Užduotis atvedė į Paryžių

Prezidentas Gitanas Nausėda, pažadėdamas JAV gyvenančiai buvusiai Juozo Lukšos-Daumanto žmonai dr. Nijolei Bražėnaitei-Paronetto inicijuoti legendinio partizano palaikų paiešką, žinojo apie jo dramatišką meilę dviem mylimosioms – tėvynei ir Nijolei.

Prezidentas parodė pagarbą vienam iš iškiliausių partizanų vadų. Dar būdamas gimnazistu ir VDU architektūros studijų studentu J.Lukša dalyvavo antinacinėje ir antisovietinėje pogrindžio kovoje. 1946 m. drauge su broliu Stasiu stojo į partizanų gretas, dalyvavo kuriant Lietuvoje vyriausiąją partizanų vadovybę, jos įsakymu buvo du kartus prasiveržęs per sovietų okupuotos Tėvynės sieną. Užmezgęs ryšius su nepriklausomos Lietuvos atstovais užsienyje, paskleidė ten žinią apie kovojančią Lietuvą, parašydamas knygą "Partizanai už geležinės uždangos". Užsienyje jis rūpinosi ir ginklais, ir kitomis priemonėmis partizaninei kovai tęsti.

1949 m. J.Lukša, gavęs specialius Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovo užsienyje įgaliojimus, Prancūzijoje baigė prancūzų žvalgybos mokyklą, lankė ir amerikiečių žvalgų mokyklą Vokietijoje. Būtent Prancūzijoje jis, degdamas meile ir siekiu padėti besipriešinančiai okupantams tėvynei, susipažino su savo antra mylimąja – Nijole.

Netikėta pažintis

Kai 1943 m. Konstancija Bražėnienė išsiuntė iš vokiečių okupuotos Lietuvos savo dukras dvynes Nijolę ir Vidą tęsti medicinos studijų Vokietijoje, ten seses priglaudė dr. Petro Karvelio, už kurio buvo ištekėjusi K.Bražėnienės sesuo, šeima. Karveliai augino vienintelę dukrą Ugnę, kuri dabar gerai žinoma Lietuvoje.

Nijolė, baigusi medicinos studijas Austrijoje, išvažiavo dirbti į vieną Paryžiaus ligoninę. 1948 m. liepą Nijolės pažįstamas Jonas Pajaujis, žinomas Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyvis, atvyko į Prancūziją. Būtent jis supažindino Nijolę su J.Lukša, kuris mokėsi prancūzų žvalgybos mokykloje. Jaunuoliai iškart pajuto abipusę simpatiją, bet netrukus Nijolė susirgo tuberkulioze – daugiau nei metus gulėjo ligoninėje ir sanatorijoje. Juozas aplankė ją sanatorijoje vos kelis kartus, nes privalėjo vengti viešumos. Tad jaunuoliai bendravo laiškais, kurie po daugybės metų sugulė į knygą "Laiškai mylimosioms" – tėvynei ir Nijolei.

"Mes nebeslėpėme vienas nuo kito savo jausmų ir nusprendėme, nepaisant visko, tuoktis. Iš sanatorijos aš grįžau pas Veroniką ir Petrą Karvelius į Tiubingeną, kur gyvenau iki mūsų su Juozu vestuvių. Čia jis mane pirmą kartą pabučiavo, o netoli Tiubingeno, mažoje bažnytėlėje, 1950 m. liepos 23-iąją įvyko kukli mūsų jungtuvių ceremonija. Sutuokė prelatas Mykolas Krupavičius, buvo keli svečiai, o Ugnė Karvelis buvo mūsų pamergė", – "Kauno dienai" yra pasakojusi Nijolė Bražėnaitė.

Medaus mėnuo – savaitė

Jaunavedžių medaus mėnuo truko tik savaitę. Juozas nedaug teturėjo laiko jaunutei žmonai – dienomis durys neužsidarydavo nuo įvairių lankytojų iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK). Po savaitės, liepos 30-ąją, jis atsisveikino su Nijole. Jai liko beveik 200 Juozo laiškų. Tuo metu JAV žvalgybos žinioje buvęs jos vyras rengėsi lemtingam skrydžiui iš Miuncheno į sovietų okupuotą tėvynę. Į Lietuvą jis buvo išskraidintas 1950 m spalio 3-iąją. Iki tos datos Nijolė gavo tik du jo tarnybinius laiškus.

