"Lietuvis turi taupyti ir apdairiai pirkti tik lietuviškas prekes", – neseniai pareiškė premjeras Andrius Kubilius. Pabandėme įsitikinti, ką tai reiškia.

Aš ir mano penkių asmenų šeima bandėme savaitę gyventi laikydamiesi Vyriausybės vadovo nurodymų.

Vasario 6 d.

Valgau žuvį. Kolegė iš kavinukės parnešė. Ta žuvis tikriausiai neplaukiojo Lietuvos ežeruose. Morkos greičiausiai lenkiškos arba olandiškos. Burokėliai? Tų ir Lietuvoje užauga, tikėtina, kad mūsų žemelė juos subrandino. Na, dėl bulvių neabejoju.

Kaimynas pavaišino saldainiais. Tegul drįsta į mane kas nors mesti akmenį, jeigu lietuviški neskanūs. Su malonumu čiaumoju "Raudonąją aguoną".

Penktadienio vakarienės ritualas jau kelis mėnesius tas pats – vaikai baisiai nori pieniškos sriubos. Pienas – lietuviškas. Sriuba su makaronais. Makaronai – itališki. Tiesiog vaikai juos labiausiai mėgsta. Dar kelios riekės duonos su sviestu. Šita produkcija irgi lietuviška. Pasijuntu beveik patriotė.

Tas jausmas dar labiau sustiprėja gulant į lovą – patalynė pirkta iš "Alytaus tekstilės". Pirkčiau ir dar, tik tos tekstilės jau nebėra.

Vasario 7 d.

Palaimingas šeštadienio rytas, kai niekur nereikia skubėti ir nosiai mielas kavos kvapas pasklinda po namus. Deja, kavos pupelės Lietuvoje neauga.

Nueinu į vonią. Dantų pasta, šampūnas, muilas, kremas, dezodorantas ir kiti moteriški daikčiukai – lietuvybės nė kvapo. Tik vanduo lietuviškas. Visai neblogas, net geriam jį tiesiai iš čiaupo.

Pietūs šiandien lengvi, nes vakare bus svečių, sočiau ir pakramsnosime. Pietums – žuvienė, kelios riekelės batono. Žuvis ir vėl nelietuviška. Bulvės, morkos – iš tėvų ūkio. Žiupsnelis prieskonių, saujelė kruopų. Atrodo gana lietuviškai, nors pipirai augo kokioje nors Indijoje.

Draugai užgriūva į svečius su visu maišu lauktuvių. Sako, norėjo pirkti alkoholio ir labai nustebo, kad Lietuvoje gamintos produkcijos kaina gerokai didesnė negu pasaulinio garso vardą turinčio viskio butelis. Pavyzdys: "Stumbro" degtinė su stumbražole kainuoja beveik 28 litus, o tokios pat talpos "Burbono" viskis – 22 litus. Ragaujame "stumbrinę" ir svarstome, ar ta žolė butelyje tikra.

Skanaudami pyragą vėl spėliojame, kiek jame lietuviškumo. Rankos, jį kepusios, greičiausiai lietuvių. O sudedamosios dalys kelia abejonių. Daug jų gali būti internacionalinės kilmės.

Pelėsinis sūris ant stalo – prancūzų išmonė, pagaminta Lenkijoje. Sultys iš kažkokių vaisių kažkokio koncentrato. Toli toli nuo mūsų. Rūkytos kiaulių ausys – supakuotos Lietuvoje. O kur jos augo ir bėgiojo, jau nesigiliname.

Vaikai šlamščia vieną po kito apelsinus. "Reikia atsivalgyti, kol išpardavimas", – nusijuokia draugė. Ir papasakoja istoriją, kaip parduotuvėje bandė įsigyti lietuviškų obuolių. Pagal etiketes moteris atsirinko, kad kurioje nors lentynoje jų turėtų būti. Kaina 1,49 lito. Paieška užtruko. Vaškinius kamuolius primenantys raudonskruosčiai buvo beviltiškai užgožę paprastus lietuviškuosius. Pasirodė, kad jie nukišti į pačią tolimiausią lentyną. Prie kasos paaiškėjo – ant maišelio nėra jokio žymėjimo. Kasininkė bėgo į kitą salės galą ieškoti, kaip juos įmušti į kasą. "Obuoliai tikrai buvo puikūs, bet pastangos norint jų įsigyti tikrai neadekvačios", – atsidūsta draugė.

