Pereiti į pagrindinį turinį

Ar Lietuva sugrįš į 1992-uosius?

2012-07-14 14:10
Ar Lietuva           sugrįš į 1992-uosius?
Ar Lietuva sugrįš į 1992-uosius? / Margaritos Vorobjovaitės nuotr.

Kitas Seimas greičiausiai bus labai margas. Nurašyti valdančiųjų kol kas negalime, o kairiesiems pūsti pergalės trimitus dar per anksti. Apie gyventojų nuotaikas artėjant lygiai po trijų mėnesių vyksiantiems rinkimams – pokalbis su sociologu dr. Mindaugu Degučiu.

– Ar iki Seimo rinkimų likus trims mėnesiams žvelgiant į gyventojų apklausas situacija kuo nors neįprasta ir skiriasi nuo ankstesnių rinkimų, ar matome ką nors netikėta?

– Kaip ir ankstesniuose rinkimuose, opozicijoje esančios partijos apklausose pirmauja. Tą patį matome ir šįsyk. Yra vienas neaiškus dalykas, susijęs su rinkėjais, kurie ankstesniuose rinkimuose rinkosi konservatorius ir liberalias partijas. Žvelgiant į apklausas neaišku, kur link jie pasuks, kam atiduos savo balsus. Vargu ar tie, kurie save laiko dešiniaisiais, savo balsuos atiduos socialdemokratams, Darbo ar Tvarkos ir teisingumo partijai. Taip pat neaišku, kiek bus dalyvaujančių rinkimuose. Kol kas tokių prognozių nėra.

– Kaip vertintumėte valdančiųjų konservatorių perspektyvas? Dešinieji į apklausas, prognozuojančias nesėkmę, kol kas žvelgia gana ramiai.

– Iš tikro, tie skaičiai, kurie pateikiami apklausose, vis dar labai neaiškūs. Ir nežinau, ar jais galima remtis. Žvilgtelėjau prieš ketverius metus darytas apklausas. Panašiu laikotarpiu panašus procentas kaip ir dabar sakė, kad į rinkimus neateis arba dar neapsisprendė. Tačiau į skaičius reikia žiūrėti itin atsargiai. Antai viena apklausa skelbia, kad nebalsuotų tik 16 proc. rinkėjų. Bet nejaugi tai reiškia, kad bus 84 proc. atėjusių į rinkimus? Tikrai taip nebus.

Dėl apklausų duomenų skelbimo turime problemų, nes rezultatai skelbiami nuo visų apklaustųjų, o ne nuo tų, kurie ketina dalyvauti rinkimuose. Tikėtis, kad bus kokių radikalių pokyčių, matyt, nerealu. Socialdemokratai, Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijos, matyt, gali keistis vietomis.

Tačiau čia pat noriu priminti: šiuo metu galime stebėti ir vadinamąją tylos spiralę. Tai yra tam tikras reiškinys, kurį matėme per 1992 m. rinkimus: visi kalbėjo, kad laimės iš Sąjūdžio atsiradusios partijos, LDDP neturi jokių šansų ir kad už juos balsuoti tarsi nepadoru, o per apklausas žmonės sakė jos nepalaikysią. Ir įvyko netikėtumas, kai ši partija laimėjo.Dabar tarsi vyrauja nuomonė, yra geras tonas keikti Vyriausybę, kuri neva daro klaidą po klaidos. Tikrai gali atsitikti taip, kad Tėvynės sąjunga surinks daugiau balsų, nei jiems prognozuojama.

– Kai kurie apžvalgininkai, vertindami naujausias gyventojų apklausas, taip šaržuoja: „Nesvarbu, kas bus premjeras, juo vis tiek bus Viktoras Uspaskichas.“ Iš kur 10 vietų Seime teturinti jėga rodo tokius raumenis?

– Tai puikus vadinamosios pramoginės politikos pavyzdys. Iš V.Uspaskicho charizmos neatimsi, jis moka kalbėti, moka įtikti tiems rinkėjams, kuriems jis gali patikti. V.Uspaskichas turi savybių, panašių į Algirdo Brazausko: elgiasi kaip ūkiškas, dalykiškas, paprastas liaudies žmogus, kuris moka dar ir šmaikščiai pašiepti kitus politikus.

Bet nebūčiau tikras, kad V.Uspaskichas labai rimtai svarsto tapti premjeru. Matyt, jis jaučia, kad vargu ar jam tai pavyks pasiekti, ir dėl to taip drąsiai šneka apie būsimą partijos atsakomybę.Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, šiuolaikiniai rinkėjai vertina ne tiek politikų kalbas, pozicijas, programas, ne tai, kokie jų vertinimai vienu ar kitu klausimu. Kur kas svarbiau, kaip tu atrodai, kaip tu vaidini. Politikai iš dalies jau yra tapę šiokiais tokiais aktoriais.

– Apžvalgininkai pabrėžia, kad būsimas Seimas bus margas. Prezidentė taip pat kalba apie galimą keturių ar penkių partijų koaliciją. Ar tokios spėlionės – pagrįstos?

– Bent tai liudija naujausios apklausos. Ir atrodo, kad taip ir bus. Seime bus daug įvairių partijų ir nė viena neturės bent reikšmingesnės daugumos. Beje, ir patys socialdemokratai, regis, neužtikrinti, ar jie norėtų perimti Vyriausybę ir prisiimti atsakomybę, nes, atrodo, ateinanti kadencija nebus nė kiek lengvesnė nei ši. Turiu omeny galimas tolesnes ekonomines problemas ir euro zonos kataklizmus. Taigi tikėtis, kad artimoje ateityje situacija pradės sparčiai gerėti, būtų naivu. O socialdemokratai visąlaik buvo atsargūs ir gudrūs: laukdavo, kaip nusvers svarstyklės ir kaip jiems užimti palankiausią situaciją.

