Kai prieš šventas Velykas žmonės margina margučius, ruošia šventines vaišes, gražina ir šveičia namus, kunigai triūsia bažnyčiose švarindami žmonių vidinį pasaulį. Nors dažnas lietuvis prisipažįsta nenorintis sakyti savo nuodėmių kunigui, Velykų išvakarėse prie klausyklų nutįsta ilgiausios eilės. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas teologijos mokslų daktaras kunigas Kęstutis Kėvalas neabejoja, kad eiti išpažinties apsimoka.
– Pasigirsta dvasininkų nuomonių, kad šiemet prieš Velykas kaip niekada daug žmonių nori atlikti išpažintį ir eina į bažnyčias. Ar jūs taip pat pastebėjote šią tendenciją?
– Gavėnios laikotarpiu visada jaučiamas žmonių pagausėjimas, ypač Didžiąją savaitę ir per Tridienį. Pavyzdžiui, Kauno katedroje mes, kunigai, budime visą dieną pasiskirstę pagal grafiką, o vakare sueiname visi, nes tikinčiųjų srautas daug didesnis.
Negaliu pasakyti, ar šiemet išpažinties ateina daugiau žmonių negu ankstesniais metais. Tačiau žmonės ženkliai daugiau prašo individualių pokalbių. Tai galiu pasakyti iš asmeninės patirties. Anksčiau tokių būdavo vos vienas kitas, o dabar gali grafiką susidėlioti. Tas bėgimas, užimtumas neleisdavo pažvelgti į savo vidų, o dabar jaučiamas sulėtėjimas visose gyvenimo srityse. Žmogus stabtelėja prie savo gyvenimo. Tam tikra prasme krizė yra gerai, nes žmonės gali daugiau laiko ir dėmesio skirti tiems dalykams, kurie nepamatuojami.
– Kodėl žmonės skuba prie klausyklų prieš Velykas? Ar tai jie daro iš tradicijos, ar sąmoningai?
– Žinoma, tradicija turi įtakos. Kai kurie ateina laikydamiesi įprasto ritmo – per Kalėdas ir per Velykas. Bažnyčia ragina bent kartą per metus atlikti išpažintį. Ir ypač raginama tai padaryti velykiniu laikotarpiu. Kai kurie žmonės atsiliepia į raginimą, kai kurie eina iš tradicijos, o kai kurie sąmoningai pasirenka šitą laikotarpį. Juk per gavėnią išskirtinai daug kalbame apie susitaikymą ir atleidimą. Dalis žmonių išgirsta žinią, kviečiančią pasirengti Velykoms ne tik išorėje, bet ir viduje.
Bažnyčiai svarbu, kad gavėnia ir Velykos nebūtų tik minėjimas įvykio, kuris įvyko prieš daugelį metų, bet kad tai būtų mūsų tikrovė. Svarbu prisikelti naujai pradžiai, naujam etapui. Manau, kad visi išvardyti aspektai ir susideda: tradicija, Bažnyčios raginimas ir žmonių sąmoningumas.
– Kodėl išpažintis reikalinga? Ką ji žmogui duoda?
– Yra du motyvai. Vienas, aišku, teologinis, o kitas – psichologinis. Šventajame Rašte ne vieną kartą Jėzus apaštalus ragina atleisti žmonėms nuodėmes. Po Velykų prisikėlimo sakoma: imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, kam sulaikysite – sulaikytos. Tai yra Jėzaus įsakymas, ir Bažnyčia nuo pirmųjų amžių vienokiu ar kitokiu būdu bando jį vykdyti.
Atliekant išpažintį yra daug savipagalbos. Jeigu mes patys galime kažką nustumti į šoną, atidėti, pamiršti, tai dar yra pasąmonė, kurioje negeri dalykai kaupiasi, sluoksniuojasi ir pasireiškia nerimu, nepasitenkinimu gyvenimu, liūdesiu. Pasakę, kad daugiau apie tai negalvosiu, pamiršiu, mes vis tiek nesijaučiame gerai. Žmonės pripažįsta, kad atlikus išpažintį ateina stiprus palengvėjimas. Įvyksta tai, ką psichologiškai galima pavadinti gera savijauta, palengvėjimu, nauja pradžia.
Žmogus paprastai nori pradėti naują gyvenimą. Juk ne kartą sau esame sakę – nuo pirmadienio ar nuo Naujų metų bus kitaip. Tai tas pirmadienis yra išpažintis. Bet tai pajunta tik tie, kurie sąmoningai ir nuoširdžiai išpažįsta juos slegiančius dalykus. Tam tikra prasme tu išvėdini save.
– Dažnai girdime priekaištus: kunigas vis tiek man pasakys tą patį, kaip ir kasmet, tai ko ten eiti. Ar didelis žmonių srautas prie Velykas nepadaro žalos kokybei? Juk kunigai, išklausantys per dieną po keliasdešimt išpažinčių, nebepajėgia įsigilinti į žmogaus problemas, žmogus nesulaukia iš dvasininko to, ko galbūt tikėjosi.
– Mes, kunigai, raginame žmones neateiti išpažinties paskutinėmis dienomis prieš Velykas. Kai kuriose bažnyčiose visai panaikinama galimybė tris dienas prieš Velykas atlikti išpažintį. Tai tam tikra žinia, kad yra ir kitos dienos šitiems dalykams, kai kunigai laisvesni. Per Tridienį eina ne dešimtys, o šimtai žmonių, ir nebeįmanoma įsijausti į kiekvieno rūpesčius. Nėra ką kalbėti – kokybę sunku išlaikyti. Tada jau tik minimaliai išpildoma išpažintis iš abiejų pusių – ir iš kunigo, ir iš žmogaus. Tie, kurie priekaištauja kunigui, kad su juo nepasikalbėjo, turėtų pasižiūrėti į eilę, kuri buvo prieš jį, ir į eilę, laukiančią už jo. Būtų smagu, jeigu žmonės ateitų kitą dieną, bet nebūtinai tai bus išgirsta.
– Žmonės klausia, kodėl jie turi galbūt labiau nusidėjusiam kunigui išpažinti savo nuodėmes? Kodėl jie negali savo nuodėmių išpažinti tiesiai Dievui? Nemažai tikinčiųjų prisipažįsta lankantys bažnyčią, bet neinantys išpažinties.
– Jeigu nekalbėtume apie teologinį aspektą, o imtume tik psichologinį, tai taip – žmogus gali išpažinti savo nuodėmes Dievui. Bet visai kas kita, kai nuodėmės atleidžiamos žmogaus, kuris tą daro Bažnyčios autoritetu. Jeigu tau grįžta pasąmonėje kaltinimas dėl padarytų darbų, veiksmų, pasakytų žodžių, gali atsiremti į kunigo ištartą frazę: tavo nuodėmės atleistos. Kai to nėra, tu neturi į ką atsiremti.
Iš pradžių buvo vieša išpažintis, bet greitai pastebėta, kad tai nepraktiška. Žmogus yra trapus, ir tas viešumas gali pavirsti pažeminimu. Todėl Bažnyčia rado naują būdą – ausinę išpažintį, kuri tebegyvuoja iki šiol. Išskirtiniais atvejais, kuomet gresia mirtis, didelis pavojus, Bažnyčia leidžia bendrą išrišimą. Kuomet labai trūksta kunigų, o norinčiųjų išpažintį be galo daug, tokia išeitis taip pat galima, bet turi būti suderinta su vyskupus. Tai daugiau išimtis, o ne taisyklė. Lietuvoje buvo toks atvejis 1991 m. sausio 12-osios vakarą, kai buvo kilusi karo grėsmė, Aukščiausiosios Tarybos rūmuose bendrą išrišimą visiems ten buvusiems davė kunigas Robertas Grigas.
Kodėl išpažinti žmogui? Kunigas yra žmonių bendruomenės atstovas. Mes Dievo tiesiogiai negalime sužeisti ar paveikti. O kunigui išpažindamas atsiprašai žmonių, kurie dėl tavęs galbūt nukentėjo. Visų juk negali atsiprašyti. Kita vertus, kunigas dar duoda ir kokį nors pamokymą, žmogiškai išklauso, padrąsina. Jeigu žmogus neranda motyvų, kodėl reikia eiti išpažinties, visada primenu, kad tai daryti apsimoka psichologiškai. Juk elementari psichologija – jeigu tu išsikalbi, jauti palengvėjimą. Nudrenuojamos baimės, įtampos, nerimas, ir dar turi patvirtinimą, kad tau viskas atleista – eik su ramybės palinkėjimu. Kam atleistos nuodėmės, tas paprastai nediskutuoja, kad tai iš tikrųjų veikia.
– O kokiais atvejais nuodėmės neatleidžiamos?
– Yra kelios išimtys. Tai Švenčiausiojo Sakramento išniekinimas, pasikėsinimas į popiežių ir pan. Tačiau tokie atvejai itin reti. Jeigu žmogus gailisi, paprastai yra garantas, kad nuodėmės bus atleistos. Jeigu žmogus nesigaili ir prisipažįsta, kad nieko nekeis, toliau gyvens, kaip anksčiau, viskas bus kaip buvo iki šiol, tada neatleidžiama.
Jeigu žmonės gyvena nesakramentiškai, ne santuokoje, ir toliau gyvens taip pat, kunigas negali atleisti. Jis gali patarti, ką daryti, bet negali būti atleidimo, jeigu iš žmogaus pusės nėra pasiryžimo keistis. Kertiniai išpažinties dalykai: gailėtis, išpažinti, taisytis.
Naujausi komentarai