J.Lukšos grįžimo oro desantu operacija, regis, pavyko, nes MGB (tai ta pati KGB) apie tai sužinojp tik tų pačių metų pabaigoje, kai apie ją informavo iš Vakarų grįžęs MGB agentas Juozas Vizbaras-Arūnas.

Štai tada saugumiečiai pradėjo J.Lukšos medžioklę: masiškai verbavo agentus, suiminėjo galimus ryšininkus. Ir pagaliau jiems pasisekė – aptiko Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko-Saidoko slėptuvę su dokumentais. Juose buvo desantininkų pavardės, slapyvardžiai, nusileidimo data ir vieta.

1951 m. spalio 3 d. J.Lukša žuvo Pabartupio (netoli Garliavos) pamiškėje, klasta įviliotas į spąstus išdaviko partizano, dvigubo agento Jono Kukausko.

Palaikų paieškos Marvelėje

Nuo to laiko nežinoma, kur emgėbistai padėjo nužudyto partizano kūną. Pasak Garliavos J.Lukšos gimnazijos direktoriaus istoriko Vidmanto Vitkausko, sovietinės valdžios ir saugumo vadovai padarė viską, kad nuslėptų nuo J.Lukšos žmonos, artimųjų, bendražygių ir rezistencinę atmintį puoselėjančių žmonių vietą, kurioje užkasti šio legendinio partizano palaikai. Nepaisant to, J.Lukšos palaikų buvo ieškoma.

2007–2008 m. J.Lukšos palaikų buvo ieškota Marvelėje, Nemuno pakrantėje, ties žirgynu. Pasak šiuo metu Italijoje gyvenančios J.Lukšos dukterėčios Dalios Lukšaitės-Maciukevičienės, 2007 m. pavasarį Jono Ohmano inicijuotoje palaikų paieškoje Marvelėje dalyvavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Kauno S.Dariaus ir S.Girėno 2-osios rinktinės vadas ir savanoriai, J.Vitkaus inžinerijos bataliono kariai su specialiu ekskavatoriumi, kuris nustumdavo numatytoje vietoje dirvožemio paviršių.

Paieškoje dirbo vokiečių karių kapines Lietuvoje kasinėjęs Zmejauskas, archeologas Mindaugas Bartašius, V.Vitkauskas su gimnazijos moksleiviais, J.Lukšos brolis Antanas su dukra Dalia ir sūnumi Kęstučiu, istorikas Darius Juodis, iš JAV atvykusi dr. N.Bražėnaitė-Paronneto ir ją lydėjusi dr. Rožė Šomkaitė, filmo "Nematomas frontas" kūrėjai: istorikas Rytas Narvydas, J.Ohmanas, iš JAV atvykęs filmo režisierius Vincas Sruoginis ir operatorius Markas Johnstonas. Kasinėjimai numatytoje teritorijoje buvo suderinti su seniūnija.

J.Ohmano iniciatyva

Pasak Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovo istoriko R.Narvydo, dalyvavusio kasinėjimuose, palaikų paiešką sunkino teritorijos urbanizavimas – pastatytas Česlovo Radzinausko tiltas, degalinė, įrengtas hipodromas, nutiestas platus kelias.

"Ši vieta palaikų paieškoms buvo pasirinkta neatsitiktinai. Kai su J.Ohmanu kūrėme dokumentinį filmą "Smogikai", aš kalbinau buvusius MGB agentus smogikus. Vienas jų, Pranas Prekšaitis, neklausiamas pats pasišovė parodyti vietą, kur buvo užkastas J.Lukšos kūnas. P.Prekšaitis dalyvavo toje slaptoje MGB operacijoje. Anot jo, iš Vilnius atvykę MGB agentai smogikai buvo apsistoję Marvelėje, prie Nemuno, toje vietoje, kur vasarodavo čigonai", – aiškino R.Narvydas. Pasak pašnekovo, būtent apie tą J.Lukšos užkasimo vietą kalbėjo P.Prekšaitis.