– Kaip prognozuotumėte naujai susikūrusių politinių judėjimų šansus Seimo rinkimuose?

– Kol kas naujųjų judėjimų nenurašyčiau. Galime sakyti, kad vadinamųjų mesijų niša jau užimta ir čia matome net tris jėgas: „Drąsos kelią“, Dariaus Kuolio „Lietuvos sąrašą“ ir Romualdo Ozolo judėjimą. Viskas priklausys nuo to, kaip šios jėgos sugebės susiorganizuoti, o gal ir susijungs.

– Bet minėtų judėjimų rinkėjų auditorija, regis, gana siaura, nes eksploatuojama viena konkreti byla. Norint „Sąrašui“ patekti į Seimą reikia ne mažiau kaip 50–60 tūkst. rinkėjų balsų.

– Iš tiesų – tai nemaži skaičiai. Norint tokį skaičių pritraukti, reikia dirbti.Taip, negalima visos partijos programos grįsti viena vienintele problema. Jei jie neišplės savo idėjų, reikšmingos paramos gali nesitikėti. Gali būti, kad laimės vienoje kitoje vienmandatėje.

O štai D.Kuolio judėjimas, manau, turi daugiau potencialo: jų deklaruojamos pažiūros aprėpia daugiau, globaliau. Tik bėda ta, kad intelektualai daugiau kalba negu ką nors daro. Sukurti partiją neužtenka, reikia organizacinio darbo ir finansų. Ar jie nuo kalbėjimo mitinguose sugebės pereiti prie veiklos organizavimo, pamatysime.O daugiau „mesijų“ kaip ir nematyti. Taip pat pretendentų į juos. Artūro Zuoko judėjimas, regis, šiuo metu išsikvėpęs. Jis, matyt, imsis aktyvių veiksmų. Tačiau sunku tikėtis, kad jie paklius į Seimą kaip partija.

– Tad galime teigti, kad ko nors netikėto per artimiausius rinkimus nutikti neturėtų?

– Jeigu nėra vadinamosios tylos spiralės reiškinio, greičiausiai didelių sukrėtimų nebus. Jei vis dėlto šiuo metu tas reiškinys yra, galima tikėtis, kad konservatoriai surinks gerokai daugiau balsų nei šiuo metu jiems prognozuojama.

– Beje, nė vienos politinės jėgos lyderis viešojoje erdvėje lig šiol nesielgia kaip potencialus premjeras. Sutinkate, kad A.Kubilius viešojoje erdvėje tarsi vienišas?

– Visi politikai žiūri tas pačias apklausas ir mato, kad aiškaus lyderio nėra. Per tuos tris mėnesius, kurie liko iki rinkimų, radikaliai niekas nesikeis, nebent partijos susikeis vietomis.Galiausiai socialdemokratai visąlaik buvo atsargūs ir per daug netrokšta labai aiškiai prisiimti atsakomybės. Beje, jie turi ir dar vieną problemą – nėra charizmatiško lyderio.

– Į 2008-ųjų Seimo rinkimus atėjo kiek mažiau nei pusė balsavimo teisę turinčių piliečių. Yra tikimybė, kad šįsyk rinkėjų bus daugiau?

– Tikėtina, kad šįsyk aktyvumas bus didesnis. Pirma: buvo patikslinti rinkėjų sąrašai, emigravusieji deklaravo savo išvykimą. Antra, šalyje vyksta visuomenei svarbių, dėmesį pritraukiančių įvykių: Garliavos istorija, FNTT vadovų atleidimo istorija, energetika, „Snoras“ ir pan. Tai turėtų pakelti rinkėjų aktyvumą. Tai savotiški dirgikliai. Aktyvumas dar labiau išaugtų, jeigu Seimas nuspręs surengti ir referendumą dėl atominės elektrinės. Prognozuočiau didesnį nei 50 proc. aktyvumą, gal net artėjantį prie 60 proc. Jei rinkėjų skaičius bus didesnis, tai bus naudingiau mažesnėms, naujoms partijoms – jos gali tikėtis daugiau balsų.

– Kaip būsimų Seimo rinkimų rezultatus, politinių partijų populiarumą gali pakoreguoti Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija?

– Jeigu Prezidentė leistų sau aiškiai išreikšti paramą kuriai nors partijai ar kuriai nors pusei, tai neabejotinai paveiktų rinkėjų nuotaikas. Jau matėme atvejų, kai Prezidentės pozicija smarkiai nulemdavo rinkėjų nuomonę.Bet abejočiau, ar ji kam nors išsakys paramą. Mano galva, D.Grybauskaitės populiarumo ir stiprybės viena iš priežasčių yra būtent tai, kad ji yra už partinės sistemos ribų. Neremdama akivaizdžiai nieko, neprisiimdama atsakomybės už kurios nors partijos buvimą valdžioje ir, žinoma, tos partijos sprendimus, ji pasilieka galimybę kritikuoti visus. Kritika tam tikriems reiškiniams – tai irgi pozicijos išreiškimas.

Prezidentei būtų klaidinga reikšti poziciją dėl partijų, nes ji mąsto apie tai, kaip teks formuoti Vyriausybę jau po keturių mėnesių. Ją formuojant valstybės vadovei gali tekti dirbti su įvairiomis partijomis. Taigi sugadinti santykius su jomis ką nors sakant, kad už tuos balsuoti, o už tuos ne, būtų neprotingas žingsnis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų