Štai toks klausimas iškilo Lietuvos visuomenei, kai Kalėdos tarpukariu pasipildė dar vienu simboliu – puošta eglute. Nors kiek „žaliau" mąstantį Lietuvos pilietį ši mintis aplanko ar bent jau turėtų aplankyti beveik kasmet kartu su Kalėdų Seneliu ir, žinoma, jo dovanomis. Ar ši problema buvo visuomet? Apie ją kalbama ir mano darbe „Kalendorinių švenčių (re-)konstrukcijų santykio su lietuvių tapatumu tyrimai“.

Tarpukario pabaigoje valdžios atstovai, susirūpinę masiškai pradėtomis kirsti eglutėmis, ėmė taikyti įvairius apribojimus ir draudimus. Šis klausimas sukėlė nemažai diskusijų, po kurių visuomenė pasidalijo į dvi priešingas pozicijas: palaikantieji ir prieštaraujantieji šiai dar gana neseniai atsiradusiai naujovei.

Pastarąją nuomonę galima iliustruoti tokiais pasisakymais: „Kokie bebūtų papročiai, tačiau jeigu jie yra visuomenei kenksmingi, mūsų visų pilietinė pareiga tuos papročius iš mūsų tautos išmesti“ (rašyta "Lietuvos aide" 1939 m.). Kai kurie ir toliau iš to siekę pasipelnyti verslininkai paprasčiausiai bankrutavo sumažėjus paklausai. „Žmonės nenoriai pirko eglutes, kiti visai atsisakė nuo germaniško papročio“, – skelbta "Lietuvos aide" 1935 m.

Tikėtina, kad Kalėdų eglutės populiarumas sumažėjo dėl viešosios nuomonės. 1935 m. gruodį Mėmelio valdžios pranešime teigta, jog Klaipėdoje buvo planuota statyti eglutę miesto centre, kur anksčiau stovėjęs paminklas Vilhelmui I. Gruodžio 20 d. prasidėję eglutės statymo darbai buvo nutraukti Lietuvos karo komendanto įsakymu. Lietuvos karo komendanto veiksmai pažeidė Klaipėdos krašto autonomiją, kuri leido puoselėti savo krašto kultūrą ir papročius.

Visuomenė, pamėgusi Kalėdų eglutės puošimo paprotį, taip pat neliko abejinga šiems valdžios ketinimams. Ypač skaudžiai dėl Kalėdų eglučių draudimo sureagavo motinos. Nors ir suvokdamos, kad tai nėra lietuviškas paprotys, jos teisinosi, jog „jis miesto lietuvių šeimose jau labai prigijo“. 1939 m. "Lietuvos aide" publikuotas rašinys iškalbingu pavadinimu "Mes, lietuvės motinos, prašome neatimti Kalėdų eglutės iš mūsų vaikų".

Ieškant šios problemos sprendimo būdų pirmą kartą užsiminta apie galimybę naudoti dirbtinę eglutę.

Kaip ir tarpukariu, taip ir sovietmečiu toliau keltas ir plačiai diskutuotas klausimas – ar leisti kirsti eglutę? Šiuo laikotarpiu eglutė galėjo būti įsigyjama trimis būdais: perkama iš miškų ūkių, perkama iš pamiškėse gyvenančių nelegalių prekybininkų ar pačių žmonių pastangomis parsivežama iš miškų. Du pastarieji įsigijimo būdai laikyti prieštaraujančiais valstybės įstatymams. Nepaisant to, užfiksuota nemažai tokio pobūdžio pažeidimų. Norėdami lengvai  pasipelnyti, žmonės jas pardavinėdavo gatvėse slapta. Už didesnę būdavo prašoma dviejų, už mažesnę – pusantro rublio.

Tiek juokaujant, tiek rimtais pasisakymais propaguotas „minimalistinis“ eglučių stilius. Spaudoje buvo pateiktas ir dar kelta naujų alternatyvų – šventėms skirtų eglučių auginimas plantacijose bei prekyba eglių šakomis.

Pagrindinis šios temos klausimas – kirsti ar nekirsti – nepriklausomybės laikų Lietuvoje siejamas ne tik su plačia aplinkosaugos, bet susiaurinamas iki ekologijos temos. Atrodo, jog vartotojiškos visuomenės įpročiai pakreipė eglučių „madas“.

Nuo 2006 m. pagrindinėse miesto aikštėse atsiranda ir karkasinių eglių. Kaip didžiausia ekologiškumo apraiška buvo plačiai aptarta 2011 m. Kalėdinė Kauno eglė, vienų vadinta smaragdine, kitų – bambaline. Vertinimų būta itin prieštaringų. O gal ši idėja buvo būtent ta, kokios reikia dabartinei visuomenei?

Vietoj gyvų ar specialiai tam gaminamų plastmasinių eglučių, nuo kurių lūžta visos parduotuvių lentynos likus mėnesiui iki švenčių, naudoti pagamintas iš antrinių žaliavų? Neretas sudvejoja, ar tai „nepakenks“ dar nė šimtmečio Lietuvoje neskaičiuojančiai, bet jau stipriai įsišaknijusiai Kalėdų tradicijai? Ar Kalėdos galės būti tokios pat? Žmonės neretai jaučia sentimentus nukirstai gyvai (o po dviejų savaičių nubyrančiai) eglei. Kiti renkasi gana populiarius vazonėlius, kuriuose nepersodintos eglės po kelių mėnesių taip pat  paruduoja.

Pasibaigus šventiniam laikotarpiui, kyla Kalėdinių eglučių utilizavimo problema. Siekiant išvengti aplinkosaugininkų linksniuotos problemos – eglučių mėtymo patvoriuose, kultūros darbuotojų pastangų dėka tėvams su vaikais organizuojamos atsisveikinimo su eglutėmis šventės. Tokio renginio metu eglutės tvarkingai surenkamos, o vaikams sukuriama šventė, oficialiai užbaigianti Kalėdinio laikotarpio švenčių ciklą. Šiek tiek biokuro miestui ir kelios minutės išspinduliuotos šilumos tavo bute.