Išryškėjo dvi agresorės

Prieš Lietuvai prarandant nepriklausomybę, jau buvo išryškėjusios dvi agresyvios valstybės – Vokietija ir Sovietų Sąjunga, Molotovo–Ribentropo paktu pasidalijusios Europą įtakos zonomis. Būtent tai sudarė sąlygas Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpulti Lenkiją.

"Po septyniolikos dienų tą patį, tik kitoje Lenkijos vietoje, padarė SSRS. Tais pačiais metais ji privertė Baltijos šalis pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis, grasindama priešingu atveju tas valstybes užpulti. Kai Estija pasirašė minėtą sutartį, Stalinas pasakė, kad ši valstybė, nors ir buržuazinė, rūpinasi savo piliečiais. Suprask, priėmusi kitokį sprendimą, Estija būtų nukentėjusi. Mat atsisakiusi analogišką sutartį pasirašyti Suomija buvo užpulta. Tiesa, Suomija, nors ir prarado daug savo gyventojų, dalį teritorijos, bet pasipriešinusi ginklu išliko nepriklausoma. SSRS agresyvumas nuo 1939 m. vis augo. SSRS ir dauguma dabartinės Rusijos istorikų teigia, kad jų šalį užpuolė Vokietija. Deja, jie akcentuoja tik patį užpuolimo faktą, tokiu būdu nukreipdami dėmesį nuo to, kad pati SSRS tuo metu klasta ir jėga grobė svetimas teritorijas", – pabrėžė istorikas dr. Algirdas Jakubčionis.

Rengėsi okupacijai

1940 m. pavasarį SSRS nusprendžia užimti ir Baltijos valstybes. Dabartiniai Rusijos istorikai teigia, kad toks planas buvo patvirtintas balandžio pabaigoje. Buvo parengtas tam tikslui pasiekti aplinkybių-sąlygų planas.

"Pirmoji sąlyga – baigti gėdingą ir nuostolingą Sovietų Sąjungai (žuvo apie 170 tūkst. jos karių) karą su Suomija. Antroji – atsižvelgus į šią karčią pamoką, sutelkti prie Baltijos valstybių didžiules karines pajėgas. Prie Lietuvos sienos buvo sutelkta 210–220 tūkst. raudonarmiečių, o mūsų šalis turėjo 28 tūkst. karių kariuomenę (be rezervo). Kartu buvo pasirengta ir tam atvejui, jei Lietuva pasipriešintų okupacijai: Baltarusijos mokykloms teko išsikraustyti iš patalpų, kurios virto ligoninėmis, o tam tikrose teritorijose įrengtos belaisvių stovyklos lietuvių kariams. Žinoma, buvo sukurtas ir įjungimo į SSRS mechanizmas. Beje, apie tą mechanizmą Stalinas komunistinio Internacionalo vadovui Georgiui Dimitrovui (jis vėliau tapo socialistinės Bulgarijos vadovu) sakė: "Mes parengėme tokį planą, kad Baltijos šalys pačios įkris mums į glėbį." Beje, tuo metu Lietuvos kariuomenė važinėjo SSRS pagamintais ZIS markės sunkvežimiais, o užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys nematė jokio pavojaus iš SSRS pusės. Tik Lietuvos ambasadorius Rusijoje Ladas Natkevičius dar balandį rašė apie besikeičiantį SSRS požiūrį į Lietuvą", – sakė istorikas.

Ieškojo priekabių

Visas Lietuvos įjungimo į SSRS planas buvo Liaudies komisarų tarybos pirmininko Viačeslavo Molotovo rankose. Lietuvoje jam  realizuoti buvo paskirtas V.Molotovo pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas, atskridęs į Kauną 1940 m. birželio 15-ąją.

SSRS tuo metu klasta ir jėga grobė svetimas teritorijas.

Pasak dr. A.Jakubčionio, iš išlikusių V.Dekanozovo telegramų Maskvai matyti, koks tas planas buvo. Mat telegramose pranešama, pavyzdžiui, apie pasirengimą rinkimams į Liaudies seimą, apie deputatų parinkimą, apie sudaromus rinkimų apylinkių pirmininkų sąrašus ir t.t. Kartu buvo vykdomas ir diplomatinis okupacijos įgyvendinimo planas – bloginti santykius su Lietuva, ieškoti preteksto įteikti Lietuvai ultimatumą.

