarimą. Bet turime informacijos, kad jos pasienyje su mūsų šalimi yra labai nemenkas nusikalstamumas. Turime įsitikinti, kad tai nepersimes į mūsų pusę. Ir turime pasiruošti kokybiškai, o ne paviršutiniškai įgyvendinti tą susitarimą.

– Su Rusija jau daugiau kaip dešimt metų turite sąjunginę valstybę, kurios integracijos laipsnis vis dėlto nėra labai aukštas. Dabar posovietinėje erdvėje bandoma burti Eurazijos ekonominę sąjungą. Gal kuriant ją vertėtų iškart pradėti nuo kuo didesnės integracijos? Pavyzdžiui, įsteigiant bendrą sąjungos parlamentą, kaip ES egzistuoja Europos Parlamentas?

– Nemanau, kad dėl to reikėtų skubėti. Gal kada ir prieisime prie to, kad Eurazijos sąjungai bus reikalingas parlamentinis matmuo. Bet šiandien ne tai svarbiausia. Nereikia peršokti per kitus svarbius integracijos žingsnius. Reikia tiesiog ramiai ir nuosekliai dirbti ta linkme.

Mes galbūt galėtume įsteigti kokį nors tarpparlamentinį darinį, koks egzistuoja Nepriklausomų valstybių sandraugoje. Bet pirmiausia reikia sau atsakyti, ką mums duotų nauja biurokratinė institucija. Kol kas nieko.

Mes netgi nesvarstome to klausimo. Esu griežtai prieš kokių nors institucijų kūrimą, kurios turėtų būti gausiai finansuojamos, bet vargu ar duotų kokį nors efektą.

Eurazijos sąjungos pagrindinis integracinis veiksnys turėtų būti ekonomika.

– Kas, jeigu Rusija imtų ir užsuktų naftos kranelį Baltarusijai? Kiek ši išgyventų?

– Esant reikalui galime pristatyti naftos ir iš kitų šaltinių, nebūtinai iš Rusijos. Sykį jau esame importavę naftos iš Azerbaidžano, panaudodami naftotiekį Odesa–Brodai, tai yra ne per Rusijos teritoriją.

Jeigu rusai mums pagailės kokių 3–4 mln. papildomų tonų naftos, rasim iš kur jos atsivežti. Nusipirksim Azerbaidžane, Venesueloje, išnaudosime ukrainiečių galimybes.

Bet aš to nenorėčiau, nes su Rusija vis tiek viskas daug paprasčiau.

– Atrodo, mėgstate socializmą, netgi komunistinę ideologiją. Kodėl? Tai nostalgija?

– Anaiptol. Neslėpsiu, aš norėčiau Baltarusijoje pastatyti socializmą gerąja to žodžio prasme. Ne tokį socializmą, koks buvo Sovietų Sąjungoje, o tokį, kuris būtų žmoniškas. Man, pavyzdžiui, imponuoja Prancūzijos socialistų partija ir jos puoselėjamos idėjos. Prancūzijoje – neblogai išvystytoje valstybėje – tam tikru požiūriu veikia socializmas. Taip, rinkos ekonomika, bet socialiai orientuota, ne laukinis kapitalizmas, o į žmogų nukreipta ekonomika.

Žmogus visada turi būti dėmesio centre.

Mes statome socialiai orientuotą ekonomiką. Bent jau bandome statyti. Tai nelengva, nes esame apsupti laisvosios rinkos ekonomikų, kurios nėra taip jau smarkiai orientuotos į žmogų. Deja. Tenka kartais ir prisitaikyti prie tų aplinkybių, priešingu atveju mus tiesiog suspaus ir sunaikins.

– Savo jauniausiąjį sūnų Nikolajų daug kur pasiimate su savimi į oficialius renginius. Po truputį ruošiate jį į savo įpėdinius?

– Absoliuti nesąmonė ir išsigalvojimai. Pasakysiu atvirai – aš, matyt, jau nebegyvenčiau tuomet, kai mano sūnus Nikolajus staiga imtų ir užsimanytų tapti prezidentu. Arba bent pradėtų realistiškai svarstyti tokią galimybę.

Todėl tos kalbos apie įpėdinį – nieko vertos, tuščios.

Nikolajui dar tik 8-eri. Įsivaizduokit – dar 30 metų reikia, kad taptum prezidentu. Man po 30-ies metų jau bus apie 90. Aš jau aname pasaulyje būsiu, patikėkit. Tiek laiko pradirbus prezidentu, kur kasdien nervai... Neįsivaizduoju, kad išgyvenčiau iki 90-ies. Na, jeigu išgyvenčiau, – ačiū Viešpačiui, duok Dieve. Bet netikiu aš tuo.

Tai įprastas išsigalvojimas tų, kurie sako, kad neva A.Lukašenka jau visiems atsibodo, kad jis laukia, kol Kolia paaugs, ir tada jį padarys prezidentu. Geltoniosios spaudos išsigalvojimai, ne kitaip. Ir penktosios kolonos, kuri finansuojama daugiausia ES ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Va ta kolona gąsdina – štai, neva Nikolajus jau įpėdinis.

Jeigu jau mane kaltintų, kad vyresnysis ar vidurinysis sūnus bus įpėdinis, tai dar būtų šiek tiek logiška. Bet nė vieno jų nesu paskyręs premjeru ar kokiu kitu labai aukštu pareigūnu. Maža to, paklauskite manęs, ar aš norėčiau savo sūnums prezidento perspektyvos? Niekada gyvenime! Noriu, kad jie ramiai dirbtų, gyventų, augintų savo vaikus.

– Kodėl nešiojate laikrodį ant dešinės rankos? Taip mėgdžiojate Rusijos prezidentą V.Putiną?

– Nejuokinkit. Jokio čia mėgdžiojimo nėra. Dar V.Putino nebuvo valdžioje, o aš jau nešiojau laikrodį ant dešinės rankos.

Laikrodį nešioju nuo vaikystės. O vaikystėje mokiausi muzikos mokykloje, akordeono klasėje. Kai groji akordeonu, tuomet laikrodis ant kairės rankos trukdo. Beveik visi akordeonistai nešioja laikrodį ant dešinės rankos.

Vėliau bandžiau pakeisti tą įprotį, bet nesėkmingai.