FESTIVALIS
Barokinis Mocartas neduso publikos glėbyje
7-asis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ rugpjūčio 7-ąją publikai pristatė prašmatniąsias V. A. Mocarto „Figaro vedybas“. Karštą šeštadienio popietę į Klaipėdos muzikinį teatrą susirinko prisiekę operos gerbėjai, neišmainę jos premjeros į pliažą ir kitus vasaros savaitgalio malonumus. Tik garbiems spektaklio rėmėjams festivalio dovanotos vietos beveik visos buvo tuščios...
Neišradinėjo dviračio
Taigi Klaipėdos muzikinis teatras, dar negalintis pasigirti kondicionieriais ir modernia ventiliacijos sistema, neduso nuo anšlago. Tačiau tie, kurie tąvakar tris valandas praleido teatre, nesiskundė nei tvankuma, nei spektaklio kūrėjais. Gyvos, skaidrios kaip krištolas V. A. Mocarto muzikos ir barokiškai puošnaus, vasaros žydėjimu alsuojančio scenovaizdžio derinys gaivino ir glostė operos klasikai neabejingos publikos širdis.
Spektaklio kūrėjai, kaip sakoma, neišradinėjo dviračio. Daugiau nei prieš du šimtus metų V. A. Mocarto parašytos „Figaro vedybos“ Klaipėdos muzikinio teatro pastatyme iš esmės nepasikeitusios. Akivaizdu, jog operos statytojai apeliavo į melomanų atmintį. Juk XVIII amžius – baroko ir operos lopšys...
Ar ne todėl spektaklio režisierius Eligijus Domarkas labiau pasikliovė klasikos kanonais, o ne improvizacija?.. Jis liko ištikimas savo „kietai“ režisūrinei manierai, sukonstravo sklandų, lakonišką, pakankamai dinamišką, vientisą ir didingą operos spektaklį.
„Davė kelią“ muzikai
Režisierius, nežarstydamas savo profesinės išmonės perlų, tiesiog „davė kelią“ muzikai ir artistams – operos solistams, pats likdamas tarsi šešėlyje. Sakytume, pasielgė labai išmintingai. Nes ši V. A. Mocarto opera parašyta būtent jiems. Choras, baletas „Figaro vedybose“ kaip ir nereikalingi. Tai solo partijų, duetų ir ansamblių opera. Ir ji tapo tikra žvaigždžių valanda Klaipėdos muzikinio teatro solistams Artūrui Kozlovskiui (Figaro), Ritai Petrauskaitei (Siuzana), Mindaugui Gyliui (grafas Almaviva), Valerijai Balsytei (grafienė Rozina), nebe pirmą kartą šioje scenoje pasirodančiam populiariosios muzikos atlikėjui Deividui Norvilui (Cherubinas) ir kitiems. Po tokios premjeros galima tikėtis, kad rudenį į šį spektaklį publika veršis pirmiausia pasiklausyti jų... Be abejo, ir pamatyti prašmatniąsias „Figaro vedybas“.
Tai tipiška klasikinė opera, nenusileidžianti iki šiuolaikinio gyvenimo aktualijų, neperšanti jokių realijų su mūsų laikmečiu. Nuostabi oazė pailsėti protui ir sielai nuo įsiėdusių kasdienio gyvenimo smulkmenų, pasinerti į amžinąsias meilės aistras ir peripetijas ar tiesiog atsipalaidavus pamediduoti, skambant tobulai sukomponuotai muzikai, jai į taktą scenoje šlamant puošniausiems krinolinams...
Bravo už balansą
Gal tik tobulai premjerinei meditacijai su šia opera kartais stigo režisūrinio lankstumo ir grakštumo, kai kurios šios komiškos operos mizanscenos atrodė gana statiškos (ypač ant to kailiu dengto keisto daikto scenos centre), netgi, pasakyčiau, finale pernelyg patetiškos. Bet bendrą įspūdį vėlgi gelbėjo artistų įkvėpta vaidyba ir visu grožiu atsiskleidęs, išties susižavėjimo vertas vokalinis profesionalumas, tiesiog virtuoziškas gana sudėtingos V. A. Mocarto muzikos atlikimas.
Tai pasakytina ir apie orkestrą bei šios operos dirigentą statytoją Stasį Domarką. Jie pademonstravo tokį V. A. Mocarto muzikos ažūrą, kad kažin ar galima benorėti geriau. Maestro taip subtiliai valdė orkestrą, kad jo ir scenos muzikinis balansas buvo kaip reta geras. Salėje buvo girdėti ir muzika, ir kiekvienas dainuojančio solisto žodis. Bravo! Vis dėlto įmanoma pasiekti, kad publika girdėtų ne tik orkestrą, kad šis negožtų solistų, o šie taip ištobulintų savo dikciją.
Prašmatniai išdabino
Akis paganyti irgi yra į ką - dailininkės Sofijos Kanaverskytės sukurtos dekoracijos bei kostiumai vėl tarsi sugrąžino operai jos barokinį puošnumą ir spindesį; ne kopijuojantį, o stilistiškai apeliuojantį į tą, kuris supo V. A. Mocartą. Scenografė pasistengė ne tik prisiminti baroko laikus, bet, kaip ir anuomet, sukurti operai itin prašmatnų, išraiškingą, žaismingą, charakteringą rūbą. Juk barokinės scenografijos paskirtis buvo puošybinė, ji sujungė didingumą, prabangą, dinamiką, rafinuotumo ir grubumo, abstrakčios simbolikos ir natūralistinių elementų derinius. Viso to apstu ir premjerinėse klaipėdiečių „Figaro vedybose“. Panašu, kad galą su galu vos suduriantis teatras šio festivalinio spektaklio scenovaizdžiui iš paskutiniųjų sukrapštė gana solidžią sumelę... Suprantama, statant V. A. Mocartą, tai vėlgi prestižo, skonio, ambicijų dalykas. O kiek tai pagrįsta ir finansiškai apsimokės, parodys artimiausias teatro sezonas, kai „Figaro vedybos“ atsidurs repertuare. Kaip ten bebūtų, kad ir dėl ažūrinės V. A. Mocarto muzikos ir gero jos atlikimo lygio į šią operą verta nueiti.
Naujausi komentarai