Mėgaujamės tikra lietuviška vakariene. Vyras pagamino puikų troškinį su daržovėmis. Mėsytė prieš porą mėnesių kriuksėjo viename Žemaitijos tvartų. Bulvės – iš to gerojo ūkio be chemikalų ir trąšų. Agurkėliai – iš mamos daržo, jos pačios marinuoti. Aišku, visur neapsieita be nelietuviškų prieskonių ir kitokių priedų.

Vasario 8 d.

Vaikai valgo sausus pusryčius su pienu. Perku tuos traškančius daiktus, kuriuos gamina Lietuvoje. Gaila, kad kaimas ir savos karvės toli. Pieno mūsų šeimai reikia daug. Perkam lietuvišką. Ir ne tą, kuris gali pusę metų šaldytuve stovėti.

Pas mus nakvojo draugų šeima. Dabar vyrai sugalvoja, kad reikėtų gurkštelėti alaus. Jį pirko lietuvišką, nors sako, kad čekiškas pigesnis.

Įdedu draugės vaikams lauktuvių – savo virtos uogienės. Iš savo sodo uogų, su pačiu paprasčiausiu Panevėžyje gamintu cukrumi.

Mojuojame išvažiuojantiems svečiams. Laikas atsipūsti. Sėdu prie savo mėgstamos veiklos – imu siuvinėti tautinius marškinius vyrui pagal XIX a. pavyzdį. Baltas medvilninis audeklas pirktas iš tos pačios, jau nebesančios, "Alytaus tekstilės". Siūlai siuvinėti – vokiški. O marškiniai bus tikro žemaičio.

Vasario 9 d.

Šiandien bandysiu nieko nepirkti. Pietums įsidėjau lietuviškos duonos su grūdais, užsiplikysiu čiobrelių arbatos, juos vasarą rinkau prie Neries. Po sotaus savaitgalio bus baisiai lietuviška. Tiesa, pyliau degalų į automobilį. Pačių paprasčiausių, neekologiškų ir, aišku, nelietuviškų.

Suvalgiau lietuvišką obuolį. Kolegė garaže laiko savo sode užaugintus. Ir vašku bei kitokiais baisiais kvapais netrenkia. Mmmm, ištirpo burnoj.

Vasario 10 d.

Valio, vakar pavyko tikrai nieko nepirkti! Labai jau lietuviškai diena praėjo.

Šįryt paskambino draugė. Beveik metus nesimatėme, eisime kartu papietauti.

Pietūs standartiniai. Tik nežinia, kiek jų sudedamųjų dalių lietuviškos kilmės. Kai gamini pats, produktus renkiesi, o čia valgai tai, ką duoda. Salotos, vištiena. Spėju – Lietuvos kvapo juose mažai. Vyras pasakojo, kaip sunkvežimių vairuotojai atveža šaldytą vištieną velniai žino iš kur. Sušaldytus didžiulius gabalus kapoja kirviu ir pardavinėja. Kilogramas kainuoja vos kelis litus. Žmonės perka ir valgo.

Baigėsi vaiko sauskelnės. Ką dabar daryti? Lietuvoje tokio daikto negamina. Bent jau negirdėjau apie tai. Lietuvės vaikus su marlinėmis palomis augindavo. Tiek to, neeksperimentuosiu ir šįkart paminsiu savo patriotines ambicijas. Sauskelnės pagamintos Čekijoje.

Katinėlis susirgo. Važiuojame pas pažįstamą veterinarą. "Reikės operuoti", – nuskamba kaip nuosprendis. Reikalas užtrunka, tad einame gerti arbatos. Namie kaip zoologijos sode – iguanos, katės, šuo. Gydytojo sūnus labai nori parodyti, kaip ėda iguana. Iš šaldiklio ištraukia maišelį. "Reikia pašildyti", – perspėja mama. Į lėkštutę sudedame didžiulį žiogą ir du kurklius. "Iš kur gaunate?" – klausiu. "Vasarą pievose prisigaudome", – šyptelėja moteris. Šyptelėju ir aš: lietuviška "produkcija".

Vasario 11 d.

Ilgokai tramdžiusis nieko nepirkti buvau priversta papildyti būtiniausių produktų atsargas.

Pradėjau nuo batono ir duonos. Perku lietuviškus kepinius, bet niekada nesusimąsčiau, kiek juose visokių nelietuviškų priedų.

Vaikai mėgsta obuolius. Šią žiemą išbandžiau lenkiškus, patiko. Juos ir perku, nors buvo lietuviškų. Juk neparagausi, o katės maiše pirkti nesinori. Juolab kad lietuviškų kaina – beveik litu už kilogramą didesnė.