Lietuvą imta kaltinti antisovietine politika, 1939 m. spalio 10 d. tarpusavio pagalbos sutarties laužymu. Buvo remiamasi įvairiais faktais. Pavyzdžiui, pagal galiojusius Lietuvos įstatymus, iškirtę miškus turėjo išrauti ir kelmus, tačiau raudonarmiečių įgulos, patekusios į Lietuvą pagal jau minėtą sutartį su SSRS ir gavusios joms skirtas miškingas teritorijas, to nedarė – kelmų nerovė. Kai Lietuvos Vyriausybė paragino SSRS laikytis jos įstatymų, tada pastarosios Vyriausybė pareiškė, kad Lietuva ieško priekabių. Tai buvo SSRS diplomatinis žingsnis Lietuvos okupacijos link, vienas iš būdų didinti įtampą.

Būdai įtampai didinti

Įtampai didinti SSRS pasinaudojo ir situacija, kai du jos karinės įgulos Naujojoje Vilnioje kariai pabėgo iš savo dalinių ir kelias paras užtruko pas seseris Savickajas. Tiems kariams sugrįžus į savo dalinius, Lietuva buvo apkaltinta SSRS karių grobimu. Kai Lietuva pati pasisiūlė ištirti šį reikalą – ir tai padarė – į Maskvą buvo iškviestas ministras pirmininkas Antanas Merkys. Atvykęs išgirdo apie esą nedraugišką Lietuvos politiką Sovietų Sąjungos, gražinusios Lietuvai Vilnių, atžvilgiu. Pasak V.Molotovo, nedraugiškumas buvo ir tai, kad SSRS įgulų karių, to į Lietuvą įsileisto Trojos arklio, gyventojai nesutiko miestelių gatvėse su gėlėmis ir vėliavomis.

Lietuva buvo kaltinama ir už tai, kad sudarė su Latvija ir Estija karinę sutartį, nukreiptą prieš SSRS. Priminsime, kad Lietuvos kariuomenėje tuo metu buvo 28 tūkst. karių, Latvijoje – 18, o Estijoje – dar mažiau. Tai ar galėjo ši jėga planuoti užpulti 5 mln. karių SSRS kariuomenę?! Juolab kad Lietuva laikėsi sutarčių, turėjo jau minėtą Savitarpio pagalbos sutartį su SSRS.

"A.Merkys iš Maskvos grįžo visiškai sugniuždytas ir kelias dienas prabuvo savo ūkyje Lapėse. Įtampa tarp SSRS ir Lietuvos augo. Maskvoje likęs J.Urbšys 1940 m. birželio 15-osios išvakarėse, t.y. prieš vidurnaktį, gavo SSRS ultimatumą, kurį Lietuva turėjo įvykdyti per 12 valandų. Tai buvo įžūlus reikalavimas, nes tarptautinėje praktikoje ultimatumams vykdyti buvo duodamos trys keturios paros. Tad Lietuvos Vyriausybės posėdį turėjo surengti šeštadienio naktį. Kodėl būtent birželio 15-osios naktį? Todėl, kad tą dieną buvo suplanuotas Vokietijos kariuomenės paradas užimtos Prancūzijos sostinėje Paryžiuje – būtent ten turėjo būti nukreiptos viso pasaulio akys", – aiškino pašnekovas.

Katastrofiška naktis

Birželio 15-osios naktis Lietuvai buvo katastrofiška. Prezidento Antano Smetonos siūlymas nepriimti ultimatumo buvo atmestas. Vyriausybė su esamu ir buvusiu kariuomenės vadais visus SSRS reikalavimus priėmė: sutiko įleisti į šalį 150 tūkst. raudonarmiečių, pakeisti Vyriausybę, suimti atsistatydinusį SSRS reikalavimu vidaus reikalų ministrą ir iš pareigų atleistą Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Posėdžiavusieji, matyt, galvojo, kad pastaruosius pareigūnus, vykdžiusius Lietuvos Vyriausybės politiką, patys teis dėl jiems SSRS inkriminuojamų nusikaltimų ir, žinoma, išteisins. Deja, naktinio posėdžio dalyviai smarkiai klydo.

A.Smetonai, blaiviai įvertinusiam padėtį ir nusprendusiam palikti šalį, buvo parūpinti reikalingi dokumentai. Prezidentas pasiėmė iš banko savo pinigus, nors sovietai vėliau paskleis gandą, kad A.Smetona pabėgo su paimtais iš valstybės iždo pinigais. Prezidentas, anot Aleksandro Merkelio, paliko šalį, nenorėdamas, kad svetima Lietuvai jėga priverstų jį subolševikinti kraštą. Palikdamas Lietuvą, prezidentas paskyrė ministrą pirmininką A.Merkį laikinai eiti prezidento pareigas. Sovietai netrukus privertė jį pažeisti Lietuvos Konstituciją, t.y. paskirti Justą Paleckį prezidentu, nors laikinai einantis prezidento pareigas negalėjo to daryti.

Prasidėjo agresija

Ar buvo Lietuvos kariuomenė pasirengusi priešintis Raudonajai armijai? "Ne, nebuvo. 1939 m. rudenį Lietuva, pasirašiusi Savitarpio pagalbos sutartį su SSRS, negalvojo apie karinius veiksmus prieš savo sąjungininkę. Juolab kad SSRS toje sutartyje, pagal kurią Lietuva įsileido 20 tūkst. raudonarmiečių, buvo pasižadėjusi ginti mūsų šalį nuo užpuolikų.

Beje, įdomi detalė: SSRS dažnai keisdavo įgulų Lietuvoje karius – vienus įveždavo, kitus išveždavo. Žodžiu, Lietuvos gyventojai jau buvo įpratę prie nuolatinio karinio transporto judėjimo. Tad nelabai reagavo, kai tankų kolona nuo Jonavos birželio 15-ąją po pietų pajudėjo Kauno link ir porą valandų žlegsėjo į laikinąją sostinę. Maža to, birželio 13-ąją, kai Lietuvoje buvo švenčiamos Antaninės, į Gaižiūnus, netoli Jonavos, buvo išmestas trijų karių desantas. Kariai parinko ir pažymėjo plotą, kuriame po kelių dienų pagal parengtą planą galėjo, reikalui esant, nusileisti desantininkai. To neprireikė, nes Lietuva ultimatumą priėmė. Taigi, SSRS agresija prieš Lietuvą prasidėjo jau birželio 13-ąją", – atkreipė dėmesį istorikas.

Agresyvumas niekur nedingo

Ar Lietuvos Vyriausybė pareiškė Maskvai bent protestą dėl ultimatumo? "Arvydas Anušauskas Stanfordo universiteto Huverio instituto archyve, Kazio Bizausko fonde, aptiko tokios telegramos juodraštį. Ar jis tapo originalu, ar pasiekė Maskvoje J.Urbšį – neaišku. O gal J.Urbšys tą telegramą gavo, bet ją sunaikino? Mat lemtingąją Lietuvai naktį jis vis ragino Vyriausybę greičiau pasirašyti SSRS ultimatumą, į tai A.Smetona sureagavo: "Jaunuolis karščiuojasi", – priminė dr. A.Jakubčionis.

Į klausimą, kokias išvadas galime padaryti iš lemtingos Lietuvai 1940 m. birželio 15-osios, istorikas nedvejodamas atsakė: "SSRS – permanentiškai agresyvi valstybė. 1940 m. V.Molotovas tiesiai pasakė – nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija susigrąžindavo tas žemes, kurios jai kažkada priklausė. Ar nesilaiko šios nuostatos ir dabartinė Rusija, jėga, klasta, ekonominėmis ir kitokiomis priemonėmis atplėšdama iš buvusių SSRS respublikų nemažas teritorijas? Nors Ukraina ir Baltarusija daugmaž savarankiškos, tačiau mes turime būti budrūs ir įvairiais būdais stengtis padėti joms išlikti savarankiškoms, nepasikliaudami vien NATO skėčiu."