Ir iš tiesų – kasinėjant buvo rasta ne viena laužavietė, tačiau palaikų nerasta. Beje, viena sena vietos gyventoja romų stovyklavietės vietą nurodė gerokai toliau. Pašnekovas kartu priminė, kad iki šiol nerasta jokių J.Lukšos kūno užkasimo vietą nurodančių dokumentų. Jokių. Ir naujų šio įvykio liudininkų nėra. Žodžiu, naujai palaikų paieškai pradėti labai trūksta tikslesnių duomenų.

N.Dušanskis neatsiliepė

Kaip sakė J.Lukšos palaikų paieškoje dalyvavęs V.Vitkauskas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J.Lukšos brolis Antanas įvairiais būdais mėgino išsiaiškinti galimą brolio kūno užkasimo vietą.

"Mėgino aplinkiniais keliais pasiekti Nachmaną Dušanskį, buvusį aukštą MGB pareigūną ir J.Lukšos sunaikinimo operacijos vykdytoją, kuris pasislėpęs gyveno Izraelyje. Tačiau bergždžiai – N.Dušanskis neatsiliepė, o Izraelio vyriausybė atsisakė jį išduoti Lietuvai. Įvairiais būdais gauti informacijos apie palaikų užkasimo vietą mėgino ir buvusi J.Lukšos žmona Nijolė, tačiau ir jos pastangos buvo nesėkmingos", – priminė V.Vitkauskas.

Pašnekovo nuomone, kai legendinio partizano palaikų paiešką organizuos ne savanoriai, o valdžios institucijų finansuojama profesionalų komanda, gal ir rezultatai bus kitokie. "Duok Dieve, kad jiems pavyktų", – palinkėjo V.Vitkauskas.

Prieštaraujantys liudijimai

"Pernai, siekdama atnaujinti J.Lukšos palaikų paiešką, tariausi su R.Narvydu. Pokalbio metu abu priėjome prie išvados, kad ieškoti palaikų Marvelėje nėra prasmės, nes vietovė labai pakitusi dėl jos urbanizavimo. Be to, vietos gyventoja Miliušienė pirmosios paieškos metu nurodė Marvelėje daug atokesnę, nei kasinėjome, romų vasarvietės vietą – maždaug tą, kur dabar stovi nauja degalinė. Jau ir tada ten buvo labai daug atvežtinio grunto", – pasakojo A.Lukšos dukra Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė.

Per pirmąją paiešką, vietos gyventoja teigė, kad sovietų saugumiečio P.Prekšaičio nurodytoje romų vasarvietės vietoje tebuvę gyventojų daržai.

"Pernai po pokalbio su R.Narvydu susisiekiau su jau mirusios Miliušienės dukra Jurgita Miliušyte-Didžgalviene, gyvenančia Marvelėje. Paprašiau pasidomėti gyventojų, ar jie ką nors žino apie J.Lukšos užkasimą šioje vietovėje. Po kiek laiko Jurgita pranešė, kad anuomet Vilniuje saugumiečiu dirbo vietos gyventojas Lapinskas, kuris galėjo būti prikišęs nagus prie J.Lukšos užkasimo. Apie tai informavau R.Narvydą", – pasakojo A.Lukšos dukra.

Dėmesys krypsta į Vilnių?

Pasak D.Lukšaitės-Maciukevičienės, dabar gyvenančios Italijoje, šiemet ji kalbėjosi su Donatu Grybausku, kuris, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kauno saugumiečių irštvoje periminėjo KGB dokumentus. Anot D.Grybausko, jokių dokumentų apie J.Lukšos kūno užkasimo vietą tada nerado. D.Grybausko nuomone, sovietų saugumui J.Lukšos kūnas buvo ypatingas grobis. Todėl nužudytojo palaikų Kaune jie greičiausiai nepaliko – išvežė į Vilnių.

Anot D.Grybausko, reikėtų sutelkti dėmesį į Vilniuje rastas ir dar neaptiktas palaikų užkasimo vietas. Sovietų saugumiečio P.Prekšaičio liudijimą apie J.Lukšos užkasimą Marvelėje jis pavadino KGB noru suklaidinti. Tokiu noru, matyt, reikėtų laikyti ir garsiojo išdaviko Juozo Markulio liudijimą dėl J.Lukšos kūno panaudojimo studentų anatomijos mokymams.