Silkė Lietuvoj neužauga, bet čia ją paruošia ir supakuoja. Vis šis tas, darbo vietos lietuviams.

Kiaušiniai pagal visus žymėjimo kodus lietuviški. Esu linkusi patikėti.

Jau gerokai pabodo ekologiška kaimiška kiaulė. Racionui paįvairinti griebiuosi vištos. Labiausiai nustebina užrašas lentelėje prie vištienos: AB "Vilniaus paukštynas", Lenkija. Iš pradžių šyptelėju: "Wilno našo." Pasiimu tą, prie kurios užrašyta tik AB "Vilniaus paukštynas". "Lenkijos" etiketėje nėra.

Pieno produktų skyriuje mano simpatijos skirtos tik lietuviškiems produktams. Pienas, sviestas, varškė ir varškės sūris, glaistyti sūreliai. Perku tai, ką jau gerai žinau ir etiketes ne kartą skaičiau.

Didysis metų išpardavimas gundo. Dukra randa pusbačius už 20 litų. Kai tokia kaina, negaila "paišlaidauti". Kilmės šalis – Kinija. Lietuviai vaikiškos avalynės, deja, negamina.

Namie sudėlioju viską į vietas. Virtuvinės spintelės gamintos Lietuvoje. Šaldytuvas lyg ir vokiškas, bet tikriausiai surinktas Kinijoje ar Turkijoje. Stalas – mano senelio rankų darbas, menantis Antrąjį pasaulinį karą. Dubenėlis obuoliams – iš lietuviškos obels, kurią savo dirbtuvėse ilgai glostė draugas, medžio drožėjas. Džiaugiuosi: kiek daug savos Lietuvos mano virtuvėje.

Vasario 12 d.

Pietums renkuosi lietuvišką sriubą ir lenkiškus obuolius. Lietuviškų tiesiog nebuvo kioskelyje, kuriame nuolat perku vaisius.

Su vyru švenčiame mums abiem labai svarbią sukaktį. Žinau, kad pamaloninsiu jį mėgstamais saldainiais. Dievaži, tikrai norėjau nupirkti lietuviškų! Deja, tuos, kurių man reikėjo, jau nupirko kiti. Masinės nuolaidos mane kartais nervina. Bet ko dovanoti nesinori. Belieka pirkti vokiškus.

O jis man padovanojo didžiulę rožę. Nelietuvišką. Nekvepia. Ne sezonas.

Apie intymias detales neatvirausiu. Bet šioje srityje lietuviškų prekių – ne itin.

Vakare leidžiame sau pasėdėti valandžiukę kavinėje. Brendis lietuviškas. Martinis turbūt iš Italijos. Citrinos tikrai ne vietos, kava – irgi. Valgome pyragą. Miltai turėtų būti savi. Visa kita – vargiai. Šventė, sumišusi su Lietuva ir užsieniu. Natūrinių ūkių laikai seniai baigėsi. Atrodo, esame kosmopolitinė visuomenė, ir nieko čia nepadarysi.

Renata Saulytė

"Maxima LT" atstovė ryšiams su visuomene

Mūsų prekybos tinkle apie 43 proc. asortimento sudaro lietuviškos prekės. Kai kuriose grupėse tokių prekių yra daugiau, kai kuriose mažiau. Daugiausia – lietuviškų maisto produktų. Greitai gendančių produktų grupėje lietuviški gaminiai sudaro apie 60 proc., bakalėja – apie 26 proc. O visa kita – alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai. Vienos lietuviškos prekės brangesnės už importuotas, kitos – pigesnės. Nėra vieningos tendencijos.

Rasa Juodkienė

"Rimi Lietuva" atstovė ryšiams su visuomene

Mūsų parduotuvėse didesnę dalį sudaro lietuviški maisto produktai. Sezono metu būna ypač daug vaisių, daržovių, uogų, grybų. Pirkėjai vertina lietuvišką ekologišką produkciją. Ne paslaptis, kad žmonės mieliau renkasi lietuviškus jogurtus, o ne užsieninius. Žinoma, yra kategorija pirkėjų, kurie, neradę lietuviškos prekės, visai neperka. Lietuvos rinka maža, todėl žmonių pasirinkimą dažnai lemia kaina. Čia jau svarbi rinkos specifika – iš didelės šalies importuotas prekes galime pasiūlyti pigiau.