Dėkoja Prezidentui

Pasak D.Lukšaitės-Maciukevičienė, istorikas D.Juodis taip pat neatmeta tikimybės, kad J.Lukšos palaikai galėjo būti atvežti į Vilnių ir čia užkasti. Šio istoriko nuomone, surasti palaikus būtų tikras atsitiktinumas, nes jokių duomenų ir ataskaitų apie užkasimo vietas budeliai nepaliko, nes jos paprasčiausiai nebuvo fiksuojamos – nurodoma tik apytikslė vietovė.

Pašnekovės nuomone, verta atkreipti dėmesį į faktus, išdėstytus Birutės Pečiokaitės-Adomėnienės knygoje "Likviduoti Skirmantą". Autorė, remdamasi dokumentais, aprašo dvigubų agentų Algirdo ir Bronės Pavalkių išdavystes. Būtent jie pirmieji pranešė sovietų saugumui apie J.Lukšos grįžimą iš Vakarų, sekė Lietuvoje jo pėdomis… Gal žinojo ir apie finalą?

"Naudodamasi proga dėkoju Antano Lukšos šeimos ir Nijolės Bražėnaitės-Lukšienės-Paronetto vardu Prezidentui G.Nausėdai už ketinimą inicijuoti J.Lukšos palaikų paiešką", – interviu pabaigoje sakė D.Lukšaitė-Maciukevičienė.

Gyvenimas be Juozo

Vokiškai, angliškai ir prancūziškai kalbėjusiai N.Lukšienei, 1950 m. likusiai užsienyje be išsiųsto į Lietuvą vyro, buvo pasiūlyta dirbti VLIK. Kai 1953 m. į VLIK atvyko JAV kongresmenas Ch.J.Kerstenas rinkti liudytojų parodymų apie komunistų niekšybes trijose Baltijos respublikose, jis domėjosi ir jauna Lukšų šeima, Nijolės sveikata, jos studijomis. Tai jis parūpino Nijolei vizą į JAV, kur ji išvyko su Kerstenų šeima. Būtent Ch.J.Kerstenas, kartą grįžęs iš Europos į JAV, pranešė šešerius metus vyro laukusiai Nijolei, kad jis žuvęs. Jai tuomet buvo 33 metai.

Kai 1958 m. jauna našlė buvo priimta stažuotis į vieną garsią ligoninę netoli Niujorko, ji buvo viena mergina tarp aštuoniolikos vaikinų, atvykusių iš įvairių pasaulio šalių.

"Tarp jų buvo Fiorenco Paronetto, už kurio ištekėjau, praėjus dešimčiai metų po Juozo žūties. Gal ir nebūčiau tekėjusi, jei ne vienas iš paskutinių Juozo laiškų. Jame jis, lyg nujausdamas savo lemtį, prašė manęs susitvarkyti savo gyvenimą, jei jis, Juozas, žūtų", – pasakojo Nijolė, kasmet atvažiuodavusi rugsėjį į Lietuvą ir lankydavusi J.Lukšos, palikusio mums kovos už laisvę ir meilės testamentą, žūties vietą.

Pėdsakai biografijoje

J.Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10-ąją Juodbūdyje (Marijampolės apskr.).

Nebaigęs architektūros studijų VDU, 1946 m. pavasarį tapo partizanu, 1947 m. – Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu, 1948 m. dalyvavo Baden Badene vykusiame pasitarime su VLIK atstovais, 1949 m. spalį paskirtas LLKS atstovu užsieniui ir LLKS visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku.

1950 m. desantu grįžo į Lietuvą ir rudenį tapo LLKS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku.

1950 m. apdovanotas Laisvės kovos 1-ojo laipsnio kryžiumi, suteikiant Laisvės kovos karžygio garbės vardą.

1951 m. jam suteiktas partizanų majoro laipsnis.

Žuvo 1951 m. rugsėjo 4-ąją, iškviestas MGB užverbuoto buvusio bendražygio partizano Jono Kukausko-Gardenio į susitikimą Pabartupio kaime (9 km nuo Garliavos).

1997 m. jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintos Garliavos, Kauno gatvės, Garliavos gimnazija.

J.Lukšos žūties vietoje 1998 m. pastatytas paminklas (aut. J.Mikėnas, skulpt. J.Šlivinskas